Buvo 2005 metų liepa. Ore tvyrojo tvankus karštis, o manyje - kažkoks nepaaiškinamas nepriežastinis nerimas ir laukimas, kad tyliai ir nuspėjamai tekantis gyvenimas netrukus ims ir pakeis įprastą vagą.
Pora
© Corbis/Scanpix
Nusprendęs pailsėti nuo balto gydytojo chalato, ligoninės priimamojo dejonių ir viengungiškų draugų vakarėlių, patraukiau į Nidą, kvepiančią mano vaikystės prisiminimais ir viliojančią saulėlydžiais prie nerimastingos jūros.

Ėjo jau trečia tingi atostogų diena – žvejyba nuo molo vos patekėjus saulei, rytinis kvapnios kavos puodelis skaitant Balzaką, grumtynės su bangomis ir ramus miegas lyg vaikystėje, kol sąžinės dar neslegia jokia graužatis. Tą dieną aš sutikau Ją - einant marių krantine smarkesnis vėjo gūsis įpūtė Jos skrybėlaitę tiesiog man į delnus.

Aiktelėjusi žavi jauna moteris pašoko nuo sūpynių, lengvais žingsniais perbėgusi pievelę priešais rudą namą mėlynomis langinėmis, atidarė žemus vartelius, vedančius tiesiai į pėsčiųjų taką palei krantinę, ir šypsodamasi priėjo prie manęs.

- Toks vėjas šiandien... Ačiū Jums, - tarė ji, žvelgdama man tiesiai į akis ir tiesdama rankas į skrybėlaitę.

- Tokį malonų rytą slepiate nuo saulės savo gražų veidą? – paklausiau jos.

- Turiu strazdanėlių – valiūkiškai nusijuokė ji, smiliaus galiuku pabaksnodama vos matomus taškelius ant skruostų, ir jau apsisuko eiti. Tą akimirką kažkokia kuoktelėjusi mintis tarsi kumščiu smogė man – negaliu leisti jai tiesiog nueiti, nes jei ji nueis...

- Aš Rytis – tariau, mintyse keikdamas save už tai, jog nieko kito nesugalvojau, kad dar bent minutėlei ją sulaikyčiau.

Moteris sustojo, pasuko į mane savo dailų veidą ir mąsliai šyptelėjo.

- O aš Vakarė, - koketiškai ištarė ji ir aš iškart supratau, jog šis vardas netikras; ji ėmė žaisti ir man tas patiko. – Turbūt rytas mėgstamiausias Jūsų laikas?

- Taip, - sutikau. – Rytoj kaip tik eisiu stebėti saulėtekio ant Parnidžio kopos. Niekur tokių nebūna, tik čia.

Vakarė akimirkai susimąstė.

- O kelintą teka saulė? – paklausė.

- Lygiai penktą.

- Tada ir aš ateisiu pažiūrėti, jei jie išties tokie nuostabūs, - ištarė ji ir, man nespėjus nieko atsakyti, uždarė vartelius ir grakščiai nuliuoksėjo į kiemo gilumą.

Kitą rytą, vos pradėjus švisti, bandydamas save įtikinti, jog ne dėl Jos, o dėl to nuostabaus saulėlydžio čia atėjau, užsiropščiau ant Parnidžio kopos ir įsitaisiau po nakties dar šiek tiek drėgname ir vėsiame smėlyje. Giedras dangus žadėjo puikų rytą.

„Ji juk tik pajuokavo, kvaileli, o tu patikėjai“, – juokėsi iš manęs minčių velniūkštis. Tačiau vos pasirodžius iš už horizonto mažyčiui saulės krašteliui, už nugaros išgirdau, kaip po basomis kojomis šiugžda minamas smėlis. Atsisukau. Tai buvo Vakarė. Ilga lengva suknele, nerūpestingai besiplaikstančiais palaidais plaukais, skaisti ir gaivi.

- Ar laukei? – paklausė šypsodamasi.

- Eikš, - teištariau, glausdamas ją prie savęs. Daugiau nereikėjo jokių žodžių. Tekėjo saulė, o mes tyliai sėdėjome ir žiūrėjome į ją. Paskui užsnūdome. Nežinau, kiek ilgai ramus rytinis miegas buvo mus pasiglemžęs, tačiau prabudome nuo stambių retų lašų, vilgančių veidus ir nuogas rankas.

Taip netikėtai, kaip būna tik pajūryje, vėjas atginė virš mūsų grėsmingai pilką liūties debesį, kuris pirmaisiais įspėjamais lašais jau grasino tuoj tuoj pratrūksiąs. Pašokome ir juokdamiesi bei klupdami klampiame smėlyje leidomės bėgti į miestą. Visa dangaus rūstybė pasivijo mus prie molo, kur tingiai, lyg nejudrūs dideli balti paukščiai suposi daugybė prišvartuotų jachtų.

Lietus per kelias akimirkas permerkė mus iki paskutinio siūlo. Vakarės suknelė prilipo prie kūno, išryškindama puikias linijas, pynėsi aplink kojas. Pačiupau ją į glėbį ir tuščiomis, dar miegančiomis gatvėmis šokinėjau per balas.

- Eime pas mane, - sukuždėjo ji man į ausį. – Aš viena viso namo šeimininkė. Atvažiuoju čia kasmet pailsėti nuo visko ir nuo visų.

Paleidau Vakarę iš glėbio tik namo verandoje. Ji atrakino duris ir vikriai dingo kambarių labirintų prieblandoje. Kai nusekęs jos paliktų lietaus lašelių karoliais įėjau į miegamąjį, Vakarė stovėjo kambario viduryje nejudėdama, atgręžusi man nugarą.

