Pasauliui artėjant prie katastrofiškos klimato situacijos, planetos lyderiai net dvi savaites siekė susitarimo, kuris užkirstų kelią klimato atšilimui. Tačiau kaip parodė derybos, pasaulis tam dar nėra pasiruošęs.
JAV gamtosaugininkų aktyvistų protesto akcija Kopenhagoje
© Reuters/Scanpix

Pasaulio istorijoje turbūt dar nebuvo kitos tokios problemos, kuriai spręsti būtų reikėję absoliučiai visų valstybių susitarimo ir pasiryžimo veikti kartu ir išvien. Na, galbūt dar siekiant apriboti masinio naikinimo ginklų naudojimą ir plitimą. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju rizika yra ta pati, t.y. visos mūsų planetos ir žmonijos išlikimas.

Visada buvo tų, kurie ginčijo klimato kaitos faktą ir ypatingai žmonijos įtaką šiam procesui. Vieniems nepakakdavo mokslininkų įrodymų. Kiti tai darydavo iš siaurų savanaudiškų interesų (naftos pramonės, kitų gamtą teršiančių pramonės šakų atstovai). Dar kiti prisigalvodami įvairiausių sąmokslo teorijų apie turtingų valstybių norą iškelti besivystančioms šalims nepakeliamų gamtosauginių reikalavimų, kad šios negalėtų vystytis ir prisivyti toliau pažengusiųjų.

Tačiau abejojančiųjų lieka vis mažiau ir mažiau. Turbūt ir dėl to, kad apie 90 procentų klimato kaitą tyrinėjančių mokslininkų visame pasaulyje sutartinai tvirtina, kad klimato atšilimas yra neginčijamas faktas ir kad didžiausią įtaką šiam procesui turi žmogaus veikla.

Kad įsitikintume šio teiginio teisingumu, užtenka pažvelgti į duomenis, kurie rodo CO2 dujų išmetimo į atmosferą svyravimus per pastaruosius šimtmečius. Nors Žemės klimato temperatūra svyruodavo nuolat, nesunku pastebėti sutapimą, kad CO2 kiekis atmosferoje pradėjo didėti būtent sulig industrializacijos pradžia Vakarų pasaulyje, o šis procesas ypač suaktyvėjo 20-ame amžiuje, kai pramonės plėtra pasiekė iki tol neregėtus tempus ir išsiplėtė į vis daugiau pasaulio kraštų.

CO2 kiekis atmosferoje
CO2 kiekis atmosferoje

Mokslininkai piešia įvairiausius apokaliptinius mūsų planetos likimo scenarijus. Teigiama, kad didėjant Žemės temperatūrai, pamažu tirpsta ledynai, tame tarpe ir patys didžiausi, esantys Šiaurės Ašigalyje ar Antarktidoje. Ledynų tirpimas skatina vandens lygio kilimą. Baiminamasi, kad kylantis vanduo pamažu „suvalgys“ žemės plotus, esančius labai arti (dažniausiai tik keli metrai virš) jūros lygio arba tuos, kurie apskritai yra žemiau jūros lygio (kaip, pavyzdžiui, Nyderlandai ar Bangladešas). Kita vertus, į vandenynus tekantis šaltas gėlas vanduo gali sunaikinti Golfo srovę, kuri yra gyvybiškai svarbi normalios temperatūros Žemėje palaikymui.

Todėl akivaizdu: norint išvengti katastrofiškų padarinių, būtina riboti klimato atšilimo tempus. Mokslininkai sutaria, kad apytikslė kritinė temperatūros kylimo riba, kurios negalima viršyti siekiant išlaikyti klimato stabilumą, yra 1,5 - 2 laipsniai Celsijaus. O tam, kad neperžengtume šios ribos, privalome sumažinti CO2 dujų išmetimą į atmosferą maždaug 40 procentų nuo šių dienų lygio (arba maždaug 20 procentų nuo 1990 metų lygio).

Esama įvairių būdų, kaip mažinti CO2 emisijas į atmosferą. Elektros energijos gamybai privalome naudoti atsinaujinančius šaltinius (saulės, vėjo, vandens energiją). Apskritai turime siekti didinti energijos vartojimo efektyvumą – ne tik namų ūkiuose, bet ir daug energijos suvartojančiose pramonės šakose, gamyboje ir pan. Kiti skatina didesnį dėmesį skirti branduolinei energijai. Paskutiniu metu vis populiaresnė darosi CO2 surinkimo ir geoologinio saugojimo (angl. Carbon Capture and Storage - CCS) technologijos idėja. Pagal šią technologiją išmetamą CO2 paprasčiausiai būtų galima surinkti specialiais įrengimais ir saugoti giliai žemėje esančiose saugyklose.

