Atrodo, kad lietuviškos laimės sąvokos iš vis neturi būti. Laimė - ne nacionalinė, o individuali ir pasireiškia subjektyviu išgyvenimu . Tačiau jei nekursime kažkokių laimės orientyrų, žmonės neturės dėl ko gyventi.
© Corbis
Juk pats pojūtis, kad esi laimingas, dažniausiai prigesęs. Mes labiau jaučiame, ar šalta lauke, nei ko mūsų sielai reikia. Paklauskime vėsiu oru praeivio: ar šalta tau?- iš karto atsakys.

O paklauskime ko nors asmeniško: ar tu jautiesi laimingas?- susimąstys ilgam. Todėl dvasingumo simboliai, vertybiniai žiburiai kiekvienoje visuomenėje vis dėlto būtini. Kad mažiau į save reikėtų įsijausti.

Simboliai primena kelių ženklinimą: štai ženklas “ benzino kolonėlė”. Tai - visuotinai suprantamas orientyras, kaip judėti link benzino. O tikslas to judėjimo jau individualus - turėti mašiną, paruoštą važiuoti. Subjektyvus saugumo jausmas. Ne laimė, žinoma, bet sielos ramybė. Vairuotojai mane supranta.

Laimei orientyrai kiek sudėtingesni. Nes siekiama ne saugumo, ne ramybės, o visos sielos pilnatvės, kur turi figūruoti ir dvasingumas, tai yra, ryšys su žmonėmis, su gyvenimu, su aukščiausiuoju Gėriu. Kitaip vis vien bus deficito jausmas - paklausinėkite naujųjų lietuvių. Nes į laimės pojūtį įeina ne tiek sotumas, kiek kažkoks nerimas. Kad jaustumeisi gyvas. “Kaip gyvenate? - Ačiū Dievui, neramiai”,- atsakydavo Levas Tolstojus.

Ilgą laiką vertybiniu orientyru miestelyje ar kaime būdavo bažnyčia. Štai ji stūkso iš pamiškės ir sekmadieniais kviečia savo varpais žmones melstis ir pamokslų klausytis. Viduje kaba Nukryžiuotasis, Švento Rašto ir dangiškojo gyvenimo iliustracijos. Jie orientuoja į dangų - į pomirtinį gyvenimą ir baugina pragaru.

Tačiau kažin ar kas nuo Pranciškaus Asyžiečio, Benedikto ir kitų šventųjų laikų po mišių laimę jausdavo. Nebent religiniai mistikai sugebantys susilieti su Dievu ir patirti laimę tiesiogiai, subjektyviai. Po mišių jau daug šimtmečių paprasti žmonės greičiausiai grįždavo namo tik aprimę, tik kiek saugesni , bet iki laimės jiems būdavo toloka. Greičiausiai, jiems kartais būdavo kaip ir dabar mums būna grįžus su geru pirkiniu iš “Akropolio” ar “ Hiper Rimi”.

Bet juk bažnyčios veikia? Taip, tačiau tik nedidelė dalis bažnyčios lankytojų vis dar grįžinėja namo su ramybe sieloje. Kai kas grįžta apsivalęs, tačiau, deja, dažnas - su migrena, arba su irzuliu - vėl vaikai blogai per mišias elgėsi. Kiti - su rūpesčiu- reikia į polikliniką užsirašyti. Reikia iki stipendijos, iki tėvų perlaidos, iki atlyginimo, iki pensijos pratempti. Remontas, štai, nebaigtas. Kokia čia dar laimė?

Taip ir anksčiau buvo. Tačiau bent religiniai orientyrai, bent kelio ženklai į dangų kažkaip įkvėpdavo.

Prieš daugiau kaip pusę amžiaus atsirado visur naujų orientyrų - raudonų vėliavų. Ir Stalino bei Lenino veidų, ir šūkių, kviečiančių dirbti, kovoti už taiką ir nešti laisvę visiems darbo žmonėms. Nepamirškime - netgi Lietuvoje dalį gyventojų šie simboliai įkvėpdavo ir nukreipdavo. Kur? Ne, ne į garantuotą atlyginimą, karjerą ir gink dieve, ne į Siono išminčių svajonę.

Be galo supaprastinta būtų komunizmą aiškinti masonų sąmokslais, šėtonų ženklais ir iš vis troškimu valdyti. Ne, ištikimus komunistus raudonos vėliavos, kūjis su pjautuvu ir penkiakampė žvaigždė įkvėpdavo ne pasaulio valdymui – tai nebent pačių fašistų troškimų projekcija - o šviesiais idealais išlaisvinti darbo žmones iš kapitalistų ir iš pinigų valdžios. Išsilaisvins jėga - bus laimingi. O valdžia, viešpatija- laikinas dalykas- išnyks kartu su valstybe. Būtent tuo Karlas Marksas tikėjo, o visai ne viešpatavimu.

