Dar Atgimimo pradžioje mes įsisąmoninome, jog viešumas, nuomonių įvairovės palaikymas yra kertiniai demokratijos akmenys. Šiandien tai esame lyg ir primiršę. Tokią išvadą esi priverstas daryti, jeigu seki šalyje vykstančias ekonomines diskusijas.
Centai
© DELFI
Jose pastebiu nuolat ryškėjantį paradoksą: kuo mes daugiau kokiu nors ekonominiu klausimu diskutuojame, tuo labiau ryškėja tos diskusijos vienpusiškumas, stereotipiškumas. Antra vertus, ir tai susijęs su jau paminėtu ekonominio diskurso bruožu, vis akivaizdesni ir galingesni darosi tos diskusijos tabu. Reikia pavyzdžių? Prašome.

Jei nori būti elitiniu, priimtinu visuomenės nariu, neturėtum nė minutei suabejoti, kad ekonomika ir rinka yra tas pats, kad tik privatus sektorius yra produktyvus, o viešasis ne (iš ko seka, jog tik verslas išlaiko, „maitina“ visuomenę), kad nekultūringa, nesolidu yra kalbėti apie progresinių mokesčių įvedimo galimybę, kad tik privatūs pensijų fondai garantuoja mums ramią senatvę ir t. t.

Jeigu galvoji, kalbi ir rašai kitaip, kyla grėsmė būti ekskomunikuotu – garbingi, normalūs visuomenės nariai, galios centrai nelaikys tavęs savu ir priskirs prie „runkelinių“. Norint išlikti elitinio mąstymo atstovu, reikia laikytis tabu – nekelti abejones sukeliančių klausimų dėl vyraujančių postulatų teisingumo.

Viena iš tokių stereotipizuotų ekonominių temų yra šalies viešieji finansai. Čia cirkuliuoja keletas stereotipų. Pirmiausia prie tokių priskirčiau mokesčių klausimo nagrinėjimą atsietai nuo biudžeto išlaidų, nuo biudžetinių lėšų panaudojimo klausimo. Pastarasis implicitiškai, instinktyviai dažniausiai traktuojamas kaip neekonominis, nes nesusijęs su rinkos funkcionavimo problemomis.

Kitas per nuolatinį ideologinį indoktrinavimą įdiegtas finansinis stereotipas yra mokesčių demonizavimas, grynai negatyvus jų traktavimas. Nemaža, ypač išsilavinusiais save laikančių, žmonių dalis yra įtikinta, jog mokesčiai yra gryna našta ūkiui ir ją reikia visais galimais būdais mažinti.

Pavojus patekti į ekonominio mąstymo stereotipų, trafaretų bei tabu nelaisvę yra didesnis tada, kai imamasi spręsti dalinius konkrečius klausimus, neaptarus bendresnių prielaidų. O reiktų laikytis kitokio ekonominių klausimų nagrinėjimo principo – dalines problemas sieti su bendru ekonomikos funkcionavimu.

Deja, šis gana trivialus teiginys sunkiai sau prasiskina kelią net mokslinėse diskusijos, nekalbant apie publicistinį diskursą. Pavyzdžiui, nelengva išspręsti mokestinių pajamų klausimą, jeigu jis nagrinėjamas izoliuotai nuo valstybės išlaidų,nuo viešojo sektoriaus problemų apskritai.

Jeigu mes tyčia ar netyčia užmirštame, kam renkami mokesčiai, arba jeigu mes manome, jog viešąjį sektorių, kaip neefektyvų, turėtume privatizuoti ir paversti rinkos veikimo sfera, mes būsime linkę siekti, jog mokesčiai būtų minimalūs, mažiausiai iškreipiantys rinkos režimus.

Tačiau ir šiuo atveju neturime užmiršti, jog jeigu norime mažinti mokesčius, turime atsižvelgti į tai, jog mūsų šalies ekonomika gali būti toje Lafero kreivės dalyje, kur mokesčių mažinimas sukels mokestinių pajamų mažėjimą ir, tuo pačiu, būtinybę apkarpyti lėšas, skirtas švietimui, sveikatos apsaugai, policijai, kelių tiesimui ir t. t.

Taigi, turi būti viešai kalbama ne tik apie tai, kad mokesčių krūvis turi būti mažesnis. Turi būti siūloma, kuriuos išlaidų straipsnius mažinti, kokiu mastu mažinti. Dabar gi tenka stebėti fantasmagorišką vaizdą, kai per rinkimus didžiausi mokesčių krūvio mažinimo entuziastai siūlo didinti finansavimą praktiškai visoms viešojo sektoriaus sritims… Klausimai jiems du: iš ko? ir ar negėda?

Diskusija viešųjų finansų klausimu būtų žymiai produktyvesnė, jeigu mūsų šalies piliečiai galėtų iš specialistų išgirsti, sužinoti įvairius tų finansų pertvarkymo variantus ir juos atvirai aptarinėti. Ir išeities pozicija šiame aptarime turėtų būti ne tik ir ne tiek mokesčiai, kiek viešojo sektoriaus išlaikymo sąnaudos.

