Pokalbis su Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriumi akademiku Algirdu GAIŽUČIU.
Akademikas Algirdas Gaižutis
© ELTA
– Prezidentas R.Paksas nutarė sudaryti darbo grupę, kuri parengtų siūlymus dėl dorovinio jaunimo ugdymo. Joje dalyvausite ir Jūs. Kokių rezultatų tikitės iš šios darbo grupės veiklos? Ką ji realiai galėtų padaryti?

– Tos grupės idėja iškilo bekalbant su Prezidentu. Aš ir dabar nežinau, kaip ją reikėtų įvardyti. Žurnalistams tai nuskambėjo vos ne kaip kažkokia naujo žmogaus kūrimo koncepcija, bet čia žurnalistų išsigalvojimas. Manau, ji galėtų būti pavadinta Žmogiškojo orumo ugdymo projektų komisija. Komisija turėtų veikti Prezidentūroje ir netgi prie Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo komisijos. Pastarosios komisijos darbas yra gana turiningas. Tačiau jos veikloje dažniausiai finansuojami dalykai yra meno kūriniai, paminklai, paveldo išsaugojimo dalykai.

Tokioje programoje turėtume atkreipti dėmesį ir į žmogaus švietimą. Tai, aišku, ne naujo žmogaus kūrimas. Niekas tokiais naiviais dalykais nei užsiima, nei užsiims. Tai galėtų būti komisija, kuri inspiruotų žmogiško orumo skatinimo, plėtotės projektus. Būtų finansuojami, palaikomi procesiniai projektai, o ne tik realizuojami meno kūriniai.

Tie projektai galėtų būti patys įvairiausi, kaip siekti, kad jaunas žmogus turėtų tam tikrus autoritetus, svarbius mūsų istorijai, kad globalizacijos vyksme neužmirštų, kad yra fundamentalių dalykų, kaip tėvynės meilė, pagarba šeimai. Bet kaip tokius projektus parengti ir kas juos turėtų rengti, aš pats dar gerai nežinau, bet intuityviai jaučiu, kad kažkas juos galėtų sutverti.

– Kokios priežastys lemia jaunimo agresiją, moralinį nuosmukį? Paaugliai padaro vis daug nusikaltimų, mokytojai neberanda bendros kalbos su mokiniais, kai kurie jų pakviesti atsakinėti neretai mokytojui atsako keiksmažodžiu. Kas gi nutiko?

– Man, kaip kultūrologui, filosofui, atrodo, kad priežastys yra netgi fundamentalios – istorinės. Lūžtant vienai socialinei sistemai ir besimezgant kitai, visada yra tam tikra istorinė sujauktis bet kuriuo laikotarpiu bet kurios valstybės patyrime.

Tai neišvengiami dalykai, nes žmonių vertybinės orientacijos, įpročiai, gyvenimo stilius labai greitai keičiasi, atsiranda tam tikras vertybių vakuumas. Suaugęs žmogus, kuris turi didelę gyvenimo patirtį, šį vakuumą kažkaip užpildo, atranda savyje resursų, tuo tarpu jaunas žmogus jų stokoja ir greitai sutrinka.

Mes privalome remtis vieni kitais, ieškoti sąlyčio taškų tarp įvairių institucijų, kurios prieina prie jauno žmogaus ugdymo, mokymo.

Be to, manyčiau, kad toks apriorinis pasakymas, jog mūsų jaunimas yra agresyvus, nejautrus, arogantiškas, man kelia įtarumą. Jaunimas vis dėlto yra ir geras, tačiau turi ir blogų savybių. Tokie tragiški įvykiai, apie kuriuos daug rašė mūsų spauda, kurie susiję su žmonėmis, vartojančiais narkotikus, galimi ir kitose šalyse. Vargu ar kurioje nors visuomenėje jų galima išvengti. Bet ne tie ypatingi įvykiai yra pagrindiniai jaunų žmonių gyvenimo rodikliai.

– Didelė problema turbūt yra ta, kad nėra bendruomeniškumo mūsų visuomenėje. Kaip jį būtų galima ugdyti?

– Bendruomeniškumo stygius juntamas tiek visoje visuomenėje, tiek švietimo srityje. Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad mūsų visuomenė yra susisluoksniavusi. Tarybiniais laikais dauguma žmonių gyveno maždaug panašiai. Gal vieni atlyginimą gaudavo šiek tiek didesnį ar turėjo galimybę pamatyti šiek tiek pasaulio. Bet jų gyvenimo būdas buvo gana panašus.

Aišku, galima mane kritikuoti ir sakyti, koks gali būti panašumas tarp moters, dirbančios karvių fermoje, ir partijos sekretoriaus. Čia jau kraštutinumai. O demokratinis pasaulis yra susisluoksniavęs pagal galimybes, pajamas, patirtį, kaip rūpintis savo vaikų ateitimi, į ką juos orientuoti. Esant tokiai padėčiai, bendruomeniškumo jausmą išugdyti yra labai sudėtinga. Čia mūsų pedagogikai galima priekaištauti.

Mokykla turi turėti galvoje, kad klasėje mokosi gana skirtingų gyvenimo lygių vaikai, įvairios psichologijos: vienas daugiau šeimininko psichologijos, kitas – vartotojo, trečias – nelaimėlio. Ugdymas, plačiąja šio žodžio reikšme, mokykloje turi būti vykdomas ta linkme, kad mes visada turėtume galvoti apie šią diferenciaciją. Bet vis dėlto esame vienos tautos, vienos bendruomenės žmonės ir privalome sugebėti bendradarbiauti, bendrauti. Tai nėra lengva. Kai kurios šalys čia turi didelę patirtį.

Kažkada, jau senokai, man teko lankytis Švedijoje. Ten klasėse duodamos kolektyvinės užduotys, klasė suskirstoma į grupeles, ne didesnes nei penkių žmonių. Ir į tą penketuką įjungiami labai skirtingi vaikai, kad jie vienas prie kito „prisitrintų”, spręsdami tam tikrus uždavinius – rašydami referatą ar kurdami spektaklį.

Mūsų pedagogai, auklėtojai ne viską yra padarę, atsižvelgdami į naująsias gyvenimo situacijas, kuriose gyvename ir kuriose gyvena mūsų vaikai.

– Esate išsakęs abejonių dėl „kompiuterizuotos” priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemos. Kaip vieną iš tokios modernios sistemos priėmimo trūkumų nurodėte sąlyčio su konkrečiu žmogumi, patenkančiu į universitetą, stoką. Koks tas sąlytis, jūsų nuomone, turėtų būti ir ką jis turėtų atskleisti?

Šiais metais Pedagoginis universitetas dalyvavo bendrajame priėmime. Šis priėmimas turi ir teigiamų pusių. Pirmiausia atkrinta įtarumas, kad į universitetą patenka žmonės pagal „blatą”. Tokiu požiūriu, kompiuterizuota sistema gana skaidri. Kita vertus, jeigu kalbėtume apie žmogaus nusiteikimą tam tikrai profesijai, misijai, kompiuterizuotoje sistemoje šių dalykų negalime įgyvendinti.

Juk būna šeimų, kuriose tėvai yra mokytojai, ir jų vaikai myli šią veiklą, nori tęsti tradicijas, bet, pavyzdžiui, gal jiems trūksta pusės balo ir per kompiuterizuotą sistemą jie į universitetą nepatenka, tuo tarpu ne tas pusė balo lemia žmogaus brandą ir jo galimybes. Nemanyčiau, kad reikia grįžti prie senos tvarkos. Kalbant apie žmogaus misiją, pašaukimą, gal tą žmogų galime prisivilioti kitais būdais – gal bendrauti su gimnazijų, vidurinių mokyklų absolventais, gal reikia galvoti apie bendras programas, projektus, kaip patraukti tuos, kurie turi poreikį šiai veiklai, kad mažiau atsirastų žmonių, kuriems universitetas tampa tik starto aikštele.

– Kaip jūs vertinate politikų pasiūlymus apmokestinti laidas, rodančias smurtą?

– Šis kelias, man atrodo, sunkiai įgyvendinamas. Apmokestinti – čia cenzūravimas tampa akivaizdus. Nors reikia turėti galvoje, kad cenzūra visada egzistavo ir egzistuos bet kokio tipo visuomenėje. Nebūtinai ji turi asocijuotis su didele neigiamybe. Ideologinė, politinė cenzūra, kuri buvo sovietmečiu, vienas dalykas, bet cenzūros funkciją atlieka daug kas.

Pati visuomenė norėdama, kad žmogus nebūtų paverstas kito žmogaus išnaudojimo įrankiu, sukuria pačius įvairiausius teisinius, dorovinius mechanizmus, kaip išsaugoti žmogaus orumą, savigarbą. Dorovinis cenzūravimas, kaip sakiau, gali būti vykdomas panaudojant finansinius svertus. Toks paskatinimas yra švarus ir tyras. Šitoks nusistatymas man labiau priimtinas nei tas, kurį paminėjote.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Išpuolis Barselonoje: įtariamasis suimtas (22)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (3)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: mažiausiai 13 žuvo sunkvežimiui įsirėžus į minią, praneša apie įkaitų dramą nuolat pildoma (279)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

V. Adamkus: mes buvome matomi, o dabar tos lyderystės nebejaučiu (142)

Tarpusavio ginčai, smulkių, nereikšmingų skirtumų pabrėžimas, vienybės ir lyderystės stoka....

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius (30)

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (112)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (333)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Kelionė po Lenkijos pilis, kuriose buvo rezgami planai prieš Lietuvos kunigaikščius (5)

Kas gali būtų romantiškiau už pilis ? Ir kas gali būti įdomiau už kryžiuočių pilis? Pilis,...