Sovietiniais laikais beveik visose Lietuvos valgyklose patiekdavo vadinamus „ukrainietiškus barščius“. Tai patogus receptas stygiaus sąlygomis, nes į sriubą galima sudėti įvairias turimas daržoves. Tik svarbu, kad burokų būtų. Geras virėjas ukrainietiškus barščius gali paversti švente gomuriui, o iš blogų rankų išeis tik buza.
Arsenijus Jaceniukas ir Ramūnas Bogdanas
© T.Vinicko nuotr.

Rusijoje šito patiekalo ukrainietišku nevadino – ten jis buvo „mažarusiški barščiai“ (malorosijskij boršč). Po 1991 m. rusai pervadino šį patiekalą ukrainietišku, tačiau kylant imperiniam alkiui apie 2010 m. į Maskvos restoranų meniu vėl grįžo senasis žeminantis ukrainiečius pavadinimas. Mat su imperiniu Rusijos apetitu augo savo didybės įsivaizdavimas, ir tame paveiksle Krymas virto istorinėmis rusų žemėmis, pamiršus amžiais ten gyvenusius totorius, kurie buvo užkariauti tik 1783 m. – vos prieš Lietuvos užgrobimą 1795 m. Tad toks didžiarusis istorijos suvokimas nesunkiai gali prasiplėsti iki mūsų valstybės.

Po barščių „teisingo“ pavadinimo atkūrimo, dabar iš 19 a. stalčiaus ištrauktas vardas pietryčių Ukrainai - „Naujoji Rusija“ (Novorosija). Kremliaus vykdyti pieno, dujų, šokolado karai prieš Ukrainą nesulaukė rimtos reakcijos iš tarptautinės bendruomenės, tada agresyvus elgesys išaugo iki Krymo okupavimo, o vangios vakarų sankcijos į šį žingsnį padrąsino Kremlių žiotis dar didesnio kąsnio.

Lietuva kol kas yra Rusijos ekonominių dūrių ir sovietinės nostalgijos palaikymo stadijoje, o perėjimą prie aktyvesnių veiksmų stabdo du faktoriai – narystė NATO ir pilietiškumo suvokimas visuomenėje. Net ir mažą geriau apeiti, jei jis žino turintis dantis.


Ukrainietiškas kelias

Lietuviškam pasipūtimui, kurio irgi nestokojame, išties toli iki matyto ukrainietiško, kur kiekvienas yra atskira galaktika, o tarpusavyje jos sąveikauja pagal paslaptingas jiems vieniems težinomas taisykles.
Ramūnas Bogdanas

Šiuolaikinį Lietuvos piliečių tapatinimąsi su savo valstybe išugdė tarpukario respublika, ir okupacijos metai jo neištrynė. Kas kita vyko Ukrainoje. Vos susikūrusią nepriklausomą Ukrainą pasiglemžė bolševikai, o Stalinas sąmoningai sukeltu badu išnaikino milijonus ukrainiečių, kurių vietas užėmė atkilėliai iš Rusijos. To nepatyrė Vakarų Ukraina, įėjusi į Lenkijos sudėtį. 

Šiuolaikiška ukrainietiška tapatybė kūrėsi kaip kultūrinis projektas nuo 19 a. pradžios poeto Taraso Ševčenkos, istoriko Nikolajaus Kostomarovo ir švietėjo Panteleimono Kulišo pastangomis. Kada lietuvių knygnešiai po spaudos draudimo 1864 m. ugdė lietuvybę iš Rytprūsių atneštomis knygomis, P. Kulišas vertė į ukrainiečių kalbą Bibliją. Rusija per 19 a. net du kartus uždraudė knygų ukrainietiškai spausdinimą.

Kai 1991 m. Ukraina tapo politiškai nepriklausoma valstybe, vasalo ir pono santykiai tarp Maskvos ir Kijevo išliko. Pirmasis bandymas tapti tikrai savarankiškais buvo 2004 m. Oranžinė revoliucija, tačiau valstybingumo siekis išsigimė į asmeninių turtų vaikymąsi. Per nepriklausomybės laikotarpį įsitvirtino stambioji buržuazija, kurią vadiname oligarchais, nes ji tiesiogiai veikia valstybės politikoje. Specifinis jos bruožas yra teritorijų pasidalinimas, todėl ukrainietiška kapitalizmo versija turi tipiškų feodalizmo bruožų: oligarchai valdo tėvonijas, kuriose jie tarsi senovės kunigaikščiai įtakoja visą gyvenimą, neapsiribodami savo įmonėmis.

