Rusai. Padykę Lietuvos vaikai

 (998)
Rusija, o tikriau Vladimiro Putino aplinka ir jos polittechnologai, skelbdami lapkričio 4-ą nauja vienybės švente, patvirtino, kad jų identifikacija be lietuvių neįmanoma. Jog Lietuva ir Lenkija apibrėžia jų savimonės trajektorijas, ir kad be mūsų Rusijos, tokios ar anokios, nebūtų. Ar keista? Matyt, kad ne. Išties Lietuva-Lenkija jiems yra svarbus istorinis tandemas, į kurį nusižiūrėdami, jie stengėsi viską daryti atvirkščiai.
© DELFI
Maištas? Taip, tai primena vaikišką elgesį. Ir nieko keisto. Slavai yra jauna nacija. Pirmosios jų gentys šaltiniuose minimos gal apie IV-V a. po Kr. Antai ir venedai, sklavinai, ir t. t. Atsiranda jie baltų ir skitų pasaulio sandūroje.

Baltai atsekami bent jau prieš penkis tūkstantmečius nuo mūsų dienų; tačiau įtikėtina, kad baltiškos kultūros dygsta čia nuo mezolito, taigi praktiškai nuo ledynmečio pabaigos. Bet kokiu atveju mūsų civilizacija – plačiąja prasme – piliakalnius pradėjo pilti prieš penkis tūkstantmečius, kai Egiptas ėmė statyti pirmąsias piramides.

Slavams gi pusantro tūkstančio metų. Rusams – tai slavų atšakai, kuri susiformavo iš Maskvos valdomų slavų, - gal išvis kokie šeši šimtai. Jei skaičiuosime nuo Kijevo vikingų epochos lai būnie geras tūkstantmetis. Bet tai nedaug.

Slavų protėvynė gal kažkur šiauriau Balkanų, gal dabartinė Vengrija, anais laikais Panonija. Bet kokiu atveju startavo jie sparčiai, ir jau VI – VII a. viena šaka įsiveržė iki Graikijos pietinių pakraščių ir 600 m. drauge su avarais puolė Konstantinopolį, o kita šaka šiaurėje jau buvo įsirėžusi į Ilmenio ežerą ir Naugardo zoną. Visur, kur slavai nusėdo, jie užėjo ant vietinio baltiško substrato, persimaišė su baltais. Dar XII a. prie Maskvos su jais tebekovojo galindai.

Bet atrodo, didžiąją baltų masyvo dalį jie paėmė tesiog skaičiumi, gausa, ir be ypatingų kovų. Rezultatas – kiekvienas rusas yra baltiškos kilmės, ir kalba, ir mitai, ir pasakos ir sakmės labai artimi, slavai išties artimiausi mūsų giminaičiai, po latvių. Kultūriniu požiūriu tai dukterinė kultūra. Jauna ir kiek padykusi, jai dabar kaip tik identiteto ieškojimo ir paaugliškų ekscesų metas. Rusams dabar gal dešimt metų. Na, ne daugiau penkiolikos. Mums apie penkiasdešimt. Žinoma, kad dabar jiems maišto prieš tėvus laikas. Pati paauglystė.

Ir todėl jie ir ieško savo istorijoje datų, kurias galėtų atžymėti kaip brandos atestatą ar išsilaisvinimo nuo tėvų globos šventę.

Kitaip šito prilipimo prie Lietuvos nepaaiškinsi; paauglys, maištaudamas prieš tėvus, įgyja savarankiškumą, ir jo agresija atitinkamai orientuota. Viskas pagal Zigmą Froidą.

O mes irgi, gal nesveikai prilipę prie rusiškos tematikos, mums nuolat smalsu, kas ten dedasi. Nėra ko slėpti, daug kas perlenkta dėlto, kad išties mes esame dėmesį perdaug prikaustę prie Rusijos. Taigi vaikas. Rūpi. Išėjęs į lauką vienas.

Tėviški jausmai nedingsta. Kad ir vaikas paklydėlis.

Ir jo elgesys darosi suprantamas, kai žiūri iš šios dimensijos. Jei žiūrėsime kaip į aisčių vaikus, rusų elgesys suprantamas. Tai aštri paauglystė. Noras atsiskirti ir drauge baimė likti be tėvų globos.

