Dabartinės Rusijos politines ir ideologines klajones daug geriau suprasime, pažvelgę į jos valstybingumo šaknis. Tai – nedidelė Maskvos kunigaikštystė. Kaip gi ši labiausiai rytinė ir atsilikusi senųjų rusų provincija Europos Renesanso, kuris jos taip ir nepasiekė, laikais tapo visų Rusijos žemių vienytoja? Įdomus klausimas.
Saulius Stoma
© DELFI
Jį nagrinėdamas iš rusofilo gali virsti rusofobu. Tikiuosi, kad šios intriguojančios kelionės gale mes rasime kokių nors priešnuodžių.

Prieš tūkstantį metų priėmusi krikščionybę, Kijevo Rusia buvo didinga šalis. Didžiausi vienai tautai priklausę plotai visoje Europoje. Žmonės - kultūringi, religingi ir gana taikūs. Kaip rašė garsus XIII amžiaus keliautojas Marco Polo: „Vyrai labai gražūs, aukšti, šviesūs, o moterys irgi (...) aukštos, jų plaukai šviesūs ir ilgi.“

Barbarai lietuviai perskrosdavo šitą didelį ir gal per daug išdrikusį kūną, tarsi aštrus peilis. Parsigabendavo iš ten gražių moterų ir kitokių gėrybių. Tiesiog plėšikavo.

Tačiau šią idiliją nutraukė pasaulio istorijoje neregėtas karinės ekspansijos sprogimas iš Rytų. Šalia Kinijos esančiose Mongolijos plynėse gimė karo genijus – Čingischanas. Per neįtikėtinai trumpą laiką klajokliai mongolai nukariavo didžiulius plotus nuo Ramiojo vandenyno iki Vidurio Europos, kartu ir Kiniją, Tibetą, Centrinę Aziją. Taip gimė geopolitinis Eurazijos pavyzdys, kuris XX a. įkvėps revoliucinės sumaišties išgąsdintus Rusijos intelektualus.

Čingischanas 1223 metais prie Kalkės upės sutriuškino Kijevo armiją, o jo vaikaitis Batijus 1240 metais sugriovė ir patį Kijevą bei daugelį kitų klestinčių miestų. Beveik visa Didžioji Rusia pateko į priklausomybę ir turėjo mokėti duoklę prie Volgos įsikūrusiems mongolams – Aukso Ordai.

Maskvos kunigaikštystė ir kitos rytinės provincijos kentė ateivių priespaudą beveik pustrečio amžiaus. Tačiau vakarinės provincijos rado kariniu požiūriu mongolams lygiaverčių globėjų ir pamažu vadavosi iš svetimos, jų požiūriu laukinės civilizacijos jungo. Tie užtarėjai taip pat nebuvo krikščionys, tačiau atrodė daug artimesni, suprantamesni, labiau pažįstami, o galbūt - ir humaniškesni.

Rusija yra unikalus pavyzdys valstybės, sukurtos ir palaikomos išimtinai PRIEVARTOS KONCENTRACIJA. Paprastai tokią struktūrą ir mentalitetą turi ateivių okupuotų šalių valdžia.
Saulius Stoma:

Žinoma, tai buvo lietuviai – karingi ir bebaimiai mūsų protėviai. Ilgus amžius Rusios platybėse posakis „Lietuva ateina“ reiškė ginkluotą būrį ar visą kariuomenę. Kartais siaubą, o kartais – viltį. Baltoji Rusia buvo užimta dar XIII amžiuje. 1362 metais, kai Algirdas sutriuškino mongolus prie Mėlynųjų Vandenų, Lietuvai atiteko ir Kijevas. Etniniu ir religiniu požiūriu vientisa Senoji Rusia buvo padalyta į dvi dalis: rytinė priklausė mongolams, vakarinė – lietuviams. Rytai ir Vakarai čia atsiskyrė jei ne visiems laikams, tai ilgiems amžiams.

