Jėga! Esu sužavėtas, gal net apšalęs. Nesitikėjau tokios audringos reakcijos į pirmąją, tikrai per ilgą, šio serialo dalį. Ačiū visiems, bendraujantiems mintimis. Tik taip mes ir sąmonėjame (štai vėl cenzorius, tupintis kompiutery, pabraukė žodį raudonai, kaip sadomazochizmą, bet aš nekreipiu dėmesio – esu laisvas - klausyti ar ne).
Žinoma, esu dėkingas visiems, taisantiems mano klaidas. Ypač vertinu pastebėjimą apie tai, iš kur kilo posakis ramus, kaip belgas. Pasirodo, visai ne dėl belgų karaliaus kaltės, kaip rašė antipaksoidų (geras žodis) "Lietuvos rytas“, o iš lietuviško kaimo, kurį kažkada nustebino belgiškų arklių romumas. Atsisakau savo ankstesnės nuomonės ir priimu šitą, kaip kol kas teisingiausią.

O dabar – prie reikalo. Plėtosiu toliau savo ilgai svarstytą versiją, kas mums Lietuvoje trukdo gyventi gerai ir ramiai. Jei kam atrodys, kad aš labai klystu, prašau nepykti ir visaip neprasivardžiuoti. Nesu Kašpirovskis ir niekam nieko neįteigsiu prieš jo valią. Po velnių, juk internetas – laisva šalis.

Beje, nesu sistemos gynėjas, o atvirkščiai. Tačiau kitaip nei kai kurie – jų argumentai man nesuprantami – nelaikau Rolando Pakso iškrypusios sistemos svetimkūniu ir auka. Jis – šio organizmo gaminamus toksinus godžiai susiurbęs auglys. Dabar visi galime stebėti ir stebėtis, kaip sunkiai ir ilgai, su kokiomis drastiškomis konvulsijomis sistema bando atsikratyti savo dalies, kurios išsaugojimas ją galutinai diskredituotų.

Ne, ir čia aš nedramatizuoju. Todėl kad visą laiką turiu galvoje svarbiausią dalyką – politikoje visada tenka rinktis ne tarp blogio ir gėrio, o tik mažiausią blogybę iš visų galimų. Tai iš tikrųjų yra pagrindinė demokratinio ir pilietinio gyvenimo aksioma, kad ir kaip ji nepatiktų kai kuriems, į smetoninę Lietuvą orientuotiems, Kovo 11-osios signatarams. Šiuo metu tikrai nevyksta apokaliptinė kova tarp gėrio ir blogio. Dėl to galim būti ramūs. Kova vyksta tarp labai vidutiniškų politikų ir jų visų anksčiau glostyto draugelio, kuris peržengė paskutinę ribą. Ir svarbiausia čia tai, kad sistema pasirodė per silpna susitvarkyti be pašalinės pagalbos. Visuomenė turi raginti ir skatinti, turi padėti sistemai apsivalyti. Bet jei sistema iškrypusi, tai gal reikia versti ją visą? Būtų gerai, tačiau kas po to, kuo ją pakeisti? Alternatyvos nėra net užuomazgų.

Taigi, aš negaliu priimti versijos, kad vyksta kova tarp dviejų Lietuvų (pabraukė gudrutis raudonai) - tarp patenkintųjų ir nuskriaustųjų, tarp budelių ir jų aukų. Jei šitaip būtų, tikrai stovėčiau nuskriaustųjų pusėje. Juk tam tikra prasme aš irgi esu nuolat persiformuojančios sistemos auka (teisėta, ar ne, čia neišsiaiškinsim), revoliucijos pagimdytas ir prarytas vaikas. Stipriai pritempus, gal tikrai būčiau panašus į Rolandą Paksą? Tačiau tai – tik mano socialinis vaidmuo (ir tikiuosi, jau pasibaigęs). O juk žmogus gali būti tuo autentiškesnis, kuo yra mažiau saistomas ir stabdomas socialinio vaidmens. Todėl kalėjimas, ar kitas koks stipriai iš įprastų vėžių išmušantis sukrėtimas, bent laikinai atimantis socialinę kaukę-slėptuvę, gali padėti asmenybei iš naujo atrasti save, o tiksliau – atsiverti naujiems horizontams. Beje, neurozėms ir ydingiems kompleksams gydyti tai – iš tikrųjų puikus vaistas. Tiesa, psichozės šios priemonės, atrodo, negydo ir net gali ją sustiprinti.

Anot vieno labai išpopuliarėjusio Nietschės posakio: visa, kas mūsų nesunaikina, mus sustiprina. Vis dėlto žodį nesunaikina aš pakeisčiau nesuluošina.

Krizių valdymo teorija sako labai aiškiai – tiek žmogaus, tiek visuomenės augimui pavojingiausi yra akligatviai ir pernelyg kietos, sustabarėjusios struktūros. Tuo tarpu krizės visada atveria naujus kelius ir karts nuo karto yra tiesiog būtinos. Žinoma, tai nereiškia, kad krizė turi tęstis labai ilgai, kaip kokia permanentinė revoliucija.

Krizių ir permainų baimė, liguistas ramybės troškimas rodo ir žmogaus, ir visuomenės klaustrofobiją, užsisklendimą, kuris trukdo laisvai augti ir tobulėti. Ši baimė padaro iš žmogaus psichologinę auką, ieškančią kam perduoti atsakomybę ir kaltę už savo likimą. Bet yra ir krizių maniakai, adrenalino fanatikai, amžini revoliucionieriai, kurie patys ieško aukų, kaip vilkas avelių. Giliai savyje slėpdami dar didesnį menkavertiškumo kompleksą nei jų aukos, tokie žmonės tampa agresoriais, vaizdingiau kalbant – budeliais.