Keisčiausia, kad Kremliaus polittechnologai patys pasikabino ant savo kabliuko. Gal kad aiškiau matytų, jiems reikia pasidaryti kolektyvinės psichoterapijos seansą, kad išsivaduotų nuo lietuviškai-lenkiškų kompleksų. Tada gal aiškiau matytų pasaulį; o čia tik fokusuota žiūra, kuri įsitempusi žiūri į istoriją, bet ten tamato tėvo įvaizdžio projekciją, kurią mėgina įveikti per ritualinį užkalbėjimą nauja švente.

Galimas dalykas, Lietuvos valstybingumą paspartino Ordinų agresija, tačiau palyginus su Rusija – paradoksas. Mus agresija iš Vakarų paskatino į Vakarus integruotis, rusus gi – mestis į Rytus. Matyt, todėl, kad norėjosi elgtis priešingai. Kaip ir visada. Juolab jei teisingai skaičiuosim, rusams tada buvo kokie penki amžiai. Penki metai. Vaikas tada mokosi pasakyti “ne”.

Nelabai suprantama, kodėl rusai save beprotiškai sendinasi? Juk tai neteisinga. Jiems bizantiškas veidrodis gal buvo pakištas nevykusiai, Bizantija išties buvo senyva. Bet joje atsispindėjęs Rusijos veidas ėmė ir susiraukšlėjo be laiko.

Manu, rusai slepia nuo savęs, kad jie jauna nacija visai be reikalo. Taigi tai privalumas. Žiūrėkite, kaip guviai juda islamas, kuriam greitrai keturiolika. Rusai tik šiek tiek jaunesni.

Euraziją jie paėmė būtent dėl to, kad yra jauna nacija. Nacijų ir kultūrų rinkoje jaunumas - tai komplimentas.

Ir tuo pačiu taškas, iš kurio išeidami, mes galime prognozuoti net gudriųjų polittechnologų veiklą – taigi jie visiški kultūriniai vaikai.

Ką ir parodė, pasirinkdami savo šventę.

Ir nurodydami mus, kaip turime elgtis Rusijos atžvilgiu. Kokį mentalitetą patys turime savyje atskleisti. Eina kalbos, kad reikia ieškoti su Rusija kitokio savitarpio susiderinimo. Nuo priešų į sąjungininkus ir partnerius.

Bet kaip tai įmanoma, jei Rusija savo švente verčia būtent pergalę prieš Lietuvą-Lenkiją ir tą šventę verčia svarbesne istorinės atminties data nei Spalio revoliucijos metinės? Tai jų programa. Dabartiniams Lenkijos dešiniesiems fundamentalistams atėjus į valdžią, vargu ar kas labai jau keisis ir šiame, Žečpospolitos sparne. Tačiau mes kaip sena aisčių/baltų kiltis galime atrasti savyje trečią variantą.

Žvelgti į rusus kaip į vaikus. Nuosavus.

Gal tai ir padėtų išsilaisvinti nuo kompleksų mums patiems? Ne priešai jie ir ne draugai, o sūnūs paklydėliai. Su nuosavu varginančiu Edipo kompleksu, kurio objektas – mes. Tada į Rusiją galime žiūrėti atlaidžiau.

Tiesa, tada pagrindiniais Rusijos politikos ekspertais taptų psichoterapeutai ar psichoanalitikai. Bet tai jau šis tas apčiuopiamo. Ir reikia įsivardinti sau mūsų ir slavų sąveikų prasmės – visiems jiems, artimiausiems slavams Lietuva buvo apsibrėžimo taškas. Lenkija su Lietuva buvo taip sulipusi, kad išsiskyrimas privedė prie karo – lenkai nė už ką nenorėjo eiti į pasaulį vieni, be tėvų.

Ukrainiečiai ir baltarusiai – tvarkingiausi vaikai, užaugę po lietuvių ir lenkų šeimos globojančiu dangčiu, ir dabar einantys savarankiškai, bet su sentimentais vaikystės metams. Rusai – paklydėliai, organizuojantys tėvams senelių prieglaudą, ir norintys šeimą perimti iš vyresniųjų rankų, ir perėmę tam tikru metu. Bet ir jie iki kaulų smegenų priklausomi nuo tėvų. Ir be konflikto su jais negalintys identifikuotis, ir dabar plėšomi tarp meilės ir neapykantos, abiejų polių iškart.

