“Hipotetiškai opozicija gali laimėti 60 procentų balsų. Jeigu taip atsitiktų, būtų keičiama nemažai teisės aktų ir persekiojami tie, kurie per tuos metus įvykdė kriminalinius nusikaltimus” – šią mintį 2012 m. gegužės mėn. interviu RESC išsakęs Michailo Saakašvilio kritikas politologas Paata Zakareišvili, po rinkimų tapęs naujosios Gruzijos Vyriausybės nariu, pokyčius prieš metus prognozavo gana tiksliai.
Vilius Ivanauskas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Iš tiesų, milijonieriaus Bidzinos Ivanišvilio laimėti rinkimai 2012 m. rudenį Gruzijoje reiškė atsitraukimą nuo Rožių revoliucijos, kaip ir Ukrainos atveju, Viktoro Janukovičiaus 2010 m. įsitvirtinimas valdžios viršūnėje ir jo atlikti žingsniai – nuo Oranžinės revoliucijos. Nuosekli integracija į Vakarus tapo gana išplaukusi, nors retoriniame ir veiksmų planų lygyje orientacija į ES išlieka, kaip ir geresnių santykių su Rusija siekiai. 

Formuojasi tipinis regiono valstybių užsienio politikos elgsenos modelis – judama netvarkingomis trajektori-jomis, kuriose sutelpa šių valstybių vadovų autoriteto stiprinimas, flirtas su abejomis pusėmis – Rusija ir Vakarais, atsargumas dėl Rusijos ekspansionizmo ir ES partnerystės siekių.
Vilius Ivanauskas

Laviravimo vektoriumi laikytinas Baltarusijos atvejis, kuris jau daugiau nei dešimtmetį demonstruoja periodinį suartėjimą su Maskva ir analogišką flirtą su Vakarais, retkarčiais imituodamas demokratėjimo signalus. Šia balansavimo politika Aleksandro Lukašenkos režimas parodė savo atsparumą taikomoms sankcijoms, vidinei opozicijai, tarptautinės bendruomenės negatyvumui dėl žmogaus teisių pažeidimų ir praktiškai paneigė daugelį prognozių dėl savo greito žlugimo. Tačiau suartėjimo su Maskva neišvengė, palaipsniui struktūriškai pririšdamas ūkio valdymą prie Rusijos.

Formuojasi tipinis regiono valstybių užsienio politikos elgsenos modelis – judama netvarkingomis trajektorijomis, kuriose sutelpa šių valstybių vadovų autoriteto stiprinimas, flirtas su abejomis pusėmis – Rusija ir Vakarais, atsargumas dėl Rusijos ekspansionizmo ir ES partnerystės siekių. Netvarkinga trajektorija – nereiškia realaus valstybės neutralumo, tai daugiau balansavimo politika, kurioje užsienio politikos dinamika nesiremia aiškia kryptimi, tačiau klostosi valdžios postų ir konjunktūrinio ekonominio intereso pagrindu. 

Iš tiesų, režimų tipologijoje bei vertinant elitų ir visuomenės orientaciją į Vakarus ar modernios tautos formavimo procesą šios grupės nepapuola į vieną grupę su Baltarusija. Baltarusiją nuo Gruzijos ir Ukrainos taip pat skiria skirtinga pastarojo dešimtmečio raida ir su tuo susijusios pasekmės. Vis dėlto, panašu, kad Gruzija ir Ukraina, stodamos ant tų pačių daugiavektorinės užsienio politikos bėgių kaip ir A. Lukašenkos režimas, gali nugravituoti į tą pačią situaciją kaip ir Baltarusija, nors startinės pozicijos šiuo metu ir atrodo gana skirtingos.

Ukrainos ir Gruzijos „naujasis balansavimas“ 

Esminis Ukrainos ir Gruzijos skirtumas nuo Baltarusijos – abejose valstybėse reikia pripažinti demokratijos mechanizmo veikimą ir nemažai pliuralizmo salų, realiai politinėje sistemoje veikiančias poziciją ir opoziciją. 2012 m. pabaigoje abejose valstybėse vykę parlamento rinkimai stebėtojų pripažinti teisėtais. Pažymėtina, jog Gruzijoje tai pirmasis valdžios pasikeitimas pasibaigęs be kraujo praliejimo. Dar vienas svarbus bruožas – abejų šalių visuomenėse ne mažiau pusė visų gyventojų neslepia palankaus požiūrio į Vakarus. 