Lietuva iš tikrųjų tapo baltarusių ir ukrainiečių tautų pribuvėja. Tačiau dabartinė Rusija gimė visai kitaip. Kaip įsidėmėtino pavadinimo knygoje „MES IR KITI“ rašė grafas Trubeckojus, unikali rusiška civilizacija atsirado iš mongolų uluso. Atsirado ir nuosekliai perėmė Čingischano imperijos įgaliojimus, o svarbiausia - dvasią.

Tai vyko Maskvos kunigaikščiams pamažu įsijaučiant į chano vaidmenį. Pataikaudama mongolams ir jų pusėje kovodama prieš kitas kunigaikštystes, Maskva nusipelnė Aukso Ordos pasitikėjimo ir gavo jos JARLYKĄ - įgijo teisę rinkti duoklę iš visų rusiškų provincijų. Tai buvo patogu abiems pusėms. Mongolams nereikėjo patiems vargti, o maskvėnai nuo to laiko ėmė didinti politinę įtaką aplinkiniams.

Savo galią Maskva stiprino nuolat žaisdama dvigubus žaidimus. Atstovaudama Ordos valdžiai, turėjo jos palaikymą ir privilegijas, tačiau kartu vaidino ir kitų engiamųjų užtarėją bei slapto pasipriešinimo lyderę. Ir su valdžia, ir prieš ją vienu metu – tokia buvo labai gudri ir sukta politika. (Ar jums ši taktika kai ko neprimena?)

Žinoma, tarnauti mongolams nebuvo labai paprasta. Valdžios elitui, kunigaikščiams reikėjo pereiti žiaurių pažeminimų kančią. Garsusis priespaudos JUNGAS Rusijoje turi tiesioginę prasmę. Ištikimybės didžiajam chanui pareikšti kasmet suvažiuojantys kunigaikščiai privalėjo nusižeminę prašliaužti pro arklių jungo apačią. Tokia buvo mongoliška taktika. Valdžios elitui jie uždėjo gėdos ženklą ilgiems metams.

Atsigriebti kunigaikščiai galėjo tiktai prieš savo bajorus ir kitus pavaldinius. Ėmė veikti psichologinės kompensacijos mechanizmas. Sava valia priėmęs pažeminimą, vėliau visada ieškos aukų, kurias galėtų niekinti dar labiau. Taigi žeminimas ėjo nuo viršaus iki apačios ir plito, tarsi iki šiol populiarūs mongolų keiksmažodžiai. Maskvos kunigaikščiai netgi su savo bajorais elgėsi, kaip su beteisiais vergais - cholopais. Nieko panašaus nebuvo nei vienoje Europos valstybėje.

Beje, Kremliuje buvo netgi savotiškas musulmonų haremo analogas – TEREMAS. Tiesa, krikščionys kunigaikščiai negalėjo turėti daug žmonų. Visiškai izoliuotame nuo pasaulio tereme jie laikė visas aukštos kilmės moteris. Išeiti jos galėdavo tik prisidengusios veidą vualiu. Maža to, kunigaikščio (vėliau caro) seserys ir dukterys dažniausiai likdavo netekėjusios. Mat buvo „gėda išleisti damą už kunigaikščio vergo“ – tai yra kito didiko. Greičiausiai, tai buvo tik žodžiai, slėpę absoliučios kontrolės geismą. Juk ištekėjusi – ypač už kokio užsieninio kunigaikščio - šeimos moteris galėtų destabilizuoti valdžios piramidę, išplauti ribas tarp „mūsų ir kitų“.

„Teremnyj dvoriec“ Kremliuje puikiai funkcionavo iki XVII a. pabaigos, kol tradiciją sulaužė iš filmų apie Petrą Didįjį žinoma baisioji regentė Sofija Aleksejevna. Ši ambicinga ir klastinga intrigantė – geras pavyzdys, kaip valdo buvę vergai.

