Iš tiesų, galima teigti, jog valstybė, remdama terorizmą, skatina nekaltų žmonių žudymą. Valstybėms, kurios nepaiso tarptautinės bendruomenės raginimų pakeisti savo politiką (nustoti remti teroristus) dažnai grasinama net jėgos panaudojimu. Nesena istorija rodo, jog nuo tokių grasinimų šiandien gan nesunkiai galima pereiti prie konkrečių veiksmų.
Įdomu, jog kai kurios valstybės ir toliau nepaiso pavojų, susijusių su teroristų rėmimu. Tokį jų elgesį galima paaiškinti - teroristų rėmimas vis dar laikomas praktišku, efektyviu ir santykinai nepavojingu tam tikrų valstybės užsienio politikos tikslų įgyvendinimo instrumentu. Remdamos teroristus valstybės gali realizuoti savo interesus, kurie, panaudojus kitus instrumentus, negalėtų būti realizuoti.
Teroristų rėmimas patraukliai atrodo toms valstybėms, kurios:
- nenori arba dėl menkų resursų negali veltis į didelius karinius konfliktus, reikalaujančius konvencinių karinių pajėgų panaudojimo;
- bijo, jog karas su konvenciniais ginklais anksčiau ar vėliau peraugs į karą su nekonvencinių ginklų panaudojimu (pvz., branduolinį karą).
Netgi šiandien egzistuoja pakankamai didelė tikimybė, jog teroristus remiančiai valstybei taip ir neteks susilaukti skaudžių pasekmių dėl neteisėtos savo veiklos. Valstybės, remiančios teroristus, paprastai veikia netiesiogiai, t.y. per tarpininkus (pvz., jos įtakos sferoje esančias draugiškas valstybes). Neretas atvejis, kai parama teroristams atkeliauja kaip labdara ar humanitarinė pagalba. Be to, santykius su teroristais valstybės dažniausiai palaiko per savo specialiąsias-slaptąsias tarnybas.
Visas valstybės ir teroristų bendradarbiavimas apgaubtas slaptumo skraiste, nes ir teroristinės organizacijos, ir atitinkamos tarnybos yra slaptosios politikos subjektai. Įrodymai, liudijantys vienos ar kitos valstybės paramą konkrečiai teroristinei organizacijai, dėl šios priežasties, randami itin retai. Teroristus remiančios valstybės neretai oficialiai smerkia terorizmą. Joms metami kaltinimai dėl teroristų rėmimo dažniausiai griežtai atmetami.
Valstybės, remiančios teroristus, kaltę sunku įrodyti ir dėl tos priežasties, jog nėra vieno ir visiems priimtino terorizmo apibrėžimo. Teroristus remianti valstybė gali aktyviai įrodinėti, jog jos remiami asmenys anaiptol ne teroristai. Šiuo atveju galima įrodinėti, kad pagalba teikiama asmenims, kurie yra kovotojai už laisvę, o jų rėmimas negali būti smerkiamas.
Verta pastebėti, jog daugelis šiandien aktyviai veikiančių teroristinių organizacijų nustotų gyvavusios, jei atitinkamos valstybės atsisakytų jas remti. Teroristinės organizacijos nėra sudarytos vien tik iš entuziastų. Teroristams reikalingi ginklai, žvalgybinė informacija, politinė, diplomatinė ir finansinė parama. Teroristams taip pat reikia saugaus prieglobsčio, kur esant reikalui būtų galima pasislėpti. Be to, reikia bazių, kuriose slapta būtų galima rengti kovotojus busimiems išpuoliams. Taigi teroristams teikiama valstybių parama neretai yra gyvybiškai svarbi.
Aišku, kad norėdami išgyventi ir toliau rengti teroristinius išpuolius, teroristai mielai naudojasi valstybių teikiama pagalba. Įdomu pastebėti, jog pasitaiko atvejų, kai teroristinė organizacija priima pagalbą iš valstybės, kuri vertybiniu požiūriu visiškai su ja nesusijusi. Pasitaiko atvejų, kai teroristinės organizacijos priima pagalbą net iš jos atžvilgiu neigiamai nusistačiusios valstybės.
Anot Walterio Laqueuro, airių „IRA“ lyderiai vienodai palankiai žiūrėjo tiek į fašistinės Vokietijos, tiek vėliau į Sovietų Sąjungos teiktą paramą. Josef Joffe užsimena apie Izraelio paramą „Hamas“, šios organizacijos kovoje prieš „PLO“. „Hamas“ yra radikali musulmoniška organizacija ilgą laiką vienareikšmiškai pasisakiusi už Izraelio valstybės sunaikinimą. Šiitinis Iranas šiandien kaltinamas tuo, jog teikia paramą radikalams sunitams, „al-Qaida“ nariams, su kuriais itin aktyviai kovojo iki 2001 metų.
Taigi valstybių, remiančių terorizmą, veiksmų nereikia vertinti nusiteikus idealistiškai. Valstybės, pasitelkdamos į pagalbą teroristus, dažniausiai vadovaujasi grynai realistiniais išskaičiavimais. Panašiai ir teroristinės organizacijos, patekusios į keblią situaciją, gali priimti pagalbą iš bet kokios tą pagalbą suteikti pasiryžusios valstybės. Valstybės lyderiai, priimdami sprendimą paremti teroristus, puikiai supranta šio sprendimo pasekmes. Šiuo atveju paprasčiausiai atsiribojama nuo samprotavimu apie tai, kas yra gėris ir kas yra blogis. Kartais tikslui pasiekti tinkamos atrodo visos priemonės.
---
Klysta tie, kurie galvoja, jog valstybės ėmė remti teroristus tik XXI a. Iš tiesų, teroristų rėmimas, kaip vienas valstybės užsienio politikos instrumentų, naudojamas jau gan seniai. Musulmoniškos valstybės, kurios pastaraisiais metais dažniausiai kaltinamos terorizmo rėmimu, šiuo atveju nėra pionierės.
Matthew Teorey, apie britų vyriausybės paramą XVII ir XVIII a. piratams, puldinėjusiems ispanų laivus ir sausumos įtvirtinimus, kalba kaip apie valstybės remiamą terorizmą. Kiti autoriai valstybių remiamo terorizmo ištakomis laiko XX a. pradžią. Paprastai minimi atvejai, kai makedoniečių organizaciją „IMRO“ savo tikslams naudojo Bulgarijos vyriausybė, o kroatų teroristus rėmė Italijos ir Vengrijos vyriausybės.
Šaltojo karo metais abi supervalstybės oficialiai griežtai smerkė terorizmą ir teroristus. Žinoma, slapta tiek vienas, tiek kitas blokas naudojosi teroristais. Pvz., sovietų valdžia rėmė palestiniečių teroristus, teroristines grupuotes Afrikoje ir Europoje. Problema, jog pateikti to įrodymus sudėtinga. Teroristai buvo remiami per tarpininkus. Be to, sovietų lyderiai mėgo pabrėžti, jog remiami asmenys yra ne teroristai, o kovotojai už laisvę, kuriuos šioje kilnioje kovoje būtina paremti.
