Žinia, pasitikėjimas jomis – partijomis, Seimu, Vyriausybe – išlieka žemas. Prezidentas Valdas Adamkus jau suspėjo pakrikštyti 2005-uosius „skandalų skandaliukų“ metais: politinio triukšmo šiemet tikrai nesumažėjo. Pagrindinė kritika Lietuvoje tenka valdantiesiems šalies ar savivaldos lygiu, mat jie atsakinga už politikos formavimą.
Iš vienos pusės to ir reikėjo tikėtis. Naujos jėgos po rinkimų spėjo pasižymėti ne tik politikos pradmenų neišmanymu, bet ir arogantišku cinizmu. Bradausko oligarchinės mintys apie turtingųjų pranašumus, Pekeliūno viešųjų ir privačių interesų konfliktas ar Bernatonio politinės karjeros viražai kėlė nuostabą metų pradžioje. Vėliau įsisiūbavo Diplomo, Abonento ir Draugystės skandalai.
Ryškiausia politinio cinizmo išraiška yra demagogija ir neatsistatydinimo mada. Spjaudau sau ir gaudau, tik tyliai neiškeliauju. Susipainiojęs viešuose ir privačiuose interesuose dėl Draugystės viešbučio premjeras ne tik negalvoja apie atsistatydinimą, bet ir lėtai gramzdina partiją. Ši, pasirodo, arba susitapatinusi tik su vienu žmogumi ir neturi rytojaus lyderių arba užgniaužusi sveiką opoziciją partijos viduje.
Ar dar kas norėtų į socialdemokratų gretas? Žadama „staigi“ politinė karjera ir „įtaka“ politiniuose sprendimuose. Tačiau premjerą sugebėjo pranokti Vilniaus meras. Nei prezidento raginimas, nei Seimo komisijos nuostatos nei nepalanki visuomenės nuomonė mero nejaudina. Tarsi būtų kietašarvis gyvūnėlis iš R. Kiplingo pasakos. Apsiginklavus demagogija ir viešaisiais ryšiais, merui galbūt tenka politiškai atidirbinėti – rubikonas jau peržengtas.
Kitas didžiausios partijos lyderis, V. Uspaskichas, su virtualiu diplomu paslydo ant lygios vietos, tačiau ir toliau lyg niekur nieko įrodinėja, kad jis ir jo geležine ranka kontroliuojama Darbo partija – geriausias pasirinkimas Lietuvai. Aukšti politikai nejaučia atsakomybės, nes jų partijos yra bedantės. Geležinis oligarchijos dėsnis – partijos viršūnėlės kontroliuoja partijas ir atskaitingos tik pačios sau. Net po eilės pralaimėtų rinkimų partijų lyderiai neatsistatydina.
Lietuvoje visuomenė, deja, prie skandalų vis labiau pripranta ir laiko „normalios“ politikos dalimi. Politikos, su kuria niekas nenori turėti nieko bendra, ir kas liūdniausia, kurią mažai jas nori keisti. Partijų narystė juokinga, pilietinės visuomenės institucijos yra pasyvios. Be to, prieš ryškiausias jų, t.y. tas, kurios bando kovoti su politine apatija švietėjiškos veiklos pagalba, pastaruoju metu iškilęs frontas, kurstomas „Respublikos“ leidinių grupės.
Kas galėtų paneigti galimybę, kad kažkas nėra suinteresuotas, kad valdžia nebūtų kritikuotina? Ar V. Uspaskichas tik šiaip sau pasakė, kad valdžios kritikuoti nereikia? Neverta žavėtis konspiracijos teorijomis, tačiau vienu metu organizuotas puolimas prieš visuomenines institucijas Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Rusijoje ir t.t. skleidžia tikrai negerą kvapą.
Rusijos stiprėjimas ir agresyvėjimas Lietuvoje veikia kaip pilnatis vilkolakiams. Ne vienas pradeda atsiliepti – ar absurdišku teismo sprendimu, išteisinančiu kolaborantą ar pareiškimais apie strateginę partnerystę su Rusija. Ko gero teisus buvo profesorius L. Donskis, sakydamas, kad dalis politinio elito Lietuvoje niekada ir nebuvo ištikimi Vakarų integracijai, o tiesiog stipresniojo įtakai – chameleoniškumo etalonas.
Šiemet nebuvo smagu žiūrėti, kai žiniasklaida Lietuvoje aptarnaudavo atskirus politikus ar, dar blogiau, skelbdavo ne Lietuvos valstybės interesus atitinkančią informaciją. O verslo ir žiniasklaidos susiliejimas tik padidina demokratijos deficitą.
Kita vertus, panašių problemų apstu ir kitose tiek naujose demokratijos Vidurio ir Rytų Europoje, tiek Vakaruose. Buvusio Vokietijos kanclerio G. Šrioderio perėjimas dirbti pas rusus ar kontraversiška Italijos premjero S. Berluskonio veikla rodo, kad net konsoliduota demokratija negarantuoja aukštos politinės moralės ir atsakomybės – pavyzdžiai, kurie verčia kalbėti apie politikos moralės problemas ir priemones joms spręsti.
Kita vertus, šie metai atnešė ir pozityvių dalykų. Ekonomika ir vartojimas auga, nors tai, tiesa, yra daugiausia privataus o ne viešojo sektoriaus nuopelnas. Lietuvos iniciatyvos užsienio politikoje tampa vis labiau pastebimos. Nors ambicijos tapti regiono lydere ar centru yra kiek nepamatuotos, tačiau sukaupta institucinė bendradarbiavimo demokratizacijos patirtis leidžia aktyviai dalyvauti demokratizacijos plėtroje už rytinių ES sienų.
Lietuvos veikla Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainą nepraeina nepastebėtos pasaulyje. JAV aukštų pareigūnų - C. Rise ir D. Rumsfeldo - vizitai Lietuvoje buvo nušviesti net Sudano televizijoje. Nepaisant vidinių problemų, kuriu apstu kiekvienoje naujoje demokratijoje, Lietuva išlaiko nuoseklią, ryžtingą ir vakarietišką politiką. Čia nemažas prezidento, parlamento pirmininko ir užsienio reikalų ministerijos nuopelnas.
Galima pasidžiaugti ir tvirta Lietuvos laikysena, raikant ES biudžetą bei savo interesų apgynimą. Ateinančios gausios ES investicijos gali pakelti Lietuvos socialinį ir ekonominį gyvenimą, jei bus investuojama į žinias, mokslinius tyrimus ir jų taikymą šalies ūkyje. Tam reikia politinės valios. Prezidentui jos netrūksta, tačiau, ar jis bus išgirstas platesniuose politiniuose sluoksniuose?
Prezidentas taikliai pastebėjo skaudžius politinei kultūrai procesus. Norėjosi, kad jis pastebėtų ir teigiamus poslinkius. Skandalingais metais per daug nėra ko džiaugtis, bet išbraukti tikrai neverta. Iš klaidų mokomasi, jei yra norinčių mokytis.
Palinkėkime vieni kitiems ramybės ir savitvardos politikoje. Jos labai prireiks, mat 2006 m. įsibėgės savivaldybių tarybų rinkimų kampanija. Politika neleis nuobodžiauti. Svarbu, kad į ją žvelgtume racionaliai ir iš visuomenės intereso pozicijų: moralė ir atsakomybė privalo tapti politinių žaidimų dalimi. Tiek pozicijai, tiek opozicijai.