LIETUVIAI – GERIAUSI OKUPANTAI PASAULYJE. Tokią išvadą visai be juokų galima daryti įsigilinus į šią istoriją.
Saulius Stoma:

Taip iš rytietiško provaizdžio ir okupacijos nuoskaudų Maskvos Rusijoje susiformavo valdžios, kaip teisės absoliučiai kontroliuoti ir žeminti kitus, supratimas. Ir vėliau ši politika buvo beveik nuosekliai plėtojama. Yra neįtikėtinų paralelių iki pat šių dienų, patvirtinančių, kad valstybės iš tikrųjų vystosi kaip kokie augalai, maitinami tų pačių senųjų šaknų.

Kaip rašo didysis istorikas Normanas Daviesas, Maskvos politinis elitas visada pasižymėjo suktumu, apgaule ir orientacija vien tik į galią bendrųjų vertybių sąskaita. Rusija yra unikalus pavyzdys valstybės, sukurtos ir palaikomos išimtinai PRIEVARTOS KONCENTRACIJA. Paprastai tokią struktūrą ir mentalitetą turi ateivių okupuotų šalių valdžia. Nuo pat valstybės atsiradimo Rusijos elitas įprato elgtis kaip okupantai savo pačių tėvynėje.

Tarsi geopolitiką žaidžiantis paradoksų Dievas būtų tyčia taip patvarkęs, Senosios Rusios vakariniai plotai buvo valdomi svetimo lietuvių kilmės elito. Tačiau vaizdas buvo atvirkščias nei galėtum laukti ir netgi vis labiau kontrastingas Rytams. Lietuvių didikai turėjo savybę lengvai integruotis į kitonišką aplinką ir tapti tikrais savo pavaldinių globėjais. Kartais jie buvo tokie rūpestingi ir pasišventę, kad stebuklingai gindavo pavaldinius net ir po savo pačių mirties. Kaip įžymusis Pskovo kunigaikštis Daumantas, kanonizuotas stačiatikių šventuoju.

Įdomu, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apskritai nebuvo rimtesnių liaudies sukilimų. Maskvos valdomoje Rusijoje priešingai – užtenka prisiminti Bolotnikovo (1606-1607), Stenkos Razino (1670-1671), Bulavino (1707-1708) ir Pugačiovo (1773-1774) vadovaujamus. Visų laikų Rusijos disidentai – laisvės ištroškę didikai, kaip įžymusis Kurbskis, ar užsispyrę sentikiai – bėgo į Vakarus. Iki XIX amžiaus tai reiškė Lietuvą. Palyginus su Rusija, Lietuva visą laiką buvo laisvės šalis. Trys valstybę formuojantys elementai - prievarta, tikėjimas bendromis vertybėmis ir kapitalas – dažniausiai veikia kartu. Tačiau akcentai gali labai skirtis. Lietuva plėtėsi į rusų žemes ne vien karinės galios, bet ir susitarimų pagrindu. Valdžios svertai dar labiau pasiskirstė atsiradus Respublikai (nesuprantu, kodėl ji vis dar vadinama lenkiškai – „Žečpospolita“, tarsi būtų mums svetima).

Beje, Aukso amžiaus Dviejų Tautų Respublika buvo ne tik didžiausia Europos valstybė. Unijos sąlygota, jos politinė sistema laikėsi iš esmės ant vertybinio pagrindo ir susitarimų. Tai teikė labai daug laisvės ir nuolat vertė ieškoti kompromisų. Tačiau santvarka iš pradžių sukėlusi klestėjimą, XVIII amžiuje buvo demoralizuota. Ir pagrindinė to priežastis – įtaka iš Rytų. Galutinis žlugimas atėjo, kai galios koncentracija peržengė savo ribas ne vien Rytų kaimynėje, bet ir Vakaruose. Ten taip pat iškilo imperijos - Prūsija ir Austrija. Savimi tikėti nustojusi Respublika buvo sudraskyta į gabalus kaip juokingas anachronizmas.