Gal juos galima suprasti? Jie nori įgyti vyriausiojo brolio statusą. To brolio, kuris globoja ir kitus šeimos narius. Ir atitinkamai vyriausiojo brolio statusą patvirtina ta aplinkybė, kad jis apsiima globoti ir tėvus. Ir jam reikia tėvų palaiminimo. Kurį jis nori išpešti arba apgyvendindamas tėvus pas save, ar prievarta. Bet kadangi pernelyg jaunas – niekada pagarba ir atidumu. Ir to palaiminimo kaip ir nesulaukęs.

Šita pozicija, kaip ją bevartaliotum ir kaip ją beinterpretuotum, į lietuvių – rusų santykius leidžia žiūrėti iš naujos perspektyvos.

Ar ji rusams patiktų, kitas klausimas. Bet tai mūsų pespektyva, su kuria, beje, ir ukrainiečiai ir juolab baltarusiai sutinka. Tyli darbinė hipotezė, kuri galėtų veikti efektyviau nei ligšiol politikų naudotosios. Ir svarbiausia matyti kitu kampu. Ir pajusti, kad mūsų pozicijos yra išties ypatingos ir lemiančios.

Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos mentalitetų ir istorijų raidą apibrėžia Lietuvos palaiminimas. Suteiktas arbe ne. O psichologiškai visos šios nacijos yra priklausomos nuo Lietuvos. Be Lietuvos nė viena jų neegzistuotų. Jų egzistavimą ir savimonę patvirtina lietuviškas dėmuo. Ir už jų ateitį mes atsakingi, kaip ir už jų praeitį. Ką Rusija nuolat stengiasi mums priminti, tik mes nenorime perskaityti atviro teksto, kurį ji siunčia mums savo elgesiu.

Jai reikia dėmesio.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Aktualijos

Rusijos žiniasklaidos „didvyriu“ vadinamas Luhanske kariaujantis teroristas – iš Lietuvos pabėgęs žmogžudys (87)

2017 kovo mėn. 23 d. 05:30
Sergėjus Šmakovas
Asmeninis archyvas
Į Valstybės saugumo departamento (VSD), policijos ir prokuratūros akiratį dėl įtarimų dalyvaujant kovos veiksmuose Rytų Ukrainoje arba dėl teikiamos paramos ten veikiančioms teroristinėms organizacijoms yra patekę keletas Lietuvos piliečių ir vienas mūsų šalyje gyvenęs Ukrainos pilietis.

Naujausi planai dėl alkoholio: dar daugiau ribojimų ir baudų (48)

2017 kovo mėn. 23 d. 05:30
Šiuo metu rengiamas Vyriausybės nutarimo projektas, kuriuo siūloma uždrausti bet kokią alkoholinių gėrimų reklamą, dar labiau riboti jų pardavimą darbo dienomis ir savaitgaliais, padidinti esamas baudas ir įvesti naujas.

Orai: bent jau viena savaitgalio diena bus labai nemaloni (6)

2017 kovo mėn. 23 d. 00:01
Antroje savaitės pusėje ir toliau džiugins ganėtinai saulėti ir sausi orai. Savaitgalį sulauksime vėsesnių permainų. Šeštadienis bus ypač nemalonus: oras atvės, dangus apsiniauks, daug kur numatomi krituliai. Sekmadienį laipsniu kitu bus šilčiau, pasirodys saulė.

Teroro išpuolis prie D. Britanijos parlamento: užpuolikas nukautas, yra žuvusių ir sužeistų žuvo 4 žmonės, dar 20 sužeista (730)

2017 kovo mėn. 22 d. 16:53
Trečiadienį šalia Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmų, ant Vestminsterio tilto užpuolikas automobiliu rėžėsi į minią žmonių. Per šį incidentą nukentėjo apie 20 žmonių. Po to tas pats vyriškis taranavo vartus prie parlamento ir iššokęs iš automobilio mačete smogė policijos pareigūnui. Per išpuolį žuvo keturi žmonės.

R. Karbauskis turi planą dėl Darbo kodekso: bus taip, kad jo nė nereikės (131)

2017 kovo mėn. 22 d. 21:16
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigia, kad tais Darbo kodekso klausimais, kuriais darbuotojai ir darbdaviai susitarė, pataisos bus priimtos Seime. Kitais klausimais, kur fiksuotos atskirosios nuomonės, nuo liepos įsigalios naujo Darbo kodekso nuostatos.