Sveikatos politika ir jos nacionaliniai ypatumai

Tačiau kartu kiekvieno naujo ministro, jei jis iš tikrųjų turėtų rimtų ambicijų kaip politikas, būna nuoširdžiai gaila. Ministras, kaip ir visi kiti sveikatos sistemos žaidėjai, kol nepasikeis bendras kontekstas, tebus bejėgis įkaitas. Jis gali rinktis iš dviejų alternatyvų su vienodai prasta pabaiga.

Pirmoji – tai veikti atvirai įvardijant viešąsias sistemos paslaptis kaip esmines kliūtis permainoms ir ryžtingai imtis sisteminių ydų įveikimo, visų pirma – skatinti galių sklaidą, mažinant pavojingą galių koncentraciją gerai žinomose sistemos svertus užvaldžiusiose interesų grupėse. Tačiau tokiu atveju - bent jau dabartiniame Lietuvos kontekste - akivaizdu, kad toks ministras būtų sukompromituotas labai greitai, nes tokia jo veikla sukeltų įtakos grupių nepasitenkinimą.

Antras variantas yra, kaip tai yra daręs jau ne vienas ministras – imituoti permainas, daug šnekant apie tai, kad pacientai turi gauti nemokamą, prieinamą ir kokybišką pagalbą, o medikai – gerus atlyginimus, o kasdienėje veikloje kosmetiškai pudruoti sistemą ir ypač stengtis, kad visos svarbiausios interesų grupės liktų sočios ir patenkintos (tai šiais laikais vadinama stabilumo užtikrinimu).

Bet toks siekimas išsaugoti status quo reikštų esančios krizės gilinimą aklavietę pasiekusioje valdiškos medicinos sistemoje. Praėjus metams ar pusantrų, aiškėtų, kad ministras iš tikrųjų neturi konkrečios permainų vizijos, o vien užsiima kosmetiniu sistemos fasado dažymu, ir tuomet - sulaukus eilinio skandalo, ateitų laikas jį pakeisti kitu.

Todėl nereikėtų perdaug sureikšminti ministro vaidmens situacijoje, kai valstybėje dar nėra politinės valios nei žvelgti giliau į sveikatos sistemos krizės gilumines priežastis, nei juo labiau šią sistemą gydyti iš esmės. Šiandien turėtume pripažinti, kad visos įtakingiausios Lietuvos politinės partijos yra perdaug susisiejusios su dabartinės sveikatos sistemos ydomis ir tas ydas gilinančioms interesų grupėmis, kad joms pakaktų politinės valios imtis esminių permainų šioje sistemoje.

Radikalesnis permainų kelias – arba proveržis sveikatos politikoje - juo labiau šiuo metu nėra įmanomas, nes ir politikų, ir piliečių, ir pačių medikų stovyklose trūksta kritinės masės individų ir grupių, pasiryžusių esminėms permainoms sveikatos sistemoje. Bet tai nereiškia, kad reikia pasyviai laukti kol subręs dirva permainoms.

Pasibaigus A.Brazausko erai Lietuvos politikoje – o sveikatos politika šioje eroje negalėjo netęsti nomenklatūrinių tarnystės dvarui tradicijų – tiesiog privalome žengti bent vieną kitą žingsnį link Lietuvos sveikatos sistemos išlaisvinimo. Šiandien visais būdais reikėtų skatinti sistemos blaivėjimo procesus, suvokiant kokią brangią kainą mokame jau dabar už esminių permainų atidėliojimą sveikatos sektoriuje ir už vengimą viešai kalbėti apie šioje kreivų veidrodžių karalystėje išlikusius ydingus papročius. Net ir optimistiškai žvelgiant į ateitį, kyla nelabai linksmas klausimas – kiek ministrų ir Vyriausybių dar turės pasikeisti kol atsiras politinė valia tikrajam proveržiui sveikatos politikoje?

Keistu būdu Lietuvos sveikatos sistemos vidaus virtuvė perėmė ir iki šiol puoselėja visas ydingiausias sovietmečio tradicijas, būdingas uždaroms klaninėms grupuotėms, akivaizdžiai ir netrukdomai veikiančioms prieš viešąjį interesą. Esant tokiai dvigubos realybės situacijai, dauguma esminių sveikatos politikos principų, kurie strateginėse programose ir įstatymuose surašyti visai neblogai, tikrovėje išvirsta į savo priešybę. Akivaizdu, kad sistema atsidūrė aklavietėje, ir visi jos dalyviai – nuo eilinio paciento ir eilinio mediko iki pat ministro – tapo įkaitais šioje užsitęsusioje įkaitų krizėje.

