aA
Leisdamasis lėktuvu į nuo horizonto iki horizonto švytintį Los Andželo miestą pasijutau labai jaukiai, tarsi grįžtantis prie židinio, kurį palikęs kelias savaites viešėjau vis labiau tuštėjančioje Lietuvoje.
Megalopolis, užimantis trečdalio Lietuvos valstybės dydžio plotą, tačiau trigubai labiau gyvenamas, šiąnakt tiršto, vasarinio „jūros rūko“ gaubiamas, priima mane atgal į nesibaigiančios šilumos ir sunkiai apibūdinamos energijos, kurią devyni milijonai sielų suteikia šiam dykumų ir jūros supamam civilizacijos avanpostui, glėbį.

Londone griaudėjantys sprogimai vėl, kaip po rugsėjo vienuoliktosios, priverčia kiekvieno „Vakarų“ didmiesčio gyventoją susimąstyti, ar esame saugūs nuo tokių išpuolių – nuo pažangos priešininkų, pasikliaujančių pakankamai pažangiais kovos įrankiais. Kas bus ne jei, bet kai jie pagaliau įsigis masinio naikinimo ginklą? Ar galėsime juos sustabdyti? Greičiausiai ne, ir tai turbūt tik laiko klausimas.

Iš Los Angelo dažnai šaipomasi, esą jis yra „keliasdešimt priemiesčių, neturinčių miesto“. Miestas iš tiesų labai decentralizuotas, o tai, tarp kitko, apsunkina veiksmingos visuomeninio transporto sistemos kūrimą. Transporto sistemos kūrimą labiausiai pasiturintys rajonai tiesiog blokuoja, nenorėdami, kad juos galima būtų pasiekti pigiai ir greitai. Los Angelo požeminiu traukiniu toli nenuvažiuosi, o autobusais važinėja tik mažiausiai pasiturintys miesto gyventojai. Didžioji žmonių dauguma į darbą važiuoja individualiais automobiliais, o tai savo ruožtu ir lemia miesto decentralizaciją. Jei kiekvienas gali pats nuvažiuoti kur nori, gyventojų koncentravimasis nebūtinas.

Pykimas ant Lietuvos ir išėjimas iš jos galbūt yra visai normali tėvynės meilės išraiška, gimstanti iš didelio nusivylimo ir skausmo širdyje, kad vieta ir bendruomenė, kuri turėtų būti parama ir paguoda, iš kurios taip norėtumėme šilumos ir palaikymo, nes iš tiesų ją mylime, šiandien daugeliui yra nebepakeliamų sunkumų šaltinis, nežadantis vilties iš tų sunkumų kada nors išbristi.
Darius Udrys:

Leisdamasis pagalvojau, jog priešingai Niujorkui, turinčiam aiškų, tankiai gyvenamą centrą, Los Andželas, kiek jam betrūktų tradicinės miesto estetikos ir plano, galbūt yra idealiai atsparus tokiems pavojams, kaip terorizmui. Londone teroristai kėsinasi į viešojo transporto priemones, kuriomis naudojasi žymiai didesnė miesto gyventojų dalis, nei Los Andžele, kurio požeminiai traukiniai neveža ir ko gero niekados neveš tiek žmonių ten, kur jie nori važiuoti.

Niujorke teroristai sunaikino du didžiausius miesto pastatus. Los Angeles, žinoma, turi dangoraižių, tačiau nė vienas iš jų neturi tokios simbolinės reikšmės, kaip turėjo pasaulio prekybos centras. Panašiausias dalykas į miesto simbolį - tai būtų „Hollywood“ raidės, kurių sunaikinimas būtent liktų tiktai simboliniu veiksmu.

Strategiškai svarbus taikinys galbūt būtų Los Andželo uostas, tačiau ir šis yra labai didelis ir sunkiai sunaikinamas. Be to, dar yra čia pat esantis Long Beach uostas, kuris, kartu su Los Andželo uostu, yra didžiausias uostų kompleksas Amerikoje, jei ne pasaulyje.

O jei kada nors teroristai nutartų sprogdinti masinio naikinimo ginklą, Los Andželas irgi būtų nelabai dėkingas taikinys dėl didžiulio savo ploto ir santykinai ribotos žalos, kurią bet koks vienkartinis ginklas sukeltų. Žinoma, toks išpuolis būtų tikra katastrofa tiems, kurie gyventų sprogimo vietoje, ir sunku nuspėti, ką apie tai galvoja fanatikai ir jų dvasiniai vadovai, tačiau manyčiau, jog teroristai savo išpuoliams rinktųsi tankiau gyvenamą miestą su centru, kur ginklas padarytų didesnę žalą ir įspūdį, nei decentralizuotame, išsikerojusiame Los Andžele.

Mažiau tokių baimių kamuojamoje Lietuvoje su pasaulio lietuvių mokslininkais ir veikėjais keliuose renginiuose svarstėme, kodėl lietuviai palieka savo gimtąjį kraštą ir iškeliauja būtent į tokias vietas, kaip Londoną, Airiją, Los Andželą ir kitur, ir ar svarbu, jei jie negrįš. Atsakymas tarsi savaime suprantamas – ieškoma geresnio gyvenimo, nei gali pasiūlyti buvusių ir dabartinių valdininkų gobšumo bei nekompetentingumo alinama Lietuva. Ieškoma šalies, kur norinčiam dirbti yra darbo vietų, kur žmogaus orumas labiau gerbiamas, kur nestabili įstatyminė bazė ir valdininkų savivalė nepaverčia gyvenimo planų niekais.