Formuojant imperinę galios ir prievartos politiką Rusijoje, kertinis valdovas yra Ivanas Žiaurusis. Neveltui jį labai gerbė pats Stalinas. Tai jis XVI a. įtvirtino griežtai hierarchinės, teroru paremtos valstybės modelį. Raštuose užfiksuotos Ivano Žiauriojo varžybos su paskutiniu jogailaičiu Žygimantu Augustu dėl lyderystės Rytų Europoje ypač akivaizdžiai rodo dvi priešingas tendencijas. Iš vienos pusės agresija, priespauda, fanatizmas, uždarumas ir nepakantumas. Iš kitos - laisvės dvasia, tolerancija ir humaniškumas. Senosios Rusios palikimas ilgai buvo plėšomas šių dviejų tendencijų, kol XVIII a. pabaigoje galutinai (?) atiteko Maskvai.

Tarsi ateivis kovodamas prieš savo paties bajorus, Ivanas Žiaurusis panaikino jų savivaldos organą „zemskij sobor“ ir įkūrė kruvinąją „opričniną“ – vėlesnių Rusijos represinių ir saugumo struktūrų pirmtakę. Jis įvedė „razriadus“ – valdininkų sąrašus – ir pats asmeniškai galėjo kontroliuoti visus valstybės tarnautojų paskyrimus. Taip Rusijoje pirmą kartą atsirado hierarchiškai priklausoma nomenklatūra. Kažkas panašaus tuo metu buvo tiktai Kinijoje. Tačiau ten valdininkai konkuravo ypatingai geru išsilavinimu, o ne vien aklu atsidavimu.

Rusijoje Ivanas Žiaurusis aukštinamas kaip šalies vienytojas, tačiau vienybė buvo pasiekta siaubinga kaina. Turtingiausias ir demokratiškiausias Novgorodo miestas, niekada nepaklusęs mongolams ir ilgą laiką buvęs didesnėje ar mažesnėje Lietuvos įtakoje, buvo sulygintas su žeme. Per beprasmes kelių savaičių skerdynes maskvėnai išžudė beveik visus didžiulio europietiško miesto-respublikos gyventojus.

Teroras buvo svarbiausias Rusijos vienijimo metodas. Tuo metu buvo paimtas ir Kazanės chanatas, o į Maskvos elitą įsiliejo daug apsikrikštijusių totorių didikų. Totoriai maskvėnams atrodė artimesni nei vakarietiški Novgorodo pirkliai ir kiti „žyduojantys“ (žydovstvujuščije) inteligentai. Taip įvardytas intelektualinis judėjimas buvo išnaikintas ir pačioje Maskvoje. Nevengta ketvirčiavimo ir kitų žiaurybių.

Iš tikrųjų pribloškiantis yra Rusijos elito ideologinis nuoseklumas. Jau XV amžiaus pabaigoje buvo suformuota ksenofobiška koncepcija, kad „idėjinis blogis eina iš Vakarų“. Tuo metu – iš Novgorodo ir Lietuvos. Dar gražiau. Kaip keiksmažodžiai idėjiniam priešininkui įveikti buvo pradėti vartoti tie patys mums gerai pažįstami epitetai: „žyduojantis ir sodomitas“. Traktate „Švietėjas“ igumenas Josifas taip apibūdino reformatorių metropolitą Zosimą. (Kaip netoli nueita per pusę tūkstančio metų!)

Jau tada Kremliaus ideologai suprato, kad ekspansiją į kaimynines šalis naudinga pagrįsti ne vien galios argumentais. Buvo būtinas krikščioniškas viršenybės įteisinimas – ypač einant į Vakarus. Pirmą ir labai sėkmingą žingsnį žengė dar Ivano Žiauriojo tėvas Ivanas III, vedęs Bizantijos princesę Sofiją. Turkams galutinai pribaigus Bizantijos imperiją, Maskva apsiskelbė jos teisių perėmėja – trečiąja Roma. Kurį laiką į šį titulą pretendavo ir Vilnius, tačiau nepakankamai aktyviai. Ko gero, tai ir buvo esminis lūžis Maskvos ir Vilniaus idėjinėje kovoje dėl Senosios Rusios paveldo. Humanizmo ir religinės tolerancijos aplinkoje išauklėti Lietuvos didikai nesuprato valstybinės ideologijos reikšmės.