Darbo žmonės išsilaisvino. Kapitalistus išnaikino, nuosavybę nacionalizavo. Vėliavas ir šūkius paliko. Ir į komunistinius simbolius ėmė žiūrėti su žiovuliu. Tikslas pasiektas. O kur laimė? Eilėje pastovėjus tualetinio popieriaus? “Amerikos balsą” pro trukdžius išgirsti ? Brežnevo kalbai paploti? Į partinę viršūnę prasimušti ?

Slapti vertybiniai orientyrai - “miškiniai”, t.y. laisvės kariai, Kalantos nuotrauka, slaptai iškabinta trispalvė - Lietuvoje ženklino naują laimės pažadą.

1988-91 metais naujų vertybinių orientyrų simbolių pagaliau atsirado visur. Tai buvo “Tautos Giesmė”, Vytis raudoname fone ir Gediminaičių stulpai bei trispalve. Už šių simbolių stovėjo orientacija- atvirai ir visuotinai eiti į Lietuvos nepriklausomybę. O už orientacijos, kaip ir visada - žadama laimė. Būsi nepriklausomas - būsi laimingas. Tiesa sakant, ši idėja nebuvo tokia jau akivaizdi. Kitaip savarankiškumo ir atsakomybės kai kurie mūsų žmonės nebijotų.

Žmonės nelabai suprasdavo – juos kviečia ne tik dainuoti, bet ir kurti savo “UAB”us, dirbti savo žemę, atidarinėti savo įmonėles ar bent investuoti. Tačiau kai kas suprato, kad buvo žadamas jau gatava gerovė. Tai yra- lyg ir sąlyga laimei. Lyg tai gerovė nereikalautų rizikos ir pastangų . Ir lyg tai gerovė būtų tapati laimei. Tačiau kai pakilo trispalvė virš bokštų – daug kas tuomet verkė iš laimės. Ir, kas labai charakteringa, krito tais metais žemyn mūsų tradiciškai aukšta savižudybių kreivė. Gyventi , o ne mirti mūsų žmonėms tuomet pasidarė įdomiau.

O dabar- žiūrime mes į tą Vytį, atkreipiame labai retai dėmesį į trispalvę- kokia gi šiandien šventė?- ir žiovaujame. Na neorientuoja ji mūsų daugiau. Juk žadamas tikslas pasiektas. O žmogus negali be orientyrų, be tikslo. Kitaip ima jame vyrauti priešingas gyvybei polinkis – mirti. Ir tada gyvenimas virsta košmaru.

Be orientyro į laimę automobilis ima virsti karstu ant ratų. Tūkstančiai vairuotojų savo mašinose ima atrodyti, kaip tūkstančiai mirusiųjų gyvų. Juk jie metaliniuose karstuose - ko iš jūsų norėti ? Tūkstančiai pirkėjų “Maksimose” tuomet atrodo kaip zombiai, kuriuos valdo melodingas balselis iš viršaus: ” Šiandien pas mus neįtikėtinos nuolaidos”.

Tūkstančiai televizijos žiūrovų ima panėšėti į narkomanus. Tik vieni neatitraukia akių nuo realybės šou - kas šiandien iškris iš “Baro”? , o kiti- nuo krepšinio . Tūkstančiai kavinių lankytojų atrodo, kaip narkomanai. Tik vieni stimuliuoja save kava, cigaretėmis ir brendžiu, o kiti slopina alumi. Kad po to paleistų kraujo - NATO kariams, kitataučiui diplomatui ar šiaip nepatikusiam snukiui - koks skirtumas? Ir netgi treniruokliuose sportuojantys įtartinai ima atrodyti kaip terminatoriai- kam tie raumenys, jei ne griovimui skirti ? Gydytojai mūsų akyse lengvai virsta atlyginimais besiskundžiančiais kyšininkais biurokratais, kunigai- seksualiniai suvaržytais fariziejais, o politikai- gražbyliais, apsukriais ir ciniškais egoistais. Šėtono karalystė kažkokia.