Turėtume aptarinėti tokius klausimus kaip ekonominė padėtis sveikatos bei socialinėje apsaugoje, švietime, policijoje ir t. t. Ar tos sritys patiria sunkumus dėl to, kad yra blogai valdomos joms skiriamos lėšos, ar tų lėšų tiesiog trūksta, ar ir viena, ir kita? Kokios lėšos piliečių požiūriu būtų pakankamos, aišku, su sąlyga, jog jos gerai tvarkomos.

Kitaip sakant žmonės turi turėti galimybę vertinti viešojo sektoriaus teikiamą naudą ir savo galimybes bei norą išlaikyti šį sektorių. Demokratiškas kraštas turi suteikti tokią galimybę savo piliečiams, o ne pasikliauti savųjų tariamų finansinių guru, ekonominių kašpirovskių ideologiniais užkalbėjimais.

Lietuva per savo konsoliduotą biudžetą perskirsto apie 30 % BVP. Tas skaičius pasako labai mažai, jeigu jo nesieji su viešojo sektoriaus teikiamos naudos bei išlaikymo sąnaudų santykio klausimu. Jeigu mes didesnės naudos iš viešojo sektoriaus nesiekiame arba jeigu mes manome, jog ir esamame biudžeto išlaidų lygyje galima pasiekti viešųjų paslaugų kiekio padidinimo ir kokybės pakilimo, tai tas procentas gali būti laikomas normaliu.

Dar daugiau – jeigu specialistai ir visuomenė po rimto apsvarstymo nutartų, jog dalies viešojo sektoriaus paslaugų galima atsisakyti, pavyzdžiui, jas privatizuojant, tai mokesčių krūvį galima būtų ir sumažinti, tarkime iki 25 % ar 20 % BVP.

Svarstant kokia turi būti perskirstoma per biudžetą arba kitaip, viešosioms reikmėms skiriama BVP dalis, verta būtų pasižvalgyti ir po pasaulį, atsižvelgti į kitų šalių teigiamą bei neigiamą patyrimą viešųjų finansų srityje.

Pasaulis šiuo požiūriu yra margas. Yra šalių, kuriose mokesčių krūvis yra didelis. Tarkim, Šiaurės šalyse (iš jų ypač išsiskiria Švedija) per biudžetą perskirstoma 50 % ir daugiau bendrojo vidinio produkto. Europos „senųjų“ narių mokesčių krūvio vidurkis siekia 42 % BVP. Jungtinėse Amerikos Valstijose tas procentas svyruoja apie 30.

Tuo tarpu dalyje NVS šalių(Armenijoje,Azerbaidžane,Kirgizijoje) viešajam sektoriui tenka apie 15 % BVP. Panaši padėtis yra ir daugumoje Lotynų Amerikos šalių. Retoje iš jų per biudžetą perskirstoma daugiau nei 20 % BVP.

Vidurio Europoje padėtis yra kiek kitokia. Čia perskirstomoji BVP dalis svyruoja tarp 35-40 % BVP. Tarp Baltijos šalių didžiausią BVP dalį per biudžetą perskirsto Estija – apie 35 %, tuo tarpu Latvijos biudžetinio perskirstymo lygis dabar yra maždaug toks pat kaip ir Lietuvos – apie 30 %,nors dar prieš keletą metų jis buvo gerokai aukštesnis.

Manau pateikti skaičiai suteikia skaitytojams peno apmąstymams, gali pasitarnauti kaip argumentas jų tarpusavio diskusijoms. Tenorėčiau pastebėti, jog nors tie duomenys yra lengvai prieinami, jie lietuviškame finansiniame diskurse beveik nenaudojami. Kaip ir anksčiau išdėstyti konceptualiniai teiginiai (argumentai). Toks tyčinis ar netyčinis jų „įslaptinimas“ nėra nei profesionalumo, nei demokratijos rodiklis.

Tai turėtų palaikyti straipsnelio pavadinime padarytą užuominą, jog viešumo, atvirumo pertekliaus svarstant viešuosius finansus kol kas konstatuoti nėra pagrindo.

Šis rašinio tikslas nebuvo pateikti viešųjų finansų tobulinimo programą. Tokios apimties rašinyje tai neįmanoma. Mūsų tikslas buvo kuklesnis – paskatinti konceptualiai platesnį ir atviresnį problemos argumentavimą. Tai sumažintų vogčiomis vykdomų finansinių reformų (reforms by stealth) tikimybę. Nesinorėtų ,kad mes būtume pasyviais vogčiomis pertvarkomų viešųjų finansų liudytojais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išpuolis Barselonoje: įtariamasis suimtas (22)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: mažiausiai 13 žuvo sunkvežimiui įsirėžus į minią, praneša apie įkaitų dramą nuolat pildoma (280)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (3)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

V. Adamkus: mes buvome matomi, o dabar tos lyderystės nebejaučiu (144)

Tarpusavio ginčai, smulkių, nereikšmingų skirtumų pabrėžimas, vienybės ir lyderystės stoka....

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius (30)

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (112)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (334)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Kelionė po Lenkijos pilis, kuriose buvo rezgami planai prieš Lietuvos kunigaikščius (6)

Kas gali būtų romantiškiau už pilis ? Ir kas gali būti įdomiau už kryžiuočių pilis? Pilis,...