Daugiakultūrės Europos pabaiga?
Anot knygų „Austrija: ryškiausios politinės vaivorykštės spalvos“ ir „Populistai ateina ir išeina?!“ autorės Valentinos Zeitler, gal ir teisūs Olandijos, Prancūzijos, Austrijos ir kiti dešinieji populistai teigdami, kad „valtis perpildyta“, ir reikalaudami sustabdyti imigrantų srautą į Europą. Imigrantai į Vakarus atsigabena ir tam tikrą savą bagažą – kultūrą, tradicijas, religiją. O tai, kas mums menkai pažįstama, dažnai yra nepageidautina ir kelia nepasitikėjimą.
Olandijos visuomenė buvo laikoma viena pakančiausių užsieniečiams. Bet kai 2004-ųjų rudenį jaunas musulmonas fundamentalistas Mohammedas Bouyeri nužudė islamo kritiką režisierių Theo Van Goghą, ji ne tik patyrė šoką, bet buvo priversta pripažinti, kad po tolerancijos skraiste dažnai slypėdavo paprasčiausias abejingumas.
V. Zeitler teigimu, Olandijoje susiformavo lygiagreti visuomenė: viename lygmenyje – vietos gyventojai, kitame – imigrantai. Tokio egzistavimo pasekmės puikiai matomos šiandien.
Daugiausia musulmonų Europoje yra Prancūzijoje. Kai Prancūzijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį propaguoti bet kokius religinius simbolius, tarp jų – ir skarelių ryšėjimą mokyklose, daugelis musulmonų buvo nepatenkinti ir net mėgino priešintis šiai tvarkai.
Prancūzai didžiuojasi kultūra
Nuo 2001-ųjų Paryžiuje gyvenantis lietuvis Aurimas Dunauskas sako, kad prancūzai tradiciškai labai vertina savo kultūrą ir būtent per ją pabrėžia savo išskirtinumą. Tą išskirtinumą A. Dunauskas linkęs vadinti ne nacionalizmu, bet šovinizmu. Šovinizmas – Lietuvoje bauginamas žodis – yra savo tautos aukštinimas ir kitų menkinimas.
Šovinizmą – kaip ir daugelį kitų intelektualinių madų – demonstruoja Paryžiaus elitas, kuris daugiausia atstovauja šaliai užsienyje. Anot A. Dunausko, įspūdis, kurį, tarkime, lietuviai susidaro apie prancūzus, ateina dažniausiai iš Paryžiaus. Šalies provincijoje nepaprastai puoselėjama regioninė kultūra. Tai galima įvardyti kaip tam tikrą nacionalizmo apraišką.
Prancūziško nacionalizmo simboliu kai kada įvardijamas radikalusis Jeanas Marie Le Penas. A. Dunausko manymu, šis politikas veikiau yra pagrindinis kraštutinių dešiniųjų veikėjas, o pastarieji nebūtinai kraštutiniai nacionalistai. Apskritai, būti prancūzu – tai ne būti susijusiam kraujo ar etnine giminyste, o, tarkime, bendra patirtimi mokantis toje pačioje mokykloje. Todėl kai beveik vien iš juodaodžių sudaryta Prancūzijos krepšinio rinktinė laimi, dėl tautinės tapatybės niekam nekyla rūpesčių.
Austrijos patirtis
V. Zeitler nuomone, visa bėda, kad, užuot ieškojusios problemų sprendimo būdų, kai kurios partijos įvairiose šalyse bando krautis politinį kapitalą, gąsdindamos užsieniečių antplūdžiu. 2005-ųjų pavasarį rengiantis Vienos savivaldybės rinkimams gatvėse pasirodė dešiniųjų populistų plakatai su užrašais „Viena neturi tapti Stambulu“.
Austrai skiriasi nuo kitų Europos valstybių tuo, kad priversti ne tik gyventi su šalia esančiomis politiškai nestabiliomis musulmoniškomis Balkanų šalimis, bet ir turi senas istorines sąlyčio su islamu tradicijas. 1874 m. Austrijos–Vengrijos imperijoje islamas buvo pripažintas oficialia religija. O nuo 1908-ųjų aneksavus Bosniją–Hercegoviną imperijoje gyveno per milijoną musulmonų.
Kelerius metus Vienoje gyvenusios V. Zeitler teigimu, dabar Austrijoje yra apie 400 tūkst. musulmonų (apie 4,2 proc. šalies gyventojų), iš jų maždaug 120 tūkst. gyvena sostinėje. 1979 m. atidarytas Vienos islamo centras, čia veikia dvi mečetės. Musulmonams nedraudžiamos savos tradicijos, tarnaujantiesiems kariuomenėje sudarytos sąlygos laikytis religinių apeigų ir maitintis jiems įprastu maistu.
Vokiečių kompleksai
Berlyne įