Tautos saulėlydis, arba Kelias į Pragarą Basanavičiaus gatve

Prisiminiau šią mintį vasarą po ilgokos pertraukos vėl atsidūręs Palangoje ir, žinoma, pasivaikščiojęs – pirmyn, atgal, sustot, prisėst - kultine Basanavičiaus gatve. Kaip gi be šito? Galbūt dar nebuvau spėjęs pailsėti nuo miesto šurmulio ir pagyventi kaime, kad nesusierzinčiau. Neprasilenkiama žmonių knibždėlynė, spiegiantys atrakcionai ir žinoma – ta ištisinė rusiškai lietuviška (nesuprasdamas žodžių, neatskirsi) naftalininio popso kakofonija. Žodžiu – demokratija be jokių vertybių. Lėkštos beprasmybės šėlsmas. Pseudoliaudiškas dugnas.

Ir ta buka banalybė šiais metais ypatingai išryškėjo - įgavo savęs vertą foną. Naujoji rekonstruotos Basanavičiaus gatvės apdaila - viešojo tualeto spalvų plytelės ir Gariūnų šviestuvai akivaizdžiai rodo demokratiškai išrinktos miesto valdžios beviltiškumą. Senosios gatvės romantikos neliko nė kvapo, gal tik nedidelėje atkarpoje arčiau jūros, kur naujieji barbarai susimylėjo palikti šiek tiek senųjų grafo Tiškevičiaus sodintų liepų. Prie bendro įvaizdžio telieka pridurti, kad alum putojanti kavinių kanalizacija, kaip ir iki rekonstrukcijos, teka tiesiai į Rąžės upelį ir jūrą. Iškirsti medžius pasirodė labiau degantis reikalas.

Basanavičiaus gatvės kavinių savininkai man panašūs į didžiąją dalį Lietuvos politikų, populistų ir demagogų, kurie teisina savo primityvų elgesį tuo amžinu rusišku „liaudis nesupras“ – „narod niepajmiot“. Tačiau net eilinių miesteliukų šventėse repertuaras dažnai būna daug įvairesnis ir aukštesnio lygio nei čia, kur visa Lietuvos provincija susirenka norėdama patirti kažką neįprasta. Žmonės lieka apvilti. Palanga akivaizdžiai praranda buvusį statusą, išskirtinumą, tapatybę ir tampa panaši į kokį trečiarūšį Bulgarijos ar Turkijos užkampio kurortą.

Nerašyčiau dabar apie praėjusios (deja) vasaros įspūdžius, jei ne savotiškas Basanavičiaus gatvės ir apskritai Palangos, talpinančios savyje visą tautos mitologiją, simboliškumas. Taigi. Ar mūsų visuomenė plačiąja prasme netampa nežinia kur einančia, dezintegruota ir atomizuota Basanavičiaus gatvės minia? Ar dabartinė laisvė ir demokratija negriauna tautos labiau nei buvusi priespauda? Ar mes iš tikrųjų sugebame patys save valdyti?

Nori nenori, bet Basanavičiaus gatvės sumaištyje bent kiek vyresnį žmogų apima tarybinių laikų nostalgija. Kodėl mes čia vis dar grūdamės? Suprantu jauniklius. Jie ieško nuotykių ir lengvų pažinčių. Bet net ir jie sako, kad anksčiau gatvė buvo romantiškesnė. Visų pirma tai buvo gatvė, kuria einama atlikti šventą Palangos ritualą – palydėti saulę. Grįžtant nuo jūros tamsėjanti gatvė virsdavo ypatinga sakraline erdve, tikru šventoriumi. Žmonės jausdavosi pakylėti ir apsivalę, tarsi išėję iš bažnyčios. Tai buvo pagoniškas ritualas, užgriebdavęs pačias giliausias sielos šaknis. Kaip daugelio miestų svarbiausių gatvių perspektyvas uždaro bažnyčios siluetas, Palangos Basanavičiaus gatvė vedė į šventovę, kurioje senasis indoeuropiečių dievas iškilmingai palydimas į švytinčias nakties gelmes, kad grįžtų atsinaujinęs. Tokių šventyklų negali nugriauti ir pats karingiausias ateizmas. Tačiau bažnyčias, kurių neįmanoma išniekinti, modernus žmogus gali tiesiog pamiršti.

Atrodo, visuomenę nuo viršaus iki apačios bus ištikęs laisvės šokas. Lietuva buvo subrendus tautinei, šiek tiek autokratiškai valstybei, bet ne moderniai laisvei. Dabar tarsi nieko nėra draudžiamo, tačiau niekas neturi jokios vertės ir prasmės. Lėkšta laisvės bala, iš kurios dar tik turi kažkas iškilti. Bet kas? Ar reikia viską pradėti nuo pradžių? Ir kas gali gimti iš lėkštos lėkštutės?

Gyvenimo simboliškumas kartais tiesiog pribloškia. Ir čia Basanavičiaus gatvė tampa imlia metafora. Juk ir pats Jonas Basanavičius lemiamo lūžio metais budino ties išnykimo riba atsidūrusią tautą šaukdamas vėl pajusti savo giliąsias šaknis – pačią seniausią pagonišką praeitį. Kaip tik tai buvo išmintingiausia tuo metu. Juk krikščionybės ar Vakarų liberalizmo idėjos yra bendros visoms Europos tautoms ir negali būti išskirtinės. Basanavičius suprato, kad yranti tapatybė turi būti tvirtinama ne nuo viršaus, o nuo pamatų. Todėl dabartinis paaugliškas gatvės išniekinimas puikiai sutampa su panašiu bandymu nuvertinti, nuvainikuoti tautos ugdytoją Basanavičių ir paskelbti jį nereikalingu ar net pavojingu moderniai pilietinei visuomenei. Didžiai racionalūs jo kritikai stebėtinai naiviai nesuvokia elementariausių dalykų, nors apie tautos identitetą arba tapatybę parašo ištisas knygas. Visų pirma turiu galvoje Nerijos Putinaitės „Šiaurės Atėnų tremtinius“. Prisiverčiau šią protingą ir daugeliu atžvilgių teisingą knygą skaityti Palangoje, nors erzino jau pats pavadinimas. Juk Šiaurės Atėnai – tai vizija, tai mistinė pranašystė, svajonė, esanti ateityje, o ne praeitis, iš kurios galima ištremti.

Ir Basanavičius, ir sakrali jo vardo gatvė buvo gyvybiškai reikalingi tarybiniais laikais, kai Raudonojo Tvano buvo nušluotas tautos tapatybės stogas – inteligentija. Šita gatve iškilmingai ėjo visi: ir liaudis, ir komunistų nomenklatūra. Bent jau čia tauta pajusdavo šventą bendrystės jausmą. Visus trumpam sujungdavo ne kokia komunistinė ateities vizija, o ilgesingas tautos saulėlydis. Ar ne jausmas, kad tauta yra spaudžiama ir gali išnykti, darė ją stiprią ir vieningą? Galbūt tada visi, net ir paskutiniai kagėbistai, eidami Basanavičiaus gatve giliai širdyje, kaip ir jis, tikėjo tautos šventumu? Komunistinės šventyklos negalėjo pakeisti sakralumo, kylančio iš pačios egzistencinės gelmės.

Žmonių einančių iš šimtatūkstantinių Sąjūdžio mitingų rimtis buvo kažkuo panaši į šių saulėlydžio maldininkų. Sąjūdis iš esmės buvo tautinis, o ne pilietinis judėjimas, nors ir deklaravo pilietines vertybes. Tautinė dvasia nebuvo palūžus. Su pilietiškumu buvo daug blogiau. Todėl vedantieji intelektualai (ir Putinaitė) sako, kad dabar svarbu ne tautiškumas, o pilietiškumas ir kitos aukštesnės vertybės. Jie kalba ir apie aristokratiško LDK paveldo, beveik ignoruoto Smetonos laikais (jau nekalbant apie tarybinius), iškėlimą. Ir jie yra visiškai teisūs. Tačiau su viena sąlyga. Aukštesnes vertybes reikia kurti, nenaikinant ir neniekinant žemesniųjų, neprarandant pagrindo po kojomis ir neužsimūrijant nuo atnaujinančios mitinės gelmės. Visuomeninė sutartis, res-publika (bendras reikalas!) ir kitos pilietinės vertybės yra labai racionalios ir be gilesnio tikėjimo lengvai suyra kasdienybės šurmuly. Individualizmas yra gėris, kai išlaisvina žmogų nuo visuomenės priespaudos, o ne kai atriboja jį nuo kitų ir uždaro į neurotinį kalėjimą.

Plačiau žvelgiant, Jonas Basanavičius ir Oskaras Milašius nei kiek neprieštarauja vienas kitam. Pirmasis tvirtina tautos pamatus, o antrasis stiklina stogo langus ar kelia inkilą varnėnams.