- Padėk man, - tarė, braukdama nuo pečių ir nerūpestingai sukdama į kuodelį šlapius plaukus. – Aš kiaurai permirkusi.

Nevykusiai stengdamasis nuslėpti savo jaudulį ir nekantrumą, priėjau prie jos ir ėmiau segti suknelės užtrauktuką, nuo liauno, kiek keistai į šoną palenkto sprando iki grakštaus juosmens linkio, pamažu apnuogindamas jos saulės nuglostytą nugarą su išsibarsčiusiais apgamėliais. Išlaisvinau iš drėgnos medžiagos glėbio jos pečius, liemenį ir pagaliau rūbas, nenoriai pasidavęs, nukrito prie Vakarės kojų.

Stovėjau sutrikęs it mokinukas, tarsi pirmąsyk pajutęs šalia nuogą virpantį moters kūną, ir nedrįsau atgręžti jos į save. Tiesiog kvėpiau kiek įmanoma giliau nuo jos sklindantį lietaus, ryto ir paslapties kvapą, kol Vakarė atsigręžė pati.

Ta diena, o vėliau ir naktis, protarpiais nutvieskiamos žaibų, buvo ilgos kaip niekad. Aš jomis lig šiol gyvenu, tarsi mano širdyje jos taip ir nebūtų pasibaigusios. Nuo aistros aptemusi mano sąmonė neužgožė išdavikiškų realybės vaizdinių – saulės nenudeginto odos ruoželio ant Vakarės dešiniosios rankos bevardžio piršto, ilgo siauro pjūvio rando jos pilvo apačioje...

Bet visa Tai buvo toli ir nesvarbu. Nei šią, nei sekančią naktį. Buvau viską pamiršęs – laiką, erdvę ir visus kitus pojūčius, išskyrus jos artumo alkį. Vaikščiojome gatvėmis, nepaleisdami vienas kito rankų, šokome vidury vakarėjančio paplūdimio pagal muziką, kurią girdėjome tik mudu, maudėmės nuogi.

Laikiau Vakarę už rankos, kai ji krykštavo lyg vaikas, artėjant milžiniškai bangai, ir šaukdavo: „Tik nepaleisk“. Ir kai banga persirisdavo per mus, blokšdama į krantą, aš ją apglėbdavau ir sakydavau: „Niekada tavęs nepaleisiu...“ Bet paleidau. Vieną vakarą, kai Vakarė su šiek tiek artistišku pavargusiu šypsniu paprašė manęs: - Mielasis, noriu lašelio vienumos. Palik mane vieną iki rytojaus, kad dar labiau tavęs pasiilgčiau, - ir ji užčiaupė mano protestą ilgu jausmingu bučiniu.

- Man taip sunku skirtis su tavimi net trumpam, - tariau. – Jaučiu, tarsi tu jau seniai būtum su manimi ir mano.

Ji greitai nuleido blakstienas, tarsi nuo skausmo akimirkai suraukė antakius, ir kai vėl pakėlė į mane savo gražias akis, jos vos blizgėjo, lyg ji karščiuotų.

- Juk tik vienai nakčiai, - pakartojo.

Kitą rytą kiemo varteliai ir visos langinės buvo užsklęstos. Jokios atverstos knygos šalia sūpynių, jokio kavos puodelio saulės atokaitoje.

- Ponia išvyko anksti ryte, - paaiškino sodybos sargas. – Labai skubėjo. – ir aš nesupratau, ar gailestį, ar lengvą panieką mačiau jo veide.

Ji nepaliko man nei laiško, nei telefono numerio. Tik prisiminimus ir neišblėstantį ilgesį. Iki šiol aš kasmet važiuoju į Nidą, vaikštau taku palei marias, žiūriu į tą patį namą, kurio kieme tikiuosi pamatyti ją, nerūpestingai siūbuojančią sūpuokles ir laukiančią manęs. Bet nė karto... Daugiau nė karto aš jos nesutikau.

Rudenėjančiais vakarais, kai pilkų debesų stirtos kaip pašėlusios lekia dangumi, pliekdamos į langus lietų, mane tarsi gyvos rankos smaugia ilgesys moters, kurios nežinau net vardo, kurią teturėjau vos kelias dienas. Bet tos dienos iki šiol pripildo mano mintis ir sapnus.

Stengiuosi apgauti save ir įsivaizduoti Vakarę kaip paprastą, nuo kasdienybės ir buities pailsusią moterį, proziškai palinkusią prie puodų, nekantriai barančią nepaklusnius vaikus, nežadinančią nei geidulio, nei iliuzijų. Bet vis prisimenu ją tokią, kokią mačiau - bėgančią basomis per liūtį, begėdiškai gražią, su prigludusia prie liauno kūno šlapia suknele, per veidą besiritančiais didžiuliais gaiviais lašais ir šypsančią man vienam.

Aš netikiu likimu, netikiu fatalizmo teorijomis, bet tarsi kirminas mane graužia mintis – o kas, jeigu ji, Vakarė, buvo ta man skirtoji? Vienintelė, kuri gyvens mano sieloje iki pabaigos? Ir kad ir kur eičiau, kad ir ką bedaryčiau, aš vis dar negaliu nustoti jos laukęs.

Rytis

Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (95)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (25)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (983)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (5)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (295)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos?

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (31)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Vėžio pacientams viena klaida mirties riziką padidina net 2,5 karto (19)

Vėžys – sunki liga, kuriai įveikti reikia daug jėgų ir stiprybės. Chemoterapija , kurią...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (7)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...