Gruzija ir Ukraina, stodamos ant tų pačių daugiavektorinės užsienio politikos bėgių kaip ir A. Lukašenkos režimas, gali nugaravituoti į tą pačią situaciją kaip ir Baltarusija, nors startinės pozicijos šiuo metu ir atrodo gana skirtingos.
Vilius Ivanauskas

Tačiau stebina ir itin radikalus atsiribojimas nuo buvusių vadovų vykdytos politikos, politinio revanšizmo atvejai. Ukrainoje dėl Rusijai naudingų sutarčių sudarymo už grotų pasodinta buvusi premjerė ir pagrindinė konkurentė esamai valdžiai Julija Tymošenko, Gruzijoje dėl kaltinimų korupcija suimtas potencialus kandidatas į prezidentus buvęs premjeras Ivanas Merabišvilis, vienas artimiausių prezidento M. Saakašvilio bendražygių ir 2013 m. pabaigoje. Iš esmės, abejose valstybėse siekiama paneigti buvusių vadovų palikimą, deklaruojant „protingą politiką“, pragmatinius santykius su Rusija, kuri iki tol buvo artikuliuojama kaip priešiška valstybė. 

Kryptis į euroatlantines struktūras išlieka, tačiau nėra akivaizdžiai prioritetinė (pvz., Ukrainoje ES narystės siekis įšaldytas). Atskirais klausimais Tbilisis ir Kijevas išsaugojo akivaizdų bendradarbiavimo interesą. Pirma, Tbilisis išlaiko bendradarbiavimą su NATO, kuris netiesiogiai tęsiasi Gruzijai ir toliau vykdant misiją Afganistane, netgi sudėtingoje situacijoje (10 karių žuvimas pastarosiomis savaitėmis) deklaruojant tęstinumą bei įsipareigojimų vykdymą. Praėjusių metų gruodžio mėn. apklausos rodė, jog ir po rinkimų Gruzijos gyventojai 77 procentais remia narystės NATO siekį (1) . Santykių su ES klausimu, B. Ivanishvilis išlaiko retoriką, jog ES integracijos kryptis išlieka svarbiu prioritetui (2) . Ne vieną kartą B. Ivanishvilis yra pabrėžęs, jog 2013 m. jis tikisi postūmio euroatlantinių struktūrų integracijos siekiuose. ES dimensijos tęstinumą iliustruoja ir faktas, jog nebuvo atšauktos jau anksčiau pradėtos svarbesnės darbotvarkės. Veiksmų planas su ES dėl vizų liberalizavimo buvo pristatytas 2013 m. vasario 25 d. (3) , taip pat Gruzija yra užbaigusi septynis derybinius etapus dėl laisvosios prekybos su ES susitarimo (DCFTA).

Tačiau akcentuojant ryšius su Rusija, ES dėmuo beveik pradingsta, santykiai su Rusija pristatomi kaip raktas sprendžiant „įšalusius konfliktus“ Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, ne mažiau svarbi ekonomikos gerinimo ir politinio veikimo kryptis - plačiau atvertas rinkas Gruzijos prekėms (4) . 

Svarbiausiu prioritetu B. Ivanishvilis laiko demokratinės teisinės valstybės konsolidavimą. Ši kryptis beveik nesiskiria nuo rinkiminio pažado pašalinti korupciją ir atstatyti teisingumą. Lyg ir galime formuoti prielaidą apie idealistinę B. Ivanišvilio politiką, žyminčią vien teisingumu paremtus „politinių valymus“, juolab pats Gruzijos premjeras šiomis dienomis paskelbė, jog trauksis iš politikos po prezidentų rinkimų 2013 m. pabaigoje, kai bus įsitikinęs, jog M. Saakašvilis yra pasitraukęs iš politikos. 