Kijevo patriarchatas persikėlė į Maskvą, o bandymas visus LDK stačiatikius padaryti unitais ir prijungti prie Šventojo Sosto iki galo nepavyko. Ši sena Vilniaus nesėkmė iki šiol apsunkina Ukrainos vadavimąsi iš Maskvos įtakos.

Beje, Ukrainos perdavimas iš Lietuvos į Lenkijos administravimą pagal Liublino uniją labai pasitarnavo Rusijai. Neturėdama ilgaamžės kitokio mentaliteto teritorijų valdymo patirties, Lenkija perspaudė ir sukėlė maištą, kuriam vadovauti ėmėsi Bogdanas Chmelnickis. Jo kazokų ir totorių armija išskerdė didelę dalį Ukrainos katalikų ir žydų.

Maskva pasinaudojo situacija ir 1667 metais prisijungė didžiules teritorijas. Tai ir buvo esminis geopolitinis lūžis, suteikęs jau realų pagrindą imperiniams Maskvos planams. Tačiau ukrainiečiai įstengė išlaikyti savo atskirumą, o Vilnius jiems visiems laikams liko VILNIA MIASTO, pažodžiui – laisvu miestu.

Tas LAISVĖS MIESTAS įkvėpė ir didįjį jų išsivadavimo šauklį Ševčenką, Gal šiek tiek - ir Oranžinę revoliuciją. Ukraina eina teisingu keliu ir turi visus šansus užimti deramą vietą Vakarų civilizacijoje. Rusija – vis dar įstrigusi savo pačios istorijoje. Iš tikrųjų – unikalioje.

LIETUVIAI – GERIAUSI OKUPANTAI PASAULYJE. Tokią išvadą visai be juokų galima daryti įsigilinus į šią istoriją. Mat mūsų yra (ir visada buvo!) mažai, o svarbiausia – esam labai tolerantiški kitiems ir kitokiems. Žinoma, čia kalbu apie tuos, kurie išsaugojo savyje laisvą mūsų karingųjų protėvių dvasią. Nes neduok Dieve turėti elitą – savą ar svetimą – kurio dvasia šliaužiojo po žeminančiu jungu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Perspėja: šių specialistų Lietuvoje jau ieškoma masiškai (333)

Nors valdžios atstovai vis kartoja, kad mokytojų skaičius Lietuvoje turi mažėti, situaciją darbo...

Naujoji Mokesčių inspekcijos vadovė žada išieškoti daugiau mokesčių (213)

„Šuniui uodegą geriau iš karto nukirsti, negu kapoti kelis kartus“, – apie būsimas...

Tragiška avarija Trakų rajone: susidūrė trys automobiliai, žuvo žmogus papildyta 7.41 (40)

Ketvirtadienį 06.41 valandą ryte Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112...

Apklausa: gyventojai abejoja dėl koalicijos ateities (54)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos koalicija su socialdemokratais Lietuvos...

Kas apsaugos mūsų darbo vietas? (16)

JAV ir Europos politikos lyderiai nerimauja dėl kokybiškų darbo vietų likimo. Ta proga jiems...

Ateities perspektyvos: protingėjantys automobiliai ir kvailėjantys vairuotojai (16)

Jeigu jūsų automobilis geba kritinėje situacijoje sustoti ir mato aplinką geriau, nei jūs pats,...

J. Arlauskaitė – Jazzu rengiasi išleisti poezijos knygą (20)

Besirengdama savo ir Leono Somovo koncertams Kaune ir Vilniuje DELFI TV konferencijoje...

Po rekonstrukcijos atidaromas Vilniaus oro uostas (13)

Ketvirtadienį Vilniaus oro uostas atnaujina savo veiklą po 35 dienas trukusios kilimo ir tūpimo...

„Real“ futbolininkai antrą kartą pranoko „Barceloną“ ir iškovojo Supertaurę (3)

Ispanijos Supertaurės atsakomose rungtynėse Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione vietos klubas...

Pakistanietis turi ką papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje (18)

Į Lietuvą pakistanietis elektronikos inžinierius Muhammadas Rohanas atvyko patartas dėdės ir...