S. Stoma. Rekviem Rusijos sielai

Gerai apstumdytas Kijeve ir Odesoje, jis atsiėmė savo kandidatūrą iš Ukrainos prezidento rinkimų ir metėsi į „kolorado vabalų“ pusiau okupuotą Donecko sritį. Susižavėjusio „žurnalisto“ paklaustas, „ar jums pavyks nugalėti?“, herojus išdidžiai atsakė: „Žinoma! Turi pavykti. Čia labai daug pasionarių žmonių.“

Vienas stebuklingas žodis ir prieš mane ėmė vertis savo istorijoje, kaip mirtinuose spąstuose, įstrigusios tautos tragedija. Supratau, kad Rusija netrukus beveik neišvengiamai vėl taps kraupia totalitarine valstybe. Kaip Anos Achmatovos poemoje „Rekviem“.

Poema skirta Stalino terorui. Mano manymu, iškiliausia 20 amžiaus Rusijos moteris, geniali poetė patyrė visas įmanomus kančias, buvo gyvenimo viršūnėje ir pačiame dugne. Ji gimė Odesoje rusų didikų šeimoje, vaikystę praleido Peterburgo Carskoje Sielo gyvenvietėje. Jaunystėje iki Spalio perversmo buvo vadinama Nevos karaliene ir Aukso amžiaus (didžiausio rusų kultūros suklestėjimo) siela. Jos portretus Paryžiuje tapė pats Modiglianis, o kaip moterį mylėjo kone visi genialūs to meto rašytojai: Osipas Mandelštamas, Borisas Pasternakas, Aleksandras Blokas... 

Jos pirmasis vyras irgi garsus poetas Nikolajus Gumiliovas kartu su kitais kilmingais karininkais buvo Lenino čekistų sušaudytas dar 1921 metais. Antrasis vyras mirė Sibire, kaip ir daugelis artimiausių draugų.

Jos vienintelis sūnus Levas Gumiliovas irgi buvo ištremtas, o grįžęs iš Sibiro savanoriu (!) nužygiavo iki Berlyno. Po to vėl buvo ištremtas vien todėl, kad Stalinas norėjo palaužti jo motiną. Bandydama gelbėti sūnų ji parašė keletą diktatoriaus pašlovinimų, tačiau tai nepadėjo. Sūnus tačiau įtikėjo, kad mama juo nesirūpina. 

Grįžęs po Stalino mirties Levas Gumiliovas tapo įtakingu orientalistu, nors oficialiai ir nelabai pripažįstamu. Jis savaip plėtojo po revoliucijos kunigaikščio Nikolajaus Trubeckojaus sukurtą Eurazijos teoriją, pagal kurią Rusijos galia kyla iš Azijos. Matyt, prie to bus prisidėjusi ir mama, vaikystėje pasakojusi apie jų giminės kilmę iš didžiojo nukariautojo Čingischano. Jų protėvis Achmatas buvo paskutinis mongolų kunigaikštis, valdęs rytines Rusios žemes, bet pralaimėjęs Maskvai. 

Ir štai tikras ar tariamas Čingischano palikuonis sukūrė pseudo mokslinę etnogenezės teoriją, kurios rankraštis iki Gorbačiovo laikų nebuvo nei išleistas kaip knyga, nei pasmerktas, todėl plito legaliai. Didžioji dalis jo mamos kūrybos, kaip ir poema „Rekviem“ buvo uždrausta iki pat 1987 metų.

Pasionarumo sąvoka kaip tik ir atsirado Gumiliovo teorijoje, aiškinančioje etnosų kilmę, augimą ir mirtį. Pagal ją, atskiriems etnosams geriau nesimaišyti vienam su kitu, tačiau įvykus rimtiems sukrėtimams (kaip karo su mongolais metu), etnose gali sprogti didžiulė gyvybinė jėga, ir pasijos užvaldyti žmonės pakels etnosą į aukštesnį superetnoso lygį. Tačiau tam būtini stiprūs vadai, kurie vestų bendram reikalui aistringai pasišventusią liaudį.

Taigi dabartinei tapatybę prarandančiai Rusijai, jeigu jinai nori atkurti savo imperinę galią, reikia kuo daugiau pasionarių žmonių. Pergalė arba mirtis! Nes superetnoso žlugimas, pagal analogiją su biogeneze, neišvengiamai reikš ir rusų tautos išnykimą. O didžiausias pavojus gresia iš Vakarų!
Tokia yra Gumiliovo teorija, atsiradusi represuotoje visuomenėje, kurioje negalėjo vykti normali laisva diskusija ir klestėjo visokiausi pseudomoksliniai, pseudomistiniai kultai. Ji išreiškia ir prispaustos tautos, ir paties autoriaus kompensacijos už visus pažeminimus siekį ir atimtos galios ilgesį. 