Pilietinę visuomenę lengviausia kurti ant giluminį bendrumą garantuojančio tautinio sluoksnio. O tikras pilietiškumas iš esmės yra sunkiai ugdoma aristokratiška savybė. Piliečiai – pilies gynėjai, karių, valdančiųjų, o ne tarnų klasė, riteriškai ginanti ne vien save, bet ir visus kitus, ieškančius prieglobsčio. Žmonijos pažangos esmė – tai nuostabi galimybė visiems tapti aristokratais. Tai leidžia tarnus pakeičiančios technologijos ir visuotinis švietimas. Ir žinoma – laisva savivalda nuo apačios iki viršaus. Bet tai tik galimybė.

Ir šiuo požiūriu Palanga yra simboliška. Nuostabus grafų parkas kol kas dar atvertas visiems, pavargusiems nuo Basanavičiaus gatvės šurmulio. Bet ir čia vis dažniau atsiranda uzurpatorių, kurie aristokratiškumą supranta kaip galimybę rodyti savo galią ir puikuotis prieš kitus. Taip pati vulgariausia publika pamažu įsitvirtina senuosiuose rūmuose. Visuomenė byra ir diferencijuojasi. Naujoji ponija į Basanavičiaus gatvę jau net neužklysta. Jie jau prarado giluminį bendrystės ilgesį. Nereikia jiems ir keisto mistiko Milašiaus.

Taip nuo viršaus iki apačios tautinės vertybės išmetamos į šiukšlyną, į kanalizaciją. Jos nemadingos. Ir tauta virsta kažkokia neaiškia samplaika, pasiruošusia bet kada išsiskirstyti. Tapatybę praradusia Basanavičiaus gatve nežinia kur slenka tapatybę praradusi tauta, tai yra liaudis. Eina žaidimų automatų vaikai, kuriems iš Birutės kalno, iš Eglės žalčių karalienės, iš Jūratės ir Kastyčio yra likę tik tušti pavadinimai. Kaip ir iš Basanavičiaus bei visos mito gelmėje panirusios mūsų istorijos. Kur nueis šie suaugę vaikai, praradę vaikystę? Šie žmonės norėtų būti pasaulio, Europos piliečiai, tačiau yra tik priklausoma ir pasimetusi minia. Europos piliečiai jie nebus jokiu būdu, nes net negalvoja, kaip galėtų ją valdyti. Jie nevaldo net savo šalies, savo miesto, miestelio, kaimo. Jie nevaldo net patys savęs. Jie tarsi kažko ieško, bet nežino ko. Jie laukia, kad juos vėl suburtų ir paturėtų koks neskaidriam praeities lede pasislėpęs gudrios politikos iliuzionistas.

Patiklieji, jie iš tikrųjų netiki niekuo. Ir todėl jie atsainiai leidžiasi apgaudinėjami. Jų gerais norais grįsta gatvė veda tiesiai į modernų Pragarą, kuris yra ne kažkur gelmėse, o pačiame lėkštos banalybės paviršiuje. Juk jų Pragaras ir yra blizgus atsiribojimas nuo gelmės.

Bet gal kaip tik iš mistinių gelmių kylanti Oskaro Milašiaus pranašystė dar gali juos išgelbėti? Gali išgelbėti mus visus. Išgelbėti Basanavičiaus ir jo gatvės tautą. Galbūt užkrečianti Šiaurės Atėnų vizija pakylėtų ir suvienytų žmones labiau nei Europos pinigų dalybos? Galbūt patikėję kažkuo bendru, gatvės liaudis ir rūmų elitas - ne kokio nuvorišo jubiliejaus tostų, o klasikos koncerto besiklausantis – supras vienas kitą ir net kartais pasikeis vietomis. Integruota, visavertė visuomenė – integruotas, visavertis žmogus, neslopinantys savyje nei aukštosios, nei žemosios srities. Galbūt toks ir yra paskutinio tautai ištikimo kosmopolito, LDK aristokrato Šiaurės Atėnų idealas? Ne praeityje įstrigusi, o nuolat kuriama ir atnaujinama tautos tapatybė. Idealas, kuris nušvies ir parodys kelią pasimetusiai miniai. Tautai, kuri vos gavusi laisvę, nusprendė pati save ištremti. Tautai, kuri net pamiršo, kaip labai ji ilgisi savo legendos.