S. Dali su humoru, įžūliai ir begėdiškai viešina savo paslaptis ^{Ištrauka iš knygos „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali“}

Ar įmanoma suprasti Dalí meną, nesuvokus jo, pašėlusio narcizo, asmenybės?

Tikėtis suprasti žymųjį kataloną – per drąsu, tačiau skaitant autobiografiją bus lengviau įsijausti į jo beprotišką pasaulį, suvokti jo originalias idėjas.

Knyga „Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas“ – tai paminklas, kurį menininkas pastatė pats sau. Knygoje, išverstoje į daugybę kalbų, visiškai nėra kuklumo, užtat ji kupina įtaigiausio nuoširdumo. Autorius su nežabotu humoru ir sąmojingu koketavimu įžūliai, net begėdiškai viešina savo paslaptis. Knyga atskleidžia aistringo menininko, pasirengusio užkariauti pasaulį, kovojančio prieš tamsuoliškumą, pilkumą ir nihilizmą, didybę.

Čia rasite Dalí minčių apie meną, politiką, maistą, lavinimąsi, grožį. Genijus, kaip jis mėgo save vadinti, pasakoja savo gyvenimą nuo prisiminimų „iš gimdos“, vaikystės pasiturinčių tėvų namuose, mokymosi Madrido dailės akademijoje iki Niujorko užkariavimo ir šlovės akimirkų; prisimena siautulingas naktis su Luisu Buñueliu ir Federico García Lorca, kuriems slapta pavydėjo, draugystę su Coco Chanel ir meilę savo mūzai – žmonai Galai.

Dalí – tai Karalius, Genijus, suvokęs savo talentą ir beprotiškai troškęs pasenti.

Ypatinga knyga – kaip ir jos autorius.

Vienintelis skirtumas tarp pamišėlio ir manęs – tas, kad aš nesu pamišėlis.

Šią beletrizuotą autobiografiją Dalí rašė JAV, išleido 1942-aisiais. Knyga pasirodys liepos pabaigoje.

Siūlome knygos ištraukas.

Lauke giliai įkvėpiau gaivaus laisvės oro. Mane purtė džiugus drebulys. Pagaliau vienas! Taksi nuvežė mane į Rezidenciją ir laukė visą valandą, kol gražinausi savajam „Parsifaliui“. Aš nusiprausiau duše, nusiskutau ir išsitepiau plaukus paveikslų laku, nepaisydamas, kad vėliau galiu patirti sunkumų. Manajam „Parsifaliui“ niekas nebūtų pernelyg gerai. Paskui pieštuku apsivedžiojau akis. Bemat pasidariau baisiai fatališkos išvaizdos, it Rudolfo Valentino stiliaus argentinietiško tango šokėjas, anuomet man atrodęs vyriško grožio pavyzdys. Iš drabužių pasirinkau šviesiai kremines kelnes ir pilką švarką.

Marškiniai buvo iš plonyčio, beveik permatomo žaliavinio šilko, iš po jų buvo matyti imperatoriškas erelis, suformuotas iš mano krūtinės plaukų. Staiga pamaniau, kad marškiniai pernelyg nauji ir švarūs, todėl kurį laiką atsidėjęs juos glamžiau. Su skaisčiai balta kieta apykakle marškiniai atrodė pribloškiamai.

Taksi vis dar manęs laukė.

– Vairuotojau, į „Floridą“, bet iš pradžių stabtelėkite prie kokios nors gėlininkės.

Iš gėlininkės nusipirkau gardeniją, ji prisegė žiedą man prie butonjerės. „Florida“ buvo madinga šokių salė, ten dar nebuvau lankęsis, bet žinojau, kad joje rekasi prašmatniausi Madrido žmonės. Norėjau pavakarieniauti vienas, atkreipti į save dėmesį elegantiškiausių moterų – šios medžiagos man žūtbūt reikėjo, kad įgyvendinčiau beprotišką ir beveik neįvykdomąą sumanymą, anaiptol nesensacingą, tačiau viliojantį slaptu erotizmu, kurį nuo vakar vadinau savuoju „Parsifaliu“!!!