Tokia sankloda yra supinta korupciniais ryšiais, o 2013 m. Maidanas parodė, kad Ukrainoje yra pakankamai žmonių, kurie pasiryžę aktyviai dalyvauti, kad padėtis keistųsi. Jiems tikrai sunku, nes dabar turi įveikti tiek išpuoselėtą mitą apie broliškas slavų tautas, tiek oligarchų nusiteikimą savo interesus kelti aukščiau valstybės. Mitą griauti geriausiai padeda V. Putinas, o oligarchų skaičiavimai rodo, kad su laiku jie daugiau išloš orientuodamiesi į Vakarus.

Žvaigždės iš Kijevo

2013 m. lapkritį Vilniuje vyko labai įdomus renginys Rytų partnerystės tema. Dalyvavo tuometinės Ukrainos opozicijos lyderiai. Žvaigždė buvo Vitalijus Kličko. Į savo spaudos konferenciją jis pavėlavo apie 45 minutes, sujaukdamas visą popietinės sesijos darbą. Belaukiant jo, turėjau puikią progą pabendrauti su Arsenijumi Jaceniuku, dabartiniu Ukrainos premjeru. Mat nei jis, nei šalia buvęs partijos „Svoboda“ lyderis Olegas Tiagnibokas kitų dėmesio tuomet nesulaukė. Bet panašu, kad jo ir nereikėjo: labai greitai juodu susėdo kampe už staliuko ir, saugomi dailios padėjėjos, kažką paslaptingai kuždėjosi, visiškai ignoruodami galimybę skleisti savo mintis salėje besibūriuojantiems kitų šalių politikams, politologams, tarptautinei žiniasklaidai.

Tačiau reikėjo matyti jų išraiškas, kai kilo šurmulys: „Ateina Kličko!“ Abu suokalbininkai pakilo nuo staliuko, papilkėję iš pavydo. Į salę įžengė įspūdingo ūgio jų bendražygis ir lėtai, lyg uodegą nešantis povas, kirto salę, o jo žvilgsnis sklendė virš susirinkusiųjų galvų. Nugalėtojo povyzos galėtų pavydėti pats Aleksandras Makedonietis, nors tebuvo parlamento opozicijos deputatas. Apie atsiprašymą dėl vėlavimo nė minties neturėjo kilti. A. Jaceniukas su O. Tiagniboku nusekė iš paskos akmeniniais veidais.

Skaitau, kad iš Mariupolio kariuomenė stumia diversantus, ir keli Ukrainos tankai sustoja Lenino ir Raudonojo laivyno gatvių sankryžoje. Kokio sąmoningumo galima laukti iš gyventojų, kasdienybėje suaugusių su tokiais reliktais? Ukrainos santykio su sovietine praeitimi pasekmių apmąstymai labai praverstų Žaliojo tilto balvonų gynėjams.
Ramūnas Bogdanas

Vėliau, sesijos metu, prie šių trijų politikų prisijungė oligarchas Petro Porošenko, spėjęs pabūti ir užsienio reikalų ministru, o dabar kandidatuojantis į prezidentus. Vos baigęs savo pasisakymą, A. Jaceniukas stvėrėsi telefono klaviatūros. V. Kličko mokykline anglų kalba paaiškino, jog Ukraina eis į Europą be Janukovyčiaus, jei šis nenori. Po to atsilošęs išsitraukė iš kišenės... telefoną ir ėmėsi jį maigyti. A. Jaceniukas žiovavo net neužsidengęs burnos. Tuo tarpu P. Porošenko piešė paveikslą, kaip Europos idėja subūrė į kumštį opoziciją, suvienijo atskiras partijas. Jam iš šonų du veikėjai scenoje triūsė susitelkę prie išmaniųjų ekranų.

