Rusų kariai Vokietijoje: prievartautų moterų dienoraščiai

Vokiečių karinė valdžia smarkiai suklydo atsisakiusi naikinti sandėlius su alkoholio atsargomis numatomo Raudonosios armijos puolimo kelyje. Tokį sprendimą lėmė mintis, kad girtas priešas nėra pajėgus kovoti. Moteriškosios gyventojų dalies nelaimei, raudonarmiečiams, pasirodo, kaip tik šito ir reikėjo, kad įgytų drąsos prievartauti ir turėtų ūpo švęsti tokio siaubingo karo pabaigą.

Pergalės šventimo laikotarpis dar nereiškė, kad Berlyne dingo baimė. Užsitęsus šventinėms linksmybėms daug vokiečių moterų vis dar buvo prievartaujamos. Jaunas sovietų mokslininkas iš aštuoniolikmetės vokietaitės, kurią buvo pamilęs, sužinojo, kad gegužės 1-osios naktį Raudonosios armijos karininkas įgrūdo jai į burną pistoleto vamzdį ir taip laikė, kad mergina nesipriešintų, kol jis pasieks savo puolimo tikslą.

Moterys netrukus susigaudė, kad vakare, „medžioklės valandomis“, reikia išnykti. Dukras ištisomis dienomis slėpdavo palėpėse. Motinos išsmukdavo į gatvę parsinešti vandens tik anksti rytą, kai sovietų kareiviai dar miegodavo po išvakarėse išgerto alkoholio. Kartais didžiausias pavojus kildavo, jei kuri motina, žūtbūt siekdama išgelbėti savąsias dukteris, išduodavo, kur slepiasi kitos merginos.

Berlyniečiai prisimena, kad lauke kiekvieną vakarą girdėdavosi klyksmų, nes visi langai buvo išdaužyti. Dvi pagrindinės ligoninės nurodė, kad prievartavimo aukų buvo nuo 95 000 iki 125 000. Vienas gydytojas paskaičiavo, kad Berlyne buvo išprievartauta maždaug 100 000 moterų, iš jų apie 10 000 mirė, daugiausia dėl savižudybių. Manoma, kad mirusiųjų dalis iš 1,4 milijono nukentėjusiųjų Rytų Prūsijoje, Pomeranijoje ir Silezijoje buvo kur kas didesnė. Įvairiais vertinimais, išprievartauta mažiausiai du milijonai vokiečių moterų, nemaža, o gal ir didesnioji jų dalis išprievartauta po kelis kartus. Urzulos fon Kardorf draugę ir sovietų šnipę Šulcę-Boizen (Schulze-Boysen) „vienas po kito išprievartavo dvidešimt trys kareiviai“. Paskui ligoninėje ją teko siūti.

Vokiečių moterys į išgyventus prievartavimus reagavo labai įvairiai. Daugelis aukų, ypač jaunos, iki tol šeimų globojamos mergaitės, nepajėgė suvokti, kodėl su jomis taip elgiamasi, tad psichologiniai padariniai galėjo būti katastrofiški. Joms tapo nepaprastai sunku palaikyti santykius su vyrais, neretai šita problema likdavo visam gyvenimui. Motinoms dažniausiai visų pirma rūpėdavo vaikai ir tai padėdavo ištverti viską, kas būdavo daroma joms pačioms. Kitos moterys, ir jaunos, ir subrendusios, paprasčiausiai stengdavosi tuos išgyvenimus ignoruoti, išmesti iš atminties. 

„Privalau daug ką slopinti, kad galėčiau kaip nors gyventi“, ‒ pripažino viena moteris, atsisakiusi kalbėtis šia tema. Kai kurios nesipriešindavo ir sugebėdavo atsiriboti nuo to, kas joms daroma, – atrodo, tada jos kankindavosi kur kas mažiau. Kartais moterys apie savo išgyvenimus pasakodavo taip, tarsi tada būtų atsiskyrusios nuo savo kūno ir viską stebėjusios iš šalies. „Šitoks jausmas, ‒ rašė viena, ‒ neleido tai patirčiai paveikti viso mano gyvenimo.“

Regis, padėdavo ir sveikas berlynietiškas cinizmas. „Apskritai, ‒ savo dienoraštyje gegužės 4 dieną rašė nežinoma moteris, ‒ mes po truputį imame į visą šitą prievartavimų reikalą žiūrėti su tam tikru, nors gal šiek tiek niūroku humoru.“ Jos pastebėjo, kad ivanai visų pirma renkasi apkūnesnes, ir tai teikė šiokio tokio schadenfreude – „piktdžiugiško pasitenkinimo“. Iki šiol nesulysusios paprastai buvo nacių partijos veikėjų žmonos arba kitos privilegijuotą padėtį turėjusios moterys.

Išprievartavimas tapo, pasak nežinomos dienoraštininkės, bendra patirtimi, tad ją įveikti reikėjo dalijantis tais bendrais išgyvenimais, apie juos kalbantis. Tačiau grįžę vyrai stengėsi uždrausti tokias kalbas net ir tada, kai jų pačių šalia nebūdavo. Moterims reikėjo susitaikyti su tuo, kas jas ištiko, bet paaiškėjo, kad vyrai jų gyvenime neretai viską tik dar labiau apsunkindavo.