Liūdniausia tai, kad mūsų modernėjančioje valstybėje sveikatos sektorius lieka izoliuota provincija, kur valstybei pavojingu būdu sugyvena vis brangiau įsigyjamos medicinos technologijos ir beviltiškai pasenę sistemos valdymo būdai, palaikomi iki šiol niekaip neįveikiamų pačių primityviausių mitų. Štai keletas pavojingiausių mitologijos pavyzdžių:

1.Medicinos paslaugos privalo būti nemokamos, visiems gerai prieinamos ir aukštos kokybės.

2.Sveikatos sistemoje nėra vietos politikai – sprendimus tedaro geriausi mūsų medikai kaip ekspertai, o politikams čia nereikia kištis (nebent tie politikai būtų dar ir medikai).

3.Mūsų medicinai labiausiai trūksta biudžeto lėšų. Jei valstybė skirtų daugiau lėšų mūsų sveikatos priežiūrai, problemos būtų didele dalimi išspręstos.

4. Medicinai netinka bendri dėsniai, kuriais remiasi kitų ūkio ir paslaugų sričių valdymas. Sveikata yra brangiausias turtas, o medicina yra specialus stebuklų darymo mokslas ir menas, ir tik „pašvęstiesiems“ lemta suvokti šios srities valdymo ypatumus.

5. Valdiškas medicinos sektorius teikia nemokamas paslaugas, o privačiame sektoriuje pacientams reikės labai daug mokėti, todėl valstybė turi proteguoti valdišką medicinos sektorių, apsaugodama jį nuo konkurencijos.

Galima būtų nesunkiai įrodyti, kad visi šie teiginiai yra neteisingi ir itin ydingi. Jie užprogramuoja tą ydingą ratą, kai kiekvienas naujas ministras priverstas užlipti ant vis to pačio grėblio. Liguistas prisirišimas prie šių iš sovietinės medicinos atkeliavusių mitų ir sukelia tą juodosios skylės situaciją, kurioje atsidūrė pastangos vis daugiau investuoti į mūsų sveikatos sistemą.

Kai nėra efektyvių paskatų veikti taip kaip yra naudinga viešajam interesui, veikiama pagal korupcinių papročių dešimtmečiais formuotus būdus prieiti prie gausių viešųjų išteklių ir jais naudotis, jei tik esi nors kiek „lygesnis“ už kitus ar kaip paslaugos gavėjas, ar kaip jos teikėjas.

Akivaizdu, kad tokios sisteminėje krizėje simptominio gydymo nebeužtenka, ir kad pasirinktas lėtas permainų procesas sistemą ne tiek gydo, kiek ją nuolat sargdina, ypač dabar kai pavojingai gausėja finansiniai sistemos resursai. Kai yra madinga tyčiotis iš šeimos gydytojo institucijos ir modernių visuomenės sveikatos idėjų, kai paslaugos kokybę lemia paciento statusas arba „dovanos“ dydis, kai mediko statusą ir realias pajamas lemia ar pavyks stebuklingu būdu gauti darbo vietą prie naujo aparato elitinėje ligoninėje, kai iki šiol šlovinami ir absoliučiai geriausiais laikomi buvę sistemos vadovai, sukūrę ir iki aukščiausio meistriškumo išpuoselėję barterinės korupcijos modelį („aš tau padėsiu, o tu man“), iki šiol blokuojantį pastangas efektyviai gydyti sergančią sistemą - ateina laikas prisipažinti kad mūsų sveikatos politika yra labai gilioje moralinėje ir vadybinėje krizėje.

Įveikti krizę įmanoma ir būtina. Visi sistemos žaidėjai – politikai, piliečiai (ne tik pacientai, bet ir tie , kurie dar nėra susirgę), eiliniai medikai ir medicinos elitas, žiniasklaida – visi turime siekti, kad sveikatos sistema būtų išvaduota iš tos įkaitų krizės, kurioje ji yra atsidūrusi. Tai yra visiškai įmanoma, bet būtina sąlyga tokiam proveržiui yra atviras kalbėjimas apie tai, kas iš tikrųjų vyksta sveikatos sistemoje.

Ypatinga atsakomybė tenka tautos išrinktiesiems – politikams. Vakarų pasaulis jau seniai išmoko tokią tiesą, kad nėra rimtesnės politikos už sveikatos politiką, ir kad tai ne medikų, o politikų ( ir dar, aišku – piliečių) teritorija.

Kiekviena politinė partija, laikanti save rimta politine jėga, turi aiškiai ir be įprastos demagogijos pasakyti – ką ir kaip ji keis sveikatos politikoje. O pradėti galima būtų nuo labai paprasto žingsnio. Visų lygių politikai, rodydami pavyzdį piliečiams, galėtų dėl savo ir šeimos narių sveikata rūpintis lankydamiesi – kaip ir numatyta įstatyme - pas savo šeimos gydytoją.