Man asmeniškai vaizdas buvo daug iškalbingesnis už žodžius. Koks vingiuotas kelias laukia šalies, kurios būsimieji (dabar jau esantys) lyderiai taip pučiasi pačioje neįtikėtinai sunkių permainų pradžioje, kad virsta komiškais personažais! Lietuviškam pasipūtimui, kurio irgi nestokojame, išties toli iki matyto ukrainietiško, kur kiekvienas yra atskira galaktika, o tarpusavyje jos sąveikauja pagal paslaptingas jiems vieniems težinomas taisykles.

Tačiau agresyvus Rusijos įsikišimas neįtikėtinai pagreitino pokyčius ir prasklaidė įprastas ūkanas. Brendo ne tik lyderiai, brendo visa Ukraina. Aplinkybės priverčia rinktis net oligarchus, o bandymai sėdėti ant dviejų kėdžių irgi darosi akivaizdūs. Politinės tautos brendimas, kuris galėjo toliau vangiai tęstis dešimtmečiais, gavo katalizatorių. Krymo okupacija ir neramumai pietryčių Ukrainoje yra ukrainiečių valstybės pagreitinto tapsmo kaina.

Tankai ir dujos

Neturėtų stebinti skirtumai tarp atskirų Ukrainos sričių – jie nereiškia skyrybų. Vokietijoje atskiros kunigaikštystės pasijuto giminiškos tik 19 a. pradžioje, o jas vienijęs Bismarkas neapsiėjo be griežtų priemonių. Prancūzija yra labai centralizuota sena valstybė, tačiau, pvz., normandai aiškiai save skiria nuo provansiečių. Vartojama kalba nėra vienintelis tapatybės dėmuo Ukrainoje. Svarbesnis šiuo metu yra vieningos valstybės suvokimas. 

Kijevo valdžia labai tiksliai apibūdino kaip „antiteroristinę operaciją“ veiksmus prieš diversantų kurstomą ginkluotą separatizmą šalies rytuose. Valdžia tol valdo, kol ji turi prievartos monopolį valstybėje. Be kovos atidavusi tą monopolį Kryme, labai greitai jį prarado.

Mūsų akyse Ukraina gimsta kaip nacionalinė valstybė, o ne kaip priedas prie didžiosios Rusijos. Paradoksalu, tačiau būtent Rusija savo veiksmais labiausiai skatina valstybingumo procesus.
Ramūnas Bogdanas

Atrodo, Kijevas šią skaudžią pamoką išmoko. Rytų Ukrainoje balandžio pabaigoje jau buvo sutelkta apie 80 tankų, 130 šarvuočių, 60 pabūklų, 15 000 karių. Labai nelengva naudoti struktūras, kurios iki tol buvo sąmoningai skurdinamos, o dabar papirkinėjamos. Prie Viktoro Janukovyčiaus gynybos ministras buvo Rusijos pilietis, o, pvz., Luhansko saugumui, iš kur pagrobta daugybė ginklų, vadovavo buvęs Rusijos saugumo karininkas.

Žmonės iki šiol gyveno sovietinėje aplinkoje, kasdien matė Lenino paminklus, ties kuriais dabar buriasi separatistai. Skaitau pranešime, kad iš Mariupolio kariuomenė stumia diversantus, ir keli Ukrainos tankai sustoja Lenino ir Raudonojo laivyno gatvių sankryžoje. Kokio sąmoningumo galima laukti iš gyventojų, kasdienybėje suaugusių su tokiais reliktais? Ukrainos santykio su sovietine praeitimi pasekmių apmąstymai labai praverstų Žaliojo tilto balvonų gynėjams.

Pagrindinis korupcinių pinigų šaltinis Ukrainoje yra rusiškos dujos. Jos vartojamos beatodairiškai. Ukraina galėtų sukurti tokį BVP, kaip dabar, su maždaug 20 mlrd. m3 per metus, ir liktų bloga vidutinioke pagal efektyvumą. Dabar ji yra švaistymo čempionė, sudeginanti 53 mlrd. m3. Tuo tarpu pati šalis išgauna 20 mlrd. m3 savo dujų, o dar 14 mlrd. m3 jai sumoka Rusija už tranzitą.