Buvusieji greta savo moterų kentė gėdą dėl negebėjimo jų apsaugoti. Hana Gerlic (Hanna Gerlitz), gelbėdama vyrą ir save pačią, atsidavė dviem girtiems sovietų karininkams. „Vėliau, ‒ rašė ji, ‒ man teko guosti savo vyrą ir padėti jam atgauti drąsą. Jis verkdavo kaip vaikas.“

Vyrai, kurie slapstydamiesi išvengė nelaisvės ar buvo anksti paleisti iš belaisvių stovyklų, grįžę ir išgirdę, kad žmona ar sužadėtinė jiems nesant buvo išžaginta, emociškai, regis, tarsi suakmenėdavo. (Be to, daugelis sovietų stovyklose ilgiau išbuvusių belaisvių dėl badavimo patyrė „deseksualizaciją“.) Jiems pasirodė labai sunku susigyventi su mintimi, kad jų moterys patyrė prievartą. Urzula fon Kardorf girdėjo pasakojant apie jauną aristokratą, kuris, sužinojęs, kad jo sužadėtinę išprievartavo penki rusų kareiviai, tuoj pat nutraukė su ja visus ryšius.

Dienoraštį rašiusi nežinoma moteris apie namo gyventojų patirtus baisumus papasakojo buvusiam mylimajam, kuris netikėtai užėjo pas ją. „Visos jūs dabar – begėdės kekšės, ‒ pratrūko tas vyras. – Visos iki vienos. Negaliu klausyti tokių pasakojimų. Paniekinote visas savo vertybes, tikros kalės!“ Tada ji padavė dienoraštį, kad paskaitytų pats. Išvydęs aprašymą, kaip ji buvo žaginama, jis žiūrėjo į ją tarsi į pamišėlę. Po poros dienų vyras iškeliavo pareiškęs, kad eina ieškoti maisto. Daugiau ji jo nebematė.

Duktė, motina ir senelė, visos kartu išprievartautos pačiame Berlyno pakraštyje, guodėsi mintimi, kad šeimos galva žuvęs kare. Jį būtų užmušę namie, nes būtų stojęs jų ginti – taip kalbėdavo jos tarpusavyje. Tačiau iš tiesų, regis, tik vienas kitas vokietis pasielgė taip, kas, savaime suprantama, buvo beprasmė narsa. Garsus aktorius Haris Lybkė (Harry Liebke) krito negyvas po smūgio buteliu į galvą, kai mėgino išgelbėti jo bute prisiglaudusią merginą. Atrodo, tai buvo reta išimtis. Nežinoma dienoraštininkė eilėje prie vandens siurblio iš vienos moters net girdėjo, kad raudonarmiečiams ją tempiant iš rūsio tame pačiame name gyvenantis vyras kalbėjo: „Dėl Dievo, tik nesipriešink! Mums visiems prišauksi bėdą.“

Vis dėlto moteris mėgindavo ginti tėvai ar mažamečiai sūnūs, besikliaujantys savo jėgomis. „Trylikametis Dyteris Zalis (Dieter Sahl), ‒ netrukus po tų įvykių rašė kaimynai, ‒ mojuodamas kumščiais puolė rusą, kuris čia pat, jam matant, prievartavo jo motiną. Jis pasiekė vienintelį dalyką – buvo iš karto nušautas.“

Turbūt absurdiškiausiu sovietų propagandos mitu tapo teiginys, esą „vokiečių žvalgyba, turėdama tikslą apkrėsti Raudonosios armijos karininkus, Berlyne paliko daugybę venerinėmis ligomis užsikrėtusių moterų“. Kitame NKVD pranešime tai konkrečiai priskiriama „Vilkolakio“ veiklai. „Kai kurie pogrindinės „Vilkolakio“ organizacijos nariai, daugiausia merginos, iš savo vadovų gavo užduotį kenkti sovietų vadams ir pakirsti jų kovinį pajėgumą.“ Dar prieš puolimą iš Oderio placdarmų sovietų karinė vadovybė didėjantį susirgimų venerinėmis ligomis skaičių aiškino tuo, jog „priešas pasirengęs imtis bet kokių priemonių, kad mus susilpnintų ir kareivius bei karininkus išvestų iš rikiuotės“.

Gausybė moterų netrukus suvokė, kad joms reikia stoti į eilę prie medicinos įstaigų. Ne kažin kiek jas guodė tai, jog tokia pati lemtis ištikusi daugelį. Viena gydytoja venerinių ligų kliniką įrengė priešlėktuvinėje slėptuvėje, prie kurios įėjimo, kad atbaidytų rusus, pakabino kirilica parašytą užrašą „Šiltinė“. Kaip parodyta filme „Trečias žmogus“, penicilinas greitai tapo didžiausią paklausą turinčia juodosios rinkos preke. Žinoma, šoktelėjo ir abortų skaičius. Nustatyta, kad maždaug 90 procentų pastojusių aukų kreipėsi dėl aborto. Vis dėlto toks skaičius atrodo nepaprastai didelis. Daugelis moterų, kurios apsisprendė gimdyti, palikdavo kūdikį ligoninėje, nes dažniausiai žinojo, jog vyras ar sužadėtinis niekada nesutiks, kad tas vaikas augtų jų namuose.