Aš nežinojau, kur yra „Florida“ – vos taksi pristabdžius pasiutusiai plakančia širdimi ruošdavausi išlipti. Iš visos širdies traukiau „Parsifalį“. Dieve mano, laukia nuostabi naktis! Ji mane pasendins dešimčia metų! Apsvaigimas nuo trijų sauso martinio taurių išgaravo, mane apniko rimtos, slogios mintys. Pyktį atbukino aperityvas, teoriškai aš jau buvau nusiteikęs prieš alkoholį, nes alkoholis viską supainioja ir duoda valią apgailėtinam subjektyvumui ir sentimentalumui. Paskui nieko neatsimeni, o jeigu atsimeni – dar blogiau! Viskas, apie ką galvoji girtas, atrodo genialu, o kaip paskui gėda! Girtavimas sulygina, suvienodina ir nuasmenina. Tik vidutinybės nuo alkoholio jaučiasi pranašesni. Piktas ir genialus žmogus jau savo smegenyse nešiojasi alkoholį – svaiginančią senatvę.

Tačiau važiuodamas taksi dvejojau, kaip įgyvendinsiu savo „Parsifalį“ – su alkoholiu ar be jo. Kad ir kaip būtų, mano veiksmai šį vakarą buvo pristabdyti daugeliui valandų. Kaskart minčiai pragiedrėjus, aš gludinau detales ir jos varė mane iš proto. Kad tobulai atlikčiau savo „Parsifalį“ (ir kad niekas nesutrukdytų), man reikėjo penkių elegantiškų moterų ir šeštos, kuri mums padėtų. Nė viena iš jų nenusirengs, aš – juo labiau. Netgi pageidautina, kad jos nenusiimtų skrybėlių. Labai svarbu, kad keturių iš jų pažastys būtų išskustos, o kitų dviejų, priešingai, plaukuotos.

Pinigų turėjau užtektinai, nors buvau įsitikinęs, kad ir be jų esu be galo patrauklus. Į „Floridą“ atvažiavau per anksti ir atsisėdau prie staliuko, nuo kurio, atsirėmęs į sieną, galėjau viską matyti. (Tuštuma už nugaros man visuomet keldavo tokį kankinantį nerimą, kad nieko negalėjau daryti. Širmos nepakako; man reikėjo tikros sienos. Jeigu siena labai tvirta, žinau, kad pusė darbo padaryta.) Man teberūpėjo klausimas: gerti ar negerti? Be abejonės, alkoholis padės įveikti drovumą lemiamu momentu, kai išdėstysiu savo prašymą. Tačiau nuo ko pradėti? Tuojau pat susitarti su dviem ir pakviesti jas į atskirą svetainę, kad jos paieškotų kitų trijų ir viską pačios sutvarkytų?

Kita vertus, jeigu išgerčiau norėdamas išsklaidyti pirmųjų minučių drovumą, paskui reikėtų greit išsiblaivyti, kad būčiau budrus ir nieko nepraleisčiau. Prasidėjus „Parsifaliui“, man nepakaktų blaivaus, skvarbaus it inkvizitoriaus žvilgsnio, kad įstengčiau teisti, pasmerkti ir nuspręsti, kas tai – pragaras ar rojus, jausti neabejotiną pasibjaurėjimą, bet šitaip trokštamą, tokį nuostabų ir siaubingai žeminantį visus septynis „Parsifalio“ atlikėjus. „Parsifaliui“ turėsiu vadovauti iki aušros, kol pragys gaidžiai, mūsų pailsusiose vaizduotėse prikelsiantys pikantiškiausius malonumus ir gėdos raudoniu nutvilkysiančius sąžinės priekaištus...

– Po pageidautumėte, pone?
Viešbučio šeimininkas stovėjo prie staliuko ir laukė, kada nusileisiu į žemę.
– Triušienos su svogūnais... bet pašildytos, – išdrožiau nesvarstydamas.