Aukos kompleksas akivaizdus. Sūnus dėl savo nelaimių kaltina ne tiek teroristą Staliną, su kurio galia pats norėtų tapatintis, kiek tėvus, kurie buvo per daug iškilūs, kad šliaužiotų prieš budelį. Jis pyksta ne ant žmogiškumą griaunančios totalitarinės sistemos, o ant mamos, kuri vis dėlto liko nepalaužta ir toliau kūrė genialią poeziją, nors jos KGB sekimo bylą sudarė 900 puslapių. Jis nenorėjo bendrauti su mama, kuri 17 mėnesių kankinosi eilėse prie Kresty kalėjimo durų ir sukūrė „Rekviem“ atvirai ir laisvai, europietiškai ir krikščioniškai Rusijos sielai. 

Anos Achmatovos pasijos įprasmina pačią kančią.

Septyniolika mėnesių rėkiau,
Šaukiau tave namo,
Po budelio kojomis guliau,
Sūnau ir siaube mano.

O kas tas pasionarusis Cariovas? Žinoma, jis yra niekas. Tik aistringas vykdytojas. Visą Eurazijos teoriją pasigavo ir savo reikmėms pritaikė Kremlius, vos tik Putinas įsitvirtino valdžioje. Po Rusijai naudingo apsimestinio flirto su JAV po Rugsėjo 11-osios, jau 2005 metais pasirodė pirmieji pavojingo atsiribojimo nuo Vakarų ženklai (žr. nuorodas teksto apačioje). Nacionaline švente buvo paskelbta lapkričio 4 diena, o pats Putinas ėmė cituoti baltagvardiečių filosofą slavianofilą ir ksenofobą Ivaną Iljiną. 

Ir jau visiškai aiškiai būsimasis Rusijos kelias buvo nurodytas, kai per paskutinius prezidento rinkimus Putinas galutinai suprato, kad europietiško modelio demokratija anksčiau ar vėliau jį pražudys. Jau pirmame po inauguracijos kreipimesi į Federalinį susirinkimą jis įvardijo proveržio būtinybę: 

„Artimiausi metai bus lemiami, galbūt net lūžio metai... Kas išsiverš į priekį, o kas liks autsaideriu ir neišvengiamai praras savarankiškumą, priklausys ne tik nuo ekonominio potencialo, bet pirmiausiai nuo kiekvienos nacijos valios, nuo jos vidinės energijos; kaip sakė Levas Gumiliovas, nuo pasionarumo, gebėjimo eiti į priekį permainų link.“ 

Nacijai reikia sukrėtimų? Bus! Ką jau ką, o šitą čekistai tikrai sugeba. Juk ir savo šlovingą valdymą Putinas pradėjo sprogdindamas daugiabučius kartu su žmonėmis (dabar tuo jau nei kiek neabejoju) ir krauju užliedamas apkaltintą Čečėniją. Po to atidavė ją tokiam pasionariam banditui Achmatui K.
Tokia jau negailestinga ta superetnoso teorija. Pasionarumą geriausiai sužadina karas! Ir jis jau plinta. Štai taip:

„Diena prasidėjo gana taikiai. Prie Lenino paminklo susirinko kelių tūkstančių žmonių minia, nešanti Rusijos vėliavas, kuri patraukė prie Antrojo pasaulinio karo memorialo. Demonstrantų užsidegimą skatino automobilis, iš kurio per garsiakalbius buvo leidžiamos sovietinės karo dainos. Ant tos mašinos buvo iškelta vėliava, ant kurios pavaizduotas Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas, laikantis Kalašnikovo automatą, ir šūkis „Mirtis fašizmui“.

Čia aprašytas vienas iš eilinių mitingų Pietryčių Ukrainoje, po kurio kyla kruvinos riaušės ir užimami pastatai. Visada beveik pagal tą patį paprastą scenarijų. LENINAS, STALINAS, MIRTIS.

Vienoje nuotraukų iš Gegužės 1-osios demonstracijos Rusijoje matyti jaunų žmonių nešamas paties Berijos portretas. Slaptųjų tarnybų veikėjai dabar pagarboje! Karas juk taip pat pusiau slaptas. 

Kas galėjo pagalvoti, kad po tiek laisvėjimo metų rusų tauta vėl savo noru pakils į žygį po tomis pačiomis įsiteisinusių banditų vėliavomis?! Argi tie jauni žmonės mokykloje neskaitė Achmatovos? Argi jų nei kiek nejaudino poetės „Rekviem“, kuriame girdėti „šimto milijonų nukankintų žmonių balsai“? Argi tapatintis su auka yra daug sunkiau nei su kruvinais beširdžiais budeliais?

Taip! Rusija grįžta į teroro laikus. Čekisto Putino, kuriam Stalinas yra sektinas pavyzdys, paskelbtoje Naujojoje Rusijoje (Pietryčių Ukrainoje) liejasi kraujas. Ir sielas praradę zombiai, su kolorado vabalų pavidalo širdimis, ropoja iš tamsių praeities rūsių. 

O šimtas milijonų mirusiųjų negirdimai deklamuoja „Rekviem“:

Ir viskas susimaišė amžiams,
Jau nebeatskiriu,
Kas dar žmogus, o kas žvėris,
Ir kiek dar laukt bausmės...