Ar toks mesianistinis Gruzijos premjero pozicionavimas netaps nauju žingsniu tolimesnei Gruzijos politikos „personifikacijos“ krypčiai, aiškaus moralinio šalies lyderio įsitvirtinimui, kuomet balansuojančioje politikoje lyderio autoritetas tampa svarbesniu už konkrečių institucijų ir valdžios pareigybių įtaką procesų dinamikai?
Vilius Ivanauskas

Ar toks mesianistinis Gruzijos premjero pozicionavimas netaps nauju žingsniu tolimesnei Gruzijos politikos „personifikacijos“ krypčiai, aiškaus moralinio šalies lyderio įsitvirtinimui, kuomet balansuojančioje politikoje lyderio autoritetas tampa svarbesniu už konkrečių institucijų ir valdžios pareigybių įtaką procesų dinamikai? Šiandien turbūt atsakyti dar anksti, todėl B. Ivanishvilio pozicija vertintina bendrame galimybių ir grėsmių fone. 

Ukrainai, prieš kurį laiką patyrusiai dujų karus su Rusija, svarbiausias yra energetinis saugumas bei laisvos prekybos su ES galimybės. Tą nuolat deklaravo ir pats prezidentas V. Janukovičius. Šiuos siekius realizuoti padėtų asociacijos sutartis su ES, kuri, šių metų gegužės mėnesį užbaigus derybas ir Ukrainai išpildžius ES techninius reikalavimus, galimai būtų pasirašoma Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje. Pagrindinė kliūtis šiai politikai būtų ES pozicija dėl selektyvaus teisingumo taikymo, konkrečiai, dėl J. Tymošenko bylos. Santykiuose su Ukraina ekonominiai klausimai patenka į vieną paketą su vertybiniais klausimais ir tolesnis pasistūmėjimas reikalauja kompromiso iš kurios nors pusės. 

Reikia pripažinti, jog integracija į vakarietiškas struktūras Gruzijai ir Ukrainai šiandien nėra tas baigtinis orientyras, koks prieš 2004 metus atrodė Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, kurios savo struktūrinių problemų sprendimą ir demokratijos plėtojimą siejo būtent su naryste ES. Gruzijos ir Ukrainos atveju, ES neskuba suteikti tikrosios ES narystės perspektyvos, juolab šalių elitas nėra vieningas šiuo klausimu, neturi proaktyvaus dialogo su ES. Kuomet ES integracijos siekiai konkuruoja su kitais tikslais, abiejų vadovų pirminis dėmesys skiriamas vidaus situacijai ir valdžios konsolidavimui. Artėjantys prezidento rinkimai 2013 m. pabaigoje Gruzijoje vidinę kovą dar labiau sustiprins. B. Ivanišvilio partija sieks, jog pasirinktas kandidatas į prezidento postą Švietimo ministras Giorgi Margvelashvilis būtų išrinktas ir visa valdžia būtų sutelkta partijos „Gruzijos svajonė“ rankose.

Ar verta sudėti visas darbotvarkes į vieną paketą? 

Integracija į vakarietiškas struktūras Gruzijai ir Ukrainai šiandien nėra tas baigtinis orientyras, koks prieš 2004-uosius metus atrodė Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, kurios savo struktūrinių problemų sprendimą ir demokratijos plėtojimą siejo būtent su naryste ES.
Vilius Ivanauskas

Gruzijos ir Ukrainos balansavimo politika yra realybė, su kuria reikia taikytis, tačiau ji nereiškia automatinio šių šalių gravitavimo link Rusijos. Tolimesnė jų kryptis dar nėra išspręsta, o ją, panašu, nulems ne vertybinės orientacijos, o plikas pragmatizmas. Tiek Gruzijai, tiek Ukrainai ES standartai prekybos, infrastruktūros ir kitose srityse yra siekiamybė, tačiau žmogaus teisių, demokratijos, pilietinės visuomenės klausimai nėra vienareikšmiai. 

Skepticizmas dėl vadinamųjų užsienio organizacijų, vadinamųjų „įtakos agentų“, sklinda iš Rusijos pusės, taip pat matomas Baltarusijos pavyzdys, – visa tai nesunkiai randa atgarsį ir Gruzijoje bei Ukrainoje. Abi šalys nori, jog jų politiniai procesai būtų pripažinti teisėtais ir demokratiškais, tačiau „vertybių sklaida“ ir žmogaus teisės turi likti vidaus reikalu. Iš tiesų, konservatyviose visuomenėse nesunku mobilizuoti tradicionalizmą ir antivakarietiškus jausmus, ką parodė neseniai Tbilisyje vykęs gėjų paradas ir kilusi tradicionalistinė reakcija, kuri nevengė kaltinimų kosmopolitinei ES.

Neatsitiktinai Gruzijoje vis didesnį vaidmenį pradeda vaidinti stačiatikių bažnyčia, kuri būdama susijusi su zviadistine linija iki šiol buvo labiau išreikšta dešiniajame politiniame spektre ir orientuota į Vakarus. Pasisukus aplinkybėms Gruzijos stačiatikių bažnyčia nesunkiai gali atrasti politinį – vertybinį artimumą Rusijos stačiatikių bažnyčiai su jos vaidmeniu Rusijos politiniame lauke, ir taip savotiškai artinti Gruzijos ir Rusijos politinius elitus. Tradicionalizmas įkūnytų antivakarietišką vaidmenį. Tokie pavyzdžiai, kaip šį mėnesį Rusijoje priimtas įstatymas apie baudžiamųjų bylų kėlimą įžeidus tikinčiųjų jausmus, panašu, susilauktų gana plataus pritarimo ir Gruzijoje.

Lietuvos kaip pirmininkaujančios ES narės vaidmuo priartinant Ukrainą ir Gruziją yra ne vien šansas, tačiau ir būtinybė, juolab, kad būtent šių valstybių atžvilgiu Lietuva per pastaruosius metus investavo daugiausiai savo pastangų.
Vilius Ivanauskas

Todėl bet kokios intervencijos į Gruzijos ir Ukrainos socialinį ir kultūrinį vystymąsi turi būti pamatuotos, tam tikri klausimai paliekami palikti pačių šalių nevyriausybinėmis organizacijoms ar tarptautiniam vystomui bendradarbiavimui, neskubama šalies politinį elitą spausti keisti situaciją iš viršaus. Tikslinga susitelkti į „kietuosius“ klausimus – bendradarbiavimo sutartis, energetiką, vizų klausimus, prekybą, kuriuos nenuolaidžiaujant, tačiau išlaikant prioritetą darbotvarkėse ir greitas apsukas priimant sprendimus, yra pajėgi pasiūlyti Rytų partnerystės iniciatyva. 

Suartėjimas su jomis turi būti modeliuojamas nebūtinai „visu paketu“, o atsiradęs šių šalių balansavimas turi būti toleruojamas kaip neišvengiama realybė. Per artimiausius 1-2 metus būtina pasiekti šių valstybių struktūriškai (ekonomika, energetika ir prekyba) pageidautiną „sukibimą“ su ES, t.y. įsitraukimą į ES vidaus rinką, kuris artimiausią dešimtmetį gali lemti minėtų valstybių kryptį ir visose kitose srityse. Ateinantį pusmetį Lietuvos kaip pirmininkaujančios ES narės vaidmuo priartinant Ukrainą ir Gruziją yra ne vien šansas, tačiau ir būtinybė, juolab, kad būtent šių valstybių atžvilgiu Lietuva per pastaruosius metus investavo daugiausiai savo pastangų.

1. “NDI-Commissioned Public Opinion Survey”, December 12, 2012. [Žiūrėta 2013 06 19]. Prieiga per internetą:
2. “Ivanishvili Addresses EPP in Open Letter”, Civil Georgia, March 14, 2013. [Žiūrėta 2013 06 20]. Prieiga per internetą:

3. “Commissioner Malmström presents Action Plan on Visa Liberalisation with Georgia”, European Comission, Press release, February 25, 2013. [Žiūrėta 2013 06 21]. Prieiga per internetą

4. “Отношение Иванишвили к России возмутило грузинских политиков”, 29 апреля 2013. [Žiūrėta 2013 06 24]. Prieiga per internetą

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (84)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (99)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (12)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (65)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (153)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

„Sostų karų“ žvaigždė E. Clarke prasitarė apie pasimatymų taisyklę

Garsiųjų „Sostų karų“ aktorė Emilia Clarke nuolat supama gandų. Tačiau nuolat...

A. Bagatskis mėgavosi lietuvių komplimentu Latvijos rinktinei

Latvijos nacionalinė komanda laimėjo didelį susidomėjimą kėlusias draugiškas rungtynes Rygoje...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (72)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (110)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Priežastys, kodėl apsilankius tualete vargina nemalonūs pojūčiai (2)

Deginimo pojūtis šlapinimosi metu yra vienas nemaloniausių dalykų. Štai kodėl svetainė...