Šįkart labiau už sprendimus nustebino teisėjų sutartinai reiškiamas reikalavimas jų nekomentuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Virgilijus Valančius ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Vytas Milius išplatino pareiškimą, smerkiantį neva politizuotas kalbas dėl neįsiteisėjusių teismų sprendimų.
Kartu teisėjai arogantiškai atsisako aiškinti nuosprendžius. Sovietinio kolaboranto globa staiga išgarsėjęs teisėjas Kęstutis Petkevičius postringauja: „Į jokius klausimus, kol byla nėra baigta, neatsakinėju. Man etikos taisyklės to neleidžia“. Nemarusis šelmis Ostapas Benderis kalbėjo panašiai - kiek prisimenu, jam savo kombinacijų komentuoti neleido Zaratustra.
Trijų svarbiausių teismų pirmininkai faktiškai drėbė visuomenei į veidą: „Užsičiaupk“. Tai aiškinama būtinybe saugoti teismų nepriklausomybę ir žmonių teise į teisingą teismą. Tačiau teisė į teisingą teismą neturi virsti niekdarių teise į neteisingą teismą, o teismų nepriklausomybė nereiškia nepriklausomybės nuo visuomenės. R.Paksui Aukščiausiojo Teismo nuosprendis padės kaip mirusiam kompresas, bet nemalonu, kad kompresus dėlioja teismai - įstaigos, kurios turėtų mus saugoti nuo tokių veikėjų prisikėlimo. Galų gale aukščiausias teismų paslaugų vertintojas yra visuomenė. Ji sprendžia, ar teismai veiksmingai gina įstatymą gerbiančius piliečius nuo tų, kurie į įstatymą spjauna.
Tikrovėje kiek kitaip. Kuo toliau, tuo labiau eiliniai piliečiai įsitikina, kad teismai baudžia tik paprastus žmones. Jei susipykai su įstatymu ir esi niekas - greitas teisingumas garantuotas. Tačiau jei esi kažkas - kitas reikalas. Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Povilas Malakauskas sako atvirai: kuo aukštesnis tiriamojo rangas, kuo baltesnė apykaklė, tuo dažniau STT pralaimi bylas.
Tokia tvarka neatėjo iš niekur. Tarybiniais laikais Vilniaus universitete vienas mokslinio komunizmo dėstytojas aiškino tuomet propaguotą socialistinio, „konkretaus humanizmo“ sąvoką savo pavyzdžiu. Jis, girdi, netyčia padarė avariją ir nukentėjo žmonės, bet teismas jį išteisino atsižvelgęs į tai, jog buvo karo veteranas. Pasak to mokslinio komunisto, tai buvęs tarybinio teismo „konkretaus humanizmo“ pavyzdys, kai atsižvelgiama į konkrečius žmogaus nuopelnus tarybų valdžiai. Ar ne to paties „konkretaus humanizmo“ šaukiasi Algirdas Brazauskas, kai piktinasi buvęs priverstas užeiti pas prokurorus neatsižvelgiant į jo nuopelnus per 50 tarnavimo Lietuvai metų?
Atviroje visuomenėje negalima įsivaizduoti reikalavimo nesvarstyti, nediskutuoti, nekalbėti apie visuomenei reikšmingus dalykus. Atviroje visuomenėje taip pat negalima įsivaizduoti teisėjų atsisakymo aiškinti savo sprendimus. Rezonansinės bylos yra visuomenei reikšmingos bet kurioje bylos tyrimo ar svarstymo stadijoje, tad reikalavimas apie tai tylėti tik išduoda, kokie teismai priklausomi.
Kartais atrodo, kad dažno teisėjo galva - kuokštas superjautrių antenų, kuriomis gaudomi valdžios signalai apie tai, kaip reikia spręsti vieną ar kitą bylą „konkretaus humanizmo“ dvasia. Teismai ima ir praranda ūpą nuteisti antisemitinio valdžios sienlaikraščio leidėją. Toks bejėgiškumas savo ruožtu įkvepia absurdo atakas prieš teisėją Audrių Cininą tame pačiame sienlaikraštyje. Ko neatakuoti, jei patirtis rodo, kad teismai - skystablauzdžiai ir reaguoja į menkiausią skersvėjį. Todėl teismai ir reikalauja visiškos, kapinių tylos – suprask, mūsų nepriklausomybę gali pribaigti ir drugelio treptelėjimas.
Prieš penkiolika metų buvo manyta, jog teismų nepriklausomybę galima užtikrinti padidinus teisėjų atlyginimus. Šitas veiksnys buvo laikomas tokiu reikšmingu, kad, pasikėsinus sumažinti Gedimino Vagnoriaus iki dangaus užkeltas teisėjų algas, Konstitucinis Teismas priėmė vieną greičiausių išaiškinimų savo istorijoje - paskelbė teisėjų algų mažinimą nekonstituciniu, nes, girdi, tai pakerta karštai saugomą teismų nepriklausomybę.
Dabar aišku, kad dosnios algos teisėjų nepriklausomybės neužtikrina, o apie teismų įsiklausymą į visuotinį piliečių šauksmą „Teisybės!“ galima tik svajoti. Tikrą nepriklausomybę laiduoja teisėjų sąžinė ir sveikas protas. Kai teisėjai atsisako aiškinti abejotinus sprendimus, piliečiai pagrįstai įtaria, jog teisėjai stačiai negali tų sprendimų paaiškinti sąžinės ir proto kategorijomis, todėl dangstosi kodeksų straipsniais ir paragrafais. Nepratusiems būti nepriklausomais ir atvirais, iš esmės atsisakantiems tarnauti visuomenei teisėjams galėtų padėti Prezidentas. Jei taip žiūrima, iš kur pučia, Valdas Adamkus gali sukelti smagų vėją pareikalaudamas asmeninės Vytauto Greičiaus atsakomybės.
Gal Prezidentui ir nedera komentuoti konkrečių teismo sprendimų (tai irgi ginčytina skandalingų sprendimų atveju), Prezidentas tikrai gali reikalauti iš Temidės ištikimybės teisingumui. Nes jei tokios ištikimybės nebus, anksčiau ar vėliau visuomenei savo paslaugas įsiūlys teisėjas vardu Linčas.