Kartais sunku suvokti, kas buvo būdinga jauniems sovietų karininkams – cinizmas ar visiškai aklas idealizmas. „Raudonoji armija – pažangiausia ir aukščiausios moralės armija visame pasaulyje, ‒ vyresnysis leitenantas pareiškė išminuotojų karininkui. – Mūsų kariai puola tik ginkluotą priešą. Kad ir kur būtume, vietos gyventojams visada rodome humaniško elgesio pavyzdį, mums itin svetimi smurto ir plėšikavimo reiškiniai.“

Dauguma priešakinių šaulių divizijų elgėsi drausmingiau negu, pavyzdžiui, tankų brigados ar užnugario daliniai. Žinoma nemažai įvairių asmeniškų liudijimų, kad Raudonosios armijos karininkai žydai visokeriopai stengdavosi apsaugoti vokiečių moteris ir merginas. Vis dėlto atrodo, kad dauguma kareivių ir karininkų negirdomis nuleido Stalino įsakymą, Stavkos paskelbtą balandžio 20 dieną, kuriuo visiems daliniams buvo nurodyta „pakeisti požiūrį į vokiečius <...> ir geriau su jais elgtis“. Įdomu pastebėti, kad įsakyme tokių nurodymų reikalingumas aiškinamas tuo, jog „žiaurus elgesys“ skatina atkakliai priešintis ir „tokia padėtis mums nenaudinga“.

Gegužės 2 dieną gatvėje prie Vasilijaus Grosmano priėjo išlaisvintas karo belaisvis prancūzas. „Mesjė, ‒ kreipėsi jis, ‒ man patinka jūsų kariuomenė ir todėl man skaudu matyti, kaip jūsų kariai elgiasi su merginomis ir moterimis. Tai padarys didelę žalą jūsų propagandai.“ Taip iš tiesų ir atsitiko. Paryžiuje komunistų partijos vadovai, džiūgavę dėl visuotinio žavėjimosi Raudonąja armija, pasibaisėjo išgirdę grįžusių belaisvių pasakojimus, kuriuose nestigo toli gražu ne didvyriškų epizodų. Vis dėlto prireikė daug laiko, kol sovietų valdžia tai aiškiai suvokė.

Priimta manyti, kad Raudonajai armijai Berlyne dvi savaites buvo leista plėšti ir prievartauti, paskui įvesta drausmė. Tačiau iš tikrųjų reikalai klostėsi gerokai sudėtingiau. Rugpjūčio 3 dieną, praėjus trims mėnesiams nuo Berlyno kapituliacijos, Žukovui teko paskelbti dar griežtesnį įsakymą, kad būtų suvaldytas „plėšimas“, „fizinis smurtas“ ir „gėdingi įvykiai“. Visa sovietų propaganda apie „išvadavimą iš fašistų klikos“ jau pradėjo virsti aukštyn kojomis, ypač kai su vokiečių komunistų žmonomis ir dukterimis buvo elgiamasi nė kiek ne geriau negu su visomis kitomis moterimis.

„Tokie išsišokimai ir neleistinas elgesys, ‒ teigiama įsakyme, ‒ labai smarkiai mus kompromituoja vokiečių antifašistų akyse, juo labiau dabar, kai karas pasibaigęs, ir puikiai pasitarnauja fašistų puldinėjimams prieš Raudonąją armiją ir sovietų vyriausybę.“ Pažymėta vadų kaltė, kad jų vyrai gali be leidimo vaikštinėti kur tinkami. „Savavališki pasišalinimai“ turėjo baigtis. Seržantai ir viršilos privalėjo tikrinti, kad jų kariai būtų dalinyje kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą. Kareiviams turėjo būti išduoti asmens dokumentai.

Daliniams uždrausta be įsakymo palikti Berlyną. Tiesą sakant, įsakyme išvardytos priemonės bet kurioje vakarietiškoje armijoje būtų laikomos normalaus gyvenimo dalimi net ir esant namuose, kareivinėse.

Tarptautinė spauda šiomis temomis rašė visą vasarą. Kremliuje neabejotinai kilo nerimas, kaip tai gali atsiliepti jo globojamoms komunistų partijoms užsienyje, kurios tuo metu buvo pasiekusios populiarumo viršūnę. „Šita niekšiška kampanija, ‒ rašė Molotovo pavaduotojas, ‒ siekia pakirsti labai gerą Raudonosios armijos reputaciją ir atsakomybę už visa, kas vyksta okupuotose šalyse, perkelti Sovietų Sąjungai <...>. Gausius mūsų draugus visame pasaulyje būtina apginkluoti kontrpropagandai tinkama informacija ir faktais.“