Susirinkusieji į Kopenhagos klimato kaitos konferenciją būtent ir siekė globaliu susitarimu įtvirtinti visų pasaulio šalių įsipareigojimą kardinaliai sumažinti į atmosferą išmetamo CO2 kiekį. Derėtis skubino ir tas faktas, kad 2012 metais baigs galioti Kioto protokolas, vienintelis iki šiol teisiškai įpareigojantis tarptautinis susitarimas, uždedantis taršos apribojimus dalyvaujančioms šalims (tačiau nei JAV, nei Kinija – du didžiausi pasaulio teršėjai, nėra pasirašę šio protokolo).

Kopenhagos konferencija baigėsi iš esmės be jokio realaus susitarimo. Paskutinę minutę Jungtinių Valstijų pastangomis suregztas tekstas nėra teisiškai įpareigojantis ir viso labo išreiškia politinę valią.
Rokas Grajauskas

Iki šiol daugelis ekspertų mano, kad geriausias būdas riboti taršą yra įtvirtinant pasaulines CO2 išmetimo „lubas“ ir visoms šalims pasidalinti taršos kvotomis. Labiausiai teršiančioms (labiausiai industrializuotoms) šalims turėtų būti nustatytos už dabartinį taršos lygį žemesnės kvotos. Tuo tarpu neišsivysčiusioms šalims didesnės nei dabartinė jų tarša (tokiu būdu paliekama galimybė vystytis). Šios galėtų kvotas pardavinėti pasaulinėje emisijų rinkoje ir tokiu būdu finansuoti savo ekonomikų augimą, kuris atitiktų tvarios iš švarios plėtros principus.

Įvairiais vertinimais, metinė pasaulinė emisijų kvotų rinka sudarytų maždaug 500 milijardų eurų. Parduodamos atliekančias kvotas, kiekvienais metais besivystančios šalys galėtų uždirbti iki 100 milijardų eurų.

Tačiau problema ta, kad ne visoms pasaulio valstybėms priimtinas vadinamasis „lubų“ principas (kai nustatoma maksimali emisijų riba visame pasaulyje). Kinija ir Indija nesutinka su dideliais apribojimais, nes jos yra tarp pagrindinių teršėjų ir nenori sutikti su priemonėmis, kurios turės įtakos jų ekonominės plėtros tempams. Apskritai daugelis besivystančių valstybių laikosi nuostatos, kad už kovą su klimato kaita turi mokėti turtingos valstybės, kurios ir užteršė atmosferą pirmos pradėjusios industrializacijos procesą.

Kopenhagoje jos reikalavo, kad išsivysčiusios šalys kasmet besivystančioms suteiktų maždaug 700 milijardų dolerių paramos, kuri būtų skirta išimtinai aplinkos neteršiančių technologijų ir sprendimų diegimui. Turtingos šalys galėjo sutikti tik su daug mažesnėmis sumomis.

Be to, ne visos išsivysčiusios šalys yra pasirengusios pačios riboti savo taršos apimtis. Pavyzdžiui, JAV galėjo sutikti iki 2020 metų CO2 išmetimą mažinti tik 17 procentų nuo 2005 metų lygio. Tai viso labo sudarytų kiek daugiau nei 3 procentus nuo 1990 metų lygio.

Daug ambicingesnės pozicijos laikėsi Europos Sąjunga (ES), kuri, rodydama pavyzdį, jau anksčiau yra nusprendusi iki 2020 metų sumažinti CO2 emisijas 20 procentų nuo 1990 metų lygio. Kopenhagoje ES buvo pasiruošusi karpyti emisijas dar drastiškiau, galbūt net 30 ar 40 procentų nuo 1990 metų lygio, su sąlyga, kad ir kitos turtingos valstybės sutiks su panašiais įsipareigojimais.

Būtent šios takoskyros bei nesutarimai ir lėmė tai, kad Kopenhagos konferencija baigėsi iš esmės be jokio realaus susitarimo. Paskutinę minutę Jungtinių Valstijų pastangomis suregztas tekstas nėra teisiškai įpareigojantis ir viso labo išreiškia politinę valią. Pagal šį susitarimo variantą, dalyvaujančios šalys sieks klimato atšilimą riboti iki 2 laipsnių, tačiau konkrečių įsipareigojimų, kaip tai padaryti, nenumatyta. Tuo tarpu turtingos šalys įsipareigoja besivystančioms per ateinančius tris metus suteikti 30 mlrd. dolerių paramos, o iki 2020 sukaupti iki 100 mlrd. dolerių kasmet.

Daugelio aplinkosaugos organizacijų atstovai šį „susitarimą“ vadina katastrofa. Visų akys jau dabar krypsta į ateinančių metų pabaigoje vyksiančią analogišką konferenciją Meksikoje. Tuo tarpu konferenciją Kopenhagoje geriausiu atveju reiketų vertinti tik kaip treniruotę prieš ateinančius susitikimus. Tačiau laiko lieka vis mažiau. Pasaulio lyderiai privalo rasti jėgų realiems įsipareigojimams pasiekti. Tik tokiu būdu galime tikėtis padaryti realų poveikį klimatui ir sustabdyti procesą, galintį atnešti katastrofiškų padarinių mums visiems.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (137)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (48)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (26)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1150)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (326)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (3)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (14)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...