Tačiau rimtas karas tarp budelių ir aukų yra neįmanomas. Abi šios tarsi priešingos pusės yra reikalingos, netgi reikalingos viena kitai, kaip nepakeičiami sadomazochistinio žaidimo partneriai. Politinėje kovoje aukos gali tapti tik manipuliacijos objektu, tik instrumentu, kuriuo pasinaudoję nauji budeliai bando nuversti senuosius.

Beje, ir priversti būti auka neįmanoma be tylaus vidinio sutikimo. Psichologine prasme auka visada pati renkasi savo vaidmenį, nors ir stengiasi nepripažinti šito. Priversti būti auka galima tik išoriškai. Viduje žmogus visada išlaiko pasirinkimo laisvę. Jeigu jis pasirinkimo laisvės nenori, bijo jos, ieško vien psichinės ramybės - tampa tikrąja auka. Tampa savo paties laisvės fobijos kaliniu. Toks žmogus ieško galios šaltinio kur nors išorėje. Politikoje jį valdo ne protas, o emocijos ir noras, netgi greičiau geismas rasti atsidavimo ir garbinimo objektą.

Lietuva iš tikrųjų – psichologinių aukų kraštas. Didžiąja dalimi tai sąlygojo istorija, bet yra ir subjektyvios dabartinių veikėjų kaltės. Tai veikėjai, kurie su pasimėgavimu griebiasi neklystančių vedlių vaidmens, nes to reikalauja jų vidinė psichinė nevisavertė struktūra. Ydingą tos struktūros polinkį dažniausiai sustiprina ir racionalus išskaičiavimas, kad vargšės pasimetusios avelės vis tiek bliaus tol, kol jų į gardą nesuvarys ryžtingas piemuo.

Dviejų priešingų tipų ydingi kompleksai skatina vienas kitą, minta svetima energija ir gyvena saldžioje, bet pražūtingoje, simbiozėje. Tai vyksta šeimose, tai vyksta ir viešajame gyvenime. Aukos ir agresoriai arba budeliai kartais keičiasi vietomis, nes šių abiejų kompleksų šaknys – tos pačios. Geriausias pavyzdys – socialinis agresorius Adolfas Hitleris, miegamajame virsdavęs inkščiančia mylimosios Evos Braun auka.

Kodėl dabartinėje krizėje beveik neįmanoma racionali diskusija? Pasiremsiu autoriteto citata: Jei užkabinamas emociškai svarbus kompleksas, mūsų suvokimas išsikreipia, mes reaguojame perdėtai. Viską suvokiame per kompleksą. Tai drauge yra priežastis, kodėl skirtingi žmonės tas pačias situacijas vertina skirtingai, priklausomai nuo jų kompleksų. Tai rašo viena garsiausių šiuolaikinės Jungo mokyklos atstovių Verena Kast, kurios knygą ATSISVEIKINIMAS SU AUKOS VAIDMENIU turėtų perskaityti ne vien karščiausi Rolando Pakso rėmėjai. Ydingos sistemos viduje vykstančio karo be taisyklių priešingame fronte taip pat yra veikėjų, užmezgusių su savo fanatais libidinį ryšį – tai yra ryšį panašų į meilę.

Žinoma tai nėra meilė, o tik sadomazochistinė priklausomybė. Ar tokius žmones gali paveikti racionalūs argumentai? Atvirkščiai. Bandymas įtikinti tik dar labiau sužadina aistras. Tai ir yra geriausias testas, ar žmogus – atsakingas pilietis, ar psichologinė auka.

Ydingų kompleksų draskoma visuomenė visą laiką brenda į tą pačią upę, tai yra balą. Ji nieko nepasimoko, nes keičiasi tik tas, kuris prisiima atsakomybę. Aukos ir budeliai kaltę perkelia vieni kitiems ir lieka tokie patys. Užburtas ratas sukasi.

Ir tai dar ne viskas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

A. Čekuolio receptas ilgam ir energingam gyvenimui (66)

Palikęs televiziją, žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis toliau rašo knygas ir beria...

Ekonomikos žvaigždė: rusų oligarchai į užsienį išvežė pusę šalies turto (93)

Turtingi rusai ofšoruose laiko tiek pat turto, kiek visi Rusijos gyventojai turi šalies viduje kartu...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (51)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (87)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

Ketvirtadalis balsavusiųjų už „Brexit“ mano, kad buvo apmauti (12)

Naujausia apklausa atskleidė, kad jei referendumas dėl „Brexit“ vyktų dabar – Jungtinė...

Gyvai / Po sproginėjančių baterijų skandalo grįžta „Samsung Note“ (22)

Trečiadienio vakarą JAV, Niujorke, pristatytas naujausias „Samsung“ telefonas, tai...

Greitai paruošiama vakarienė: kepame žuvį (2)

Kai pietų ar vakarienės norisi čia ir dabar, puikiausia išeitis – greitai paruošiama...

Uždaromas ir „Swedbank“ skyrius Vilniaus centre (26)

Sostinės Gedimino prospekte ilgus metus veikęs vieno iš didžiausių šalies komercinių bankų...

„Iš viršaus“: kas laimėjo „Cavaliers“ ir „Celtics“ mainuose? (1)

Pastarąją naktį įvykę Klivlando „Cavaliers“ ir Bostono „Celtics“ mainai iššaukė...

Kosmetologė patarė, kokia turėtų būti ideali kasdienė odos priežiūra (12)

Trečiadienio popietę DELFI TV Gyvai konferencijoje viešėjusi „ Sothys “ partnerė...