aA
Šiandien Lietuvoje visu aštrumu kyla politinės ir moralinės lyderystės problema. Kuo mūsų politinio teatro scenoje dar begalima tikėti? Kieno balsas ir žodžiai dar skamba ne juokingai ir apgailėtinai, bet daugiau ar mažiau autentiškai? Kas iš pirmojo ešelono politikų dar nesukelia žaibiškos atmetimo reakcijos visuomenėje?
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis
© LRT
Be abejo, tikru moraliniu autoritetu ir kone vienintele civilizuotos politikos viltimi vis dar išlieka šalies Prezidentas, nepaisant jo patarėjų komandos viražų, kuriuos stebint neretai susimąstai, ko juose daugiau - neprofesionalumo ar sąmoningo ir gerai apgalvoto kenkimo Valdui Adamkui. Silpnesnę ir į moralinius kompromisus linkusią figūrą tokie patarėjai jau būtų pražudę. Tik V.Adamkus tokius smūgius ir galėjo pakelti.

Stiprių ir nepriklausomų žmonių nemėgstantieji gali ką tik nori kalbėti apie Darių Kuolį ir Albiną Janušką, bet jie, būdami Prezidento patarėjai, savo idėjomis ir laikysena visą politinį žaidimą buvo pakylėję į tokias aukštumas, apie kurias dabartinė Prezidentūra gali tik pasvajoti.

V.Adamkų kol kas gelbėja tik didelis jo autoritetas ir principinga laikysena krizių metu. Bet jeigu tos krizės kartosis kas keletą mėnesių, kils klausimas, kiek savo pozicijas pajėgs išlaikyti net ir mūsų bendrąją politinę kultūrą toli pranokstantis Prezidentas.

Žinoma, Prezidentas neišvengiamai turi naudotis realiais egzistuojančios politinės sistemos resursais bei instrumentais. Ar jis maksimaliai jais pasinaudoja - tai jau kitas klausimas. Bet akivaizdu, kad negali juk parsigabenti politikų ar patarėjų iš kitos šalies ar planetos. Dirbi su tuo, ką turi.

Ir vis dėlto nenumaldomai kirba klausimas - kas įvyks Lietuvoje, kai nuo politinės scenos pasitrauks visi dabartinės nepriklausomybės laikotarpio didieji politiniai žaidėjai? Kas bus po V.Adamkaus, Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio?

Nesvarbu, kokios mūsų politinės simpatijos ar antipatijos, bet šie politikai garantavo (ir kol kas dar garantuoja) ne tik vienokius ar kitokius mūsų politikos formavimo bei vertinimo standartus, bet ir realią, o ne fiktyvią politinę bei moralinę lyderystę.

Gali ką nori kalbėti apie V.Landsbergį, bet jo mastą ir politikos kūrimo klasę suvoki tik ilgesniam ar trumpesniam laikui jam pasitraukus iš lietuviškosios politikos įtampų lauko. Be jo įžvalgų ir kritikos mūsų politika tiesiog akyse provincialėja ir virsta net ne politika, o partine-ūkine veikla bei administravimu. Net ir į partinę-ūkinę veiklą jau seniai pasitraukęs A.Brazauskas vis dėlto dar turi politinį kapitalą, kokio sukaupti kol kas nepajėgtų nė vienas dabartinis socialdemokratų partijos veikėjas.

Didžiausia problema yra ta, kad visoje mūsų politikoje ir net viešojo administravimo sferoje dominuoja mastodontai. Kadangi visos politinės partijos yra sukurptos pagal vieną modelį, pagrįstą vienvalde lyderyste ir uždara klanine sistema, šitoks valdymo modelis persmelkė visą Lietuvos gyvenimą. Tai, kad kažkokį iškilų vaidmenį Lietuvos politikoje dar gali atlikti V.Adamkus ir V.Landsbergis, yra veikiau kažkada laimingai ir netikėtai susiklosčiusių aplinkybių pasekmė, o ne kažkas, ką diktuotų dabartinio politinio gyvenimo logika.

Šitą situaciją galima pavadinti tik užsikimšusiomis lyderystės arterijomis. Galutinai paaiškėjo, kad mus iki šiol valdo visus finansinės ir politinės galios svertus savo rankose turinti tarybinių vadybininkų klasė, kurią gali vadinti kaip tik nori - nomenklatūra, naująja klase, partiniu-ūkiniu aktyvu ar senųjų vaikinų tinklu. Nuo to jos esmė nesikeičia.

Lietuva kai kuriuose savo gyvenimo sektoriuose neatpažįstamai pasikeitė. Bet mūsų politikoje ir su ja tiesiogiai susijusioje akademinėje sferoje (kuri yra ar bent jau turėtų būti visuomenės ateities scenarijų kūrimo ir demokratinės kultūros išlaikymo terpė) jokios esminės permainos nebuvo ir nėra įmanomos kaip tik dėl to, kad vakarietiškos tvarkos įsileidimas tarybinių vadybininkų klasės viešpatavimui iškart padarytų galą. Tad iki šiol turime pačias tikriausias Tarybų Sąjungos saleles Europos Sąjungos narės politiniame kūne.

Turint omenyje, kad lyderystės trombai neleidžia politinei sistemai atsinaujinti ir kad talentingiems jauniems žmonėms kelias į lyderystę yra paprasčiausiai užkirstas, beveik nebelieka abejonių, kad tarybinių vadybininkų klasė savo paskutinę ir lemtingą kovą prieš negausius vakarietiškai mąstančius savo oponentus - idant dar sustotų ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo akimirksnis žavingas - sieks (ir jau dabar siekia) laimėti tik sąjunga su Viktoru Uspaskichu ir Darbo partija arba, Rolando Pakso sėkmingo galvanizavimo atveju, su liberaldemokratais.

Geriau - pas marginalus į intelektualinį ir moralinį užribį, bet nors trumpam išlaikyti savo galią. Todėl galime atsikratyti visų abejonių dėl marginalų sėkmės artimiausioje ateityje. Su jais susilies tarybinių vadybininkų klasės likučiai.

Nuo tokio scenarijaus apsaugoti Lietuvą gali tik pažadinta visuomenė, nustojusi rinkimus laikyti keršto visai politinei sistemai įrankiu.

Balsuojant už politinius avantiūristus ir politiką savo verslo priedėliu paverčiančius primityvus nubaudžiama ne sistema (jos iš principo neįmanoma nubausti rinkimais, nes sistemos sraigteliai vienokiu ar kitokiu pavidalu vis tiek išliks), o Lietuvos dabartis ir ateitis.