Tiesioginės ir netiesioginės dotacijos už dujas praryja apie 12 proc. Ukrainos biudžeto. Didžioji šių pinigų dalis nusėda oligarchų sąskaitose, nes jų įmonės yra didieji dujų vartotojai. Kuo daugiau dujų sudega, tuo daugiau dotacijų ir tuo didesnės dujų tarpininkų pajamos. Vienas iš jų, Dimitrijus Firtašas, šiuo metu sulaikytas Vienoje JAV prašymu. Matyt, jis turi ką papasakoti apie korupcines dujų schemas, kurių siūlai driekiasi iki aukščiausių Kremliaus kabinetų.

Norėdama apeiti Ukrainą, Rusija yra pradėjusi tiesti Pietų srauto dujotiekį, kuris tiesiogiai per Juodąją jūrą sujungs Rusiją su Pietų Europa. Ukraina liks be tranzitinio mokesčio už dujas, tačiau Rusija šiuo projektu išvaduos Ukrainą nuo tamsių pinigų srauto. Pietų srautas Rusijai kainuos 25 mlrd. JAV dolerių, ir šia rusiška investicija bus apmokėtas Ukrainos skaidrinimas.

Dar vienas dujų šaltinis Ukrainai yra skalūnai. Dėl Vakarų Ukrainoje esančio telkinio pasirašyta 10 mlrd. JAV dolerių vertės sutartis su tuo pačiu „Chevron“, kurį Algirdo Butkevičiaus vyriausybė nesugebėjo išlaikyti Lietuvoje, nes Andriaus Kubiliaus vyriausybė laiku neatkreipė reikiamo dėmesio į vietinių žmonių nuogąstavimus.

Rytų Ukrainoje dėl itin didelio Juzivsko telkinio tokia pati 10 mlrd. JAV dolerių sutartis 2013 sudaryta su „Royal Dutch Shell“. Beveik to telkinio centre yra Slovjanskas, užgrobtas teroristų. Gręžimai į Juzivsko skalūnus turi prasidėti šiemet, o gavyba numatyta nuo 2015 m. Būsima skalūninių dujų kaina skaičiuojama 120-130 JAV dolerių/1000m3, o dabar Rusija už savo dujas reikalauja 485 JAV dolerių/1000m3. Taigi, Slovjanskas ir jo apylinkės yra ne tik karinės strategijos objektas.

Niekas šiandien negali pasakyti, kokie ukrainietiški barščiai išeis iš visų šitų dėmenų, ant kokių dujų jie virs, koks bus galutinis skonis. Tačiau mūsų akyse Ukraina gimsta kaip nacionalinė valstybė, o ne kaip priedas prie didžiosios Rusijos. Paradoksalu, tačiau būtent Rusija savo veiksmais labiausiai skatina valstybingumo procesus. Panašu, kad su Vakarų spaudimo Rusijai pagalba Kijevas atlaiko nuolat didinamą įtampos karštį, ir iš tokios lydymo krosnies rasis europietiška politinė tauta.

Galime didžiuotis, kad ir Lietuva prisideda prie šio reikšmingo istorinio įvykio. O jei kam rūpi vien nauda, tai Ukraina, atsigręžusi į Europą, bus svarbus stabilumo Rytų Europoje ramstis ir tuo pačiu liks virš mūsų iškilusiu perkūnsargiu, kuris, deja, turės nelengvą likimą sugerti didžiarusiškas svajones.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (1)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (715)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (254)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (40)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

„Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (169)

Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (9)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...

Ekonomistai įvertino R. Karbauskio norą (195)

Ekonomistai Nerijus Mačiulis ir Gitanas Nausėda neigiamai vertina „valstiečių“ lyderio...

Berniukas susirūpino benamių kačių likimu: tapo jų gelbėtoju ir superherojumi (7)

Kaskart aplankęs Kris Papiernik ir Kia Griffin, jų penkiametis sūnėnas Shon'as tenori daryti viena...

Kodėl princas Williamas negali skristi vienu lėktuvu su šeima (7)

Pasak karališkojo protokolo, karališkoji šeima neturėtų lėktuvu skraidyti kartu, tačiau...