Tačiau aš liūdnai tenkinausi beskoniais viščiuko griaučiais. Kai pjoviau sparną, į salę priplūdo vakarieniautojų, o iki tol buvau vienui vienas, neskaitant padavėjo ir viešbučio šeimininko, orkestro ir profesionalių šokėjų poros, kurie nesivaržydami riejosi. Vos pažvelgęs į pirmą moterį, kritusią man į akis, ją atmečiau. Negalėjo būti nė kalbos, kad ji dalyvaus mano „Parsifalyje“: buvo per graži, siaubingai, atstumiančiai sveika ir neelegantiška. Beje, niekada gyvenime nesu sutikęs elegantiškos moters, kuri būtų gražuolė, – šie du bruožai iš esmės paneigia vienas kitą. Elegantiškoje moteryje visuomet esama kompromiso tarp jos bjaurumo, kuris turėtų būti saikingas, ir grožio, kuris turėtų nekelti abejonių, bet ne daugiau. Elegantiškos moters veidas neturi būti tobulai gražus, nepaliaujamas grožio spindesys erzina, kaip atkakliai skardenantis trimitas. Elegantiška moteris gali sau leisti pajusti lengvą nuovargį ar nesusivaldyti, užtat į akis krinta jos plaštakos, rankos ir pažastys. Krūtys – visiškai nesvarbu. Jeigu jos gražios – juo geriau, jeigu ne – juo blogiau. Iš kitų kūno dalių aš nieko nereikalauju, tik to, kad elegantiška moteris būtų elegantiška: dėl išskirtinės klubakaulių sąnaros, jų, agresyviai išsišovusių, nepaslepia jokia suknia. Pečių linija – tiesi arba ne – nesvarbu. Niekada nesupykdavau, jeigu ji mane sutrikdydavo. Ypač svarbu žvilgsnis: jis turi būti labai protingas arba bent „toks atrodyti“.

Elegantiška kvailai žvelgianti moteris – neįsivaizduojama, priešingai – kvailas žvelgia tik tobulo grožio moteris. Milo Venera – puikus pavyzdys. Elegantiškai moteriai taip pat prie veido nemaloni, antipatiška burna, su sąlyga, kad kartais, atsiverdama, ji gali stebuklingai neatpažįstamai pasikeisti – įgauti angelišką išraišką. Elegantiškos moters nosis... Elegantiškos moterys neturi nosies. Nosis turi tik gražuolės! Plaukai turi būti sveiki – tai netgi vienintelis sveikas elegantiškos moters požymis. Pagaliau būtina, kad ją nuolat kankintų mintis apie brangenybes ir sukneles – tai svarbiausias jos gyvenimo tikslas, toks svarbus, kad dėl to net jos meilė – be emocijų, o jausmai – griežti ir reiklūs. Tik šiurkšti ir godi erotika, rafinuota ir bejausmė, gali derėti su jos prašmatnumu. Jai nerūpi jos kūnas, jam ji jaučia vien panieką!

Todėl ir atėjau čia, pas elegantiškas moteris, įgyvendinti savo „Parsifalį“, man būtinai reikėjo jų slopios jų paniekos geiduliui. Šįvakar privalau rasti šešias elegantiškas niekintojas, kurios besąlygiškai man paklustų, šešis piktdžiugiškus, bet atsiribojusius veidus.

Mano plačiai atmerktos akys nekantriai aplinkui žvalgėsi geismo objektų. Gražių moterų netrūko, elegantiškų nepastebėjau. Reikėjo skubiai daryti tam tikrų vidinių nuolaidų, nes „Florida“ dabar jau sausakimša ir kitų moterų nebebus. Kartą maniau, kad „bemaž“ pavyks atlikti „Parsifalį“. Bet argi egzistuoja „bemaž“ kalbant apie eleganciją? Ar ne lygiai taip esate apgaunami, kai mus įkalbinėja išgerti vaistų – „bemaž“ skanėsto!