Žinoma, žmonės kuria naujus “kelio ženklus į laimę”. Ir naujus šventus vaizdus. Ir netgi dangiškojo gyvenimo paveikslėlius. Tai - didžiuliai reklaminiai plakatai. Juose dažniausiai būna vaikinas ir mergina su mobiliuoju rankose ir neįtikėtinomis nuolaidomis. Ir visur- “mažasis šešetukas”- šaldytuvas, dujinė, indaplovė, skalbimo mašina, mikrobanginė ir televizorius. Viskas mažėjančiu dydžiu ir vienodos – šviesiai sidabrinės- spalvos. Arba “šventoji Trejybė”- užmiesčio namas, prie jo - naujas automobilis, o viduje- nešiojamas kompiuteris. Net ir galvoti nereikia , kur siekti laimės. Tarp kitko, tai geriau, negu niekas. Kur šiandien trauksime? Į parduotuvę – bent pasigrožėti.O bus pinigų- pirksime iš pradžių “mažąjį šešetuką”, o po to-“didelį trejetuką” .

O rojus? Tai - Kanarai, Ispanija, Maljorka. Ir vaikams yra rojaus orientyrų - žadami “Sony Play Station”, naujasis naminis kompiuteris ir “krūtas mobiliakas su navorotais”, jei gerai mokysis. Tai - vietoj švento vaizdo ir raudono ženkliuko su Leninu- kelio į komunizmą simbolių. Kainuoja šitie technologiniai stebuklai, bet užtat įkvepia.

Žinoma, dar yra menas. Daugiau vizualus, nei ausiai skirtas. Kurio neatsiejamas elementas - gražuolė su didžiulėmis krūtimis ir mistinė pabaiga. Dažniausiai pabaiga būna tokia pat - pagrindinis herojus, pasirodo, pats yra seniai miręs. Arba pats ir yra ieškomas žudikas. Kas, tiesa sakant, ir taip aišku. Tik ar daug būna laimės nuo didelių krūtų ir nuo mistinės pabaigos, kai visa tai gauni?.. Greičiau nelaimių būna. Krūtys gali sprogti, o atrasti save mirusiu ar žudiku yra kažkaip nejauku.

Kad košmaras praeitų, pasaulėžiūra nušvistų ir gyventi pasidarytų prasminga , matyt, reikalingi kitokie orientyrai. Kokie jie šiai dienai ? Ne tik tokie, kokius aprašiau. Bet geriau tokie, negu jokie. Tik tuomet per daug nesmerkime nei musulmonų su jų šachidais, nei kubiečių su jų Kastro.Tai tie, kurie dar šiuo metu turi patikimesnių simbolių už brangias metalines spalvotas dėžes su ekranėliais. Kurie rodo vis tą patį mūsų pasaulį, kuris ir be jų matosi.

Bet ko čia mes apie simbolius? O kur pati laimė? Man atrodo, - tik niekam nesakykite- ji visuomet mūsų viduje. Tik tokio kelio ženklo dar nesugalvojo- rodančio į mūsų sielą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mokykla tėvus gąsdina labiau nei vaikus (7)

Jungtinėje Karalystėje įsikūrusiems ir mokyklinio amžiaus atžalų turintiems lietuviams ruduo...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (120)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Trečdalis menopauzės sulaukusių moterų turi šią „dovaną“: ginekologas paaiškino, kada reikia sunerimti (17)

Daugelis moterų net neįtaria, jog jų gimdoje vystosi miom a. O dažniausiai jas atlikti padeda...

Šių laikų Romeo ir Džiuljeta: tragiška paauglių meilės istorija (7)

Trijų paauglių santykiai, įsipainioję į meilės trikampį, baigėsi tragiškai visiems: vienas...

Pavalgęs A. Užkalnis sako, kad Nidą metas branginti, kol visai užbrangs (123)

Žinau, žinau, šiandien ne toks sekmadienis, kad galima būtų ramiai apie Nidą rašyti: nebėr tų...

Būkite atsargūs: išmaniuosius telefonus puolė 4 tūkst. pokalbius įrašinėjančių programėlių (9)

Nuo vasario „ Android “ operacine sistema savo išmaniuose telefonuose besinaudojantieji sulaukė...

„Saulėlydžio“ žvaigždės kovos su paparacais: slėpdavosi net bagažinėje

Visiems teko girdėti apie įžymybių „kovas“ su paparacais. Kol paauglių dievaitis Justinas...

Šiuolaikinės moters emocinės perkrovos: lyginame su gyvenimu prieš šimtą metų

Būti moterimi šiandien sudėtingiau nei anksčiau. Tai tiesa. Ir esmė ne vien tame, kad dabar...

Bjaurus skandalas Ukrainoje: du žaidėjai pardavė rinktinės rungtynes (30)

Ukrainos ledo ritulio rinktinę supurtė lažybų skandalas. Du žaidėjai prisipažino gavę pinigų...

„Velomaratono“ dalyviai slysčiojo lietaus išpraustame Vilniuje, bet gerino pernykščius rezultatus (34)

Sekmadienį aštuntą kartą startavo masiškiausias šalyje dviračių sporto renginys...