Vaikų žaidimų paslaptys

Nėra ko slėpti - juk mes nežinome daugelio dalykų ir negalime tinkamai įvertinti žaidimo. Pavyzdžiui, kodėl vaikai vienus žaidimus mėgsta, o kitų - ne? Kam jam visa tai reikalinga? Kaip panaudoti žaidimus savo tikslams? Ar žaislai tikrai yra tokie svarbūs, kaip mums atrodo?

Mus supa paslaptys

Žaidimai lieka žaidimais ir Afrikoje, ir Senovės Romoje, ir niekas juose iš esmės nesikeičia, nepaisant nei laiko, nei nuotolių. Kinta nebent atributai ir technologijos. Kita vertus, specialistai jau labai seniai stengiasi išsiaiškinti, kodėl gi vaikai juos žaidžia ir kokia tų žaidimų globalinė prasmė.

Ilgai buvo manoma, kad žaidimas - tai priemonė energijos pertekliaus išlaisvinimui. Vaikai laksto, šokinėja, mušasi, kad "išleistų garą". Ne mažiau paplitusi buvo nuomonė, kad, priešingai, žaidžiant jėgos atgaunamos.

Praeitame amžiuje, atsiradus Darvino evoliucijos teorijai, ją buvo mėginta pritaikyti ir vaikams. Buvo manoma, kad vaikas kartoja visos žmonijos vystymosi pakopas. Pliuškenasi vandenyje ir leidžia dubenyje laivelius - tai jame prabilo mūsų protėviai - žuvys. Šliaužioja - čia jis amfibija. Karstosi po medžius - beždžionė. Statosi sode palapines, "medžioja" tėvus ir naminius gyvūnus - pirmykštis žmogus ir pan.

Vėliau atsirado versija, kad žaidimas - tai savotiška treniruotė. Tai vienas iš būdų išmokti visko, kas bus pravartu gyvenime. Rėkiantis ir judantis kūdikis mokosi kontroliuoti savo kūną. Besimušantys vaikai mokosi apsiginti. Žaidžiant gaudynes, mokomasi įsisavinti socialinių santykių įgūdžius.

Teiginiai "žaidimas - tai mokymas" ir "mokyti reikia žaidžiant" nei karto nebuvo atšaukti nuo pat jų atsiradimo žmonijos aušros laikais. Dar daugiau - antrasis teiginys (kaip tikslesnis) dabar yra ypač populiarus. O prasidėjo viskas nuo Platono (o gal net ir anksčiau), kuris patarė mokytis skaičiuoti, naudojantis obuoliais, o būsimiems statybininkams nuo mažų dienų duoti tikrus instrumentus.

Freudas spėjo, kad žaidime vaikai "slepia" visą juose glūdintį blogį. Žaisdamas vaikas gali atvirai išreikšti visus savo jausmus, o vėliau visą kaltę suversti ant žaislų: "Mama, juk aš tyčia!" Tai reiškia, kad jis pats geras, o štai lėlės, įsivaizduojami draugai, monstrai ir pan. skriaudžia mamą, piktžodžiauja, neklauso...Vaikai mėgsta žaisti visa, kas nemalonu: girdo lėlėms mikstūrą, vaizduoja neseniai matytą avariją, kuri juos išgąsdino ir t.t.

Vilioja dar ir tai, kad žaidime galima pakeisti "blogų" troškimų objektą: trenkti į sieną ne jaunesnįjį brolį, o lėlę...Kaip suprantate, visa tai, ką išvardijome, tėra menka kruopelytė to, ką žmonės yra išsiaiškinę apie vaikų žaidimus.

Žaislai - ne svarbiausia

Vienaip ar kitaip žmonės žaidžia visą savo gyvenimą. Mamos ir senelės dar

tik krūtimi maitinamą kūdikį apibūdina: "jis toks išdykėlis!" Jos taip sako todėl, kad kūdikis mėgsta patampyti mamą už plaukų, įžnybti senelei, patraukioti barškučius. Iš tiesų, maždaug iki trejų metų vaikai dar nemoka žaisti, jie tik "mankštinasi". Jie nepaprastai smalsūs, viską aprėpia, žiūri, manipuliuoja daiktais.

Maži vaikai gali žaisti su kokiu nors daiktu, tačiau ne patys vieni, nes jie dar nemoka sugalvoti ir vaidinti vaidmenų. vaikas taip pat negali ir planuoti savo būsimų veiksmų, viskas jame chaotiška: pamatė mašinėlę - su ja pažaidė, pamatė liūtuką - ir tąso jį už uodegos, o mašinėlę jau ir pamiršo...Kiti vaikai jam irgi dar neegzistuoja: dešimt vaikų sėdi smėlio dėžėje, kiekvienas kasa savo duobutę savo kastuvėliu, o bendravimas atsiras tik tuo atveju, jei Petriukas atims kastuvėlį iš Onytės.

Palaipsniui vaikai įgyja stebuklingą gebėjimą priskirti daiktams įvairias savybes. Tai be galo patogus sugebėjimas - jiems dar visai nėra būtina, kad viskas būtų "iš tikrųjų" - kiekvieną moliūgą jų fantazija pavers karieta. O vėliau viskas tampa dar maloniau. Jų vaizduotė išsivysto iki tokio lygio, kad žaislų iš viso nebereikia - jie žaidžia savyje, savo vaizduotėje. Paprasčiausiai tai reiškia, kad vaikai jau išmoko žaisti iš tikrųjų - sugalvoti scenarijų, valdyti įvykius ir aktyviai juose dalyvauti kaip aktoriai. Žaislai palaipsniui tampa statiškais.

Bus tęsinys