Galų gale įžengė dvi elegantiškos moterys ir, laimė, atsisėdo prie gretimo staliuko. Trūko dar keturių. Tačiau dvi pirmosios atrodė kaip tik tokios, kokių norėjau. Jos gali būti nežinia kokios išsigimėlės, bet jų kojos turi būti dieviškos, kaip ir rankos, kurių apkabintas su lediniu cinizmu, visas sudrebėčiau.

Nuo antro butelio šampano aš kiek įkaušau ir mano iki šiol įtemptas dėmesys nuklydo į plano detales. Ir dievai žino, ar bebuvo tų detalių! Pažiūrėkim: tu Dalí ar ne Dalí? Surimtėk, sugadinsi savąjį „Parsifalį“. Ar šis riešas elegantiškas? Taip, bet jį reikėtų derinti prie kitos burnos. Kad galima būtų jungti žmogiškąsias būtybes! Nagi, pabandyk ir elkis kaip šeimininkas. Pažiūrėsim, kaip tau tai patiks! Jau radai tris elegantiškas pažastis; ieškok burnos, šalto žvilgsnio. Ir nepamiršk, kad tau trūksta dar vienos pažasties... Dabar, kai gerai ją matai, pradėk iš naujo, atidžiai: pažastis, rankos, žvilgsnis, žvilgsnis, rankos, pažastis. Dar greičiau: pažastis, rankos, žvilgsnis... Burna, pažastis, pažastis, burna, burna, žvilgsnis, žvilgsnis, burna... Tai ji?

Galva nustojo suktis, sukilo nenumaldomas noras išsivemti. Šį kartą tai – nė meilės baimė. Noras buvo toks stiprus, kad aš drausmingai atsistojau ir mandagiai paklausiau cigarečių pardavėjos Liudviko XV pažo kostiumu, kur praustuvai. Ji mostelėjo man ranka, aš nesupratau ir įėjau į kambarį, kuriame stovėjo stalas, užverstas laiškais ir spausdintais lapais. Pasirėmiau delnais į stalą ir skalsiai išsivėmiau. Po pirmojo srauto stabtelėjau. Žinojau, kad tai dar ne viskas, kad manęs dar laukia kone liturginis darbas – viską išvemti. Cigarečių pardavėja, vilkinti Liudviko XV pažo kostiumu, nusekė paskui mane ir stebėjo nuo slenksčio nieko netardama. Aš ištiesiau jai 50 pesetų ir gailiai paprašiau:

– Leiskite man baigti.
Užrakinau raktu duris ir iškilmingai, tarsi ketinčiau pasidaryti charakirį, atsisukau į stalą. Ir vėl išsivėmiau, pusiau suvokdamas, kad kartu su išverstais viduriais mane palieka siela. Tartum būtų iš karto grįžusios dvi orgijų dienos, tik išvirkščiai, taip pakartodamos krikščioniškąją sentenciją: „Daug pirmųjų bus paskutiniai“. Čia buvo visko: pašildytos triušienos, dvi išskustos pažastys, burna, akys ir dar pašildytos triušienos, anarchija, ančiuvių ir absoliutinė monarchija, moliuskų, vermuto, tulžies, tulžies, tulžies, moliuskų, pašildytos triušienos, tulžies, pažastų, tulžies, tulžies, tulžies...

Kai nieko nebeliko, nusišluoščiau prakaitu pasruvusią kaktą ir per skruostus varvančias ašaras. Viskas praėjo. Viskas, net absoliutinė monarchija, iki pat nostalgiško ir apgailestaujamo „Parsifalio“ taurės dugno.

Kitą dieną praleidau lovoje gurkščiodamas citrinų sultis, o dar kitą – nuėjau į Dailės akademiją. Kitą popietę mane iš jos pašalino.

„Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dalí“. Iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė. Viršelio dailininkė Asta Puikienė