Pažymėta, jog daugelis emigrantų išvyksta su pykčiu širdyje - kodėl gimtoji šalis neduoda šanso verstis ir pragyventi. Nuogąstauta, kad daugelis emigrantų – net daugelis tų, kurie tvirtina, jog „kada nors grįšime“ – kaip ankstesnės emigrantų bangos, greičiausiai tėvynėn jau nebegrįš. Svarstyta, ar šiais kosmopolitiškais laikais dar galima kalbėti apie tokį dalyką, kaip tėvynės meilę, ar ją galima iš tiesų mylėti iš tolo ir ar ją emigrantai išvis myli.

Augdamas lietuviškoje šeimoje ir bendruomenėje Amerikoje išmokau ir mačiau, kad mylėti tėvų žemę iš tolo tikrai galima. Tačiau, kaip ir su jausmais žmogui, ta meilė gyvuoja tik kol yra viltis ir noras su mylimąja kaip nors būti ar matytis, ir kol yra viltis, kad mylimoji nori to taip pat. Iš tiesų, jei išvykstantieji ant Lietuvos pyksta dėl to, kad ji jiems nėra tai, kuo turėtų būti tėvynė – šalis ir bendruomenė, suteikianti prielaidas pragyvenimui, ir bent jau šia prasme žmogų globojanti, paremianti ir pakelianti bendruomenė - galbūt jų išvykimas nėra vienareikšmiai blogas dalykas. Galbūt jie pyksta ne be pagrindo, ir galbūt vienintelis būdas iš blogos padėties išsigelbėti, leidžiant atsakingiesiems suprasti, kaip jų tautiečiai kenčia, yra paprasčiausiai išeiti - inicijuoti bent jau laikinas skyrybas, kad išnaudotojai nemanytų, kad sutinkame, jog taip su mumis būtų elgiamasi.

Kaip Nobelio laureatas Elie’as Wieselis yra pažymėjęs, pyktis yra daug panašesnis į meilę, nei abejingumas. Pykimas ant Lietuvos ir išėjimas iš jos galbūt yra visai normali tėvynės meilės išraiška, gimstanti iš didelio nusivylimo ir skausmo širdyje, kad vieta ir bendruomenė, kuri turėtų būti parama ir paguoda, iš kurios taip norėtumėme šilumos ir palaikymo, nes iš tiesų ją mylime, šiandien daugeliui yra nebepakeliamų sunkumų šaltinis, nežadantis vilties iš tų sunkumų kada nors išbristi.

Kaip negaliu smerkti nuo piktnaudžiaujančio ir išnaudojančio vyro pabėgančios žmonos, taip dėl to, kad tautiečiai renkasi kitą kelią ir gyvenimą kitur, nei tėvynėje jų pasmerkti negaliu. Turėtumėme jiems padėti, o dėl emigracijos kaltinti ne emigrantus, bet tuos, kurie atsakingi už padėtį, nuo kurios jie ne be pagrindo mėgina pabėgti - tuos, kurie mindžioja ir išnaudoja tą meilę, kurią jaučiame savo tėvynei ir tautinei bendruomenei.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Sprendimas palikti Anušauską „prie suskilusios geldos“ turi rizikų: jis turi kerštingo žmogaus įvaizdį

Variantas, jeigu Arvydas Anušauskas liktų ir be krašto apsaugos ministro, ir be Seimo...

NT vystytojai griebiasi naujos strategijos kaip paskutinio šiaudo, tačiau pirkėjai turi išlikti budrūs

Viešojoje erdvėje jau kuris laikas galima išvysti vieną nekilnojamojo turto (NT) vystytojų...

Vokietijoje – skandalingas socialdemokrato pasiūlymas dėl karo Ukrainoje: net koalicijos partneriai gūžčioja pečiais (41)

Praėjusią savaitę Bundestage nuskambėjęs socialdemokrato raginimas pagalvoti apie karo Ukrainoje...

Karo ekspertai: agresorius bandė pasinaudoti ataka Rusijos teritorijoje

Pilietinio gynybos ir saugumo analizės centro „ Locked N‘ Loaded “ ekspertų teigimu, mūšiai...

Rusų politologas apie Putino „rinkimus“: priėjome ribą, po kurios kelio atgal nėra (15)

Vadinamieji Rusijos prezidento rinkimai nieko nenustebino – Vladimiras Putinas juose esą...

Koalicijos partneriai tarėsi dėl krašto apsaugos: Anušauskas padarė velniavą (17)

Konservatorių Lauryną Kasčiūną įvardijant kaip realiausią kandidatą pakeisti krašto apsaugos...

Tikrai prasti deriniai – vitaminai, kurių kartu vartoti nereikėtų

Dažnai dėl gyvensenos ypatumų ar ne itin sveikintinų mitybos įpročių neaprūpiname organizmo...

Mariah Carey šlovės kaina: skurdas, gyvenimas auksiniame narve ir sužalota psichika

Žinia, lūkesčiai ir tikrovė neretai nesutampa ir tai galima pamatyti žiūrint į žvaigždžių...

Orai vėl po truputį šils: galime sulaukti ir dviženklės temperatūros

Antradienio dieną Lietuvos orams įtaką darys aukštesnio slėgio laukas.

Neįspėjęs nuomotojas Ingridą užklupdavo intymiausiomis akimirkomis: kantrybė trūko, kai kartą įsiveržė su visa gauja advokatės komentaras (2)

Yra toks senas geras posakis: „Jauskis kaip namie, bet nepamiršk, kad esi svečiuose.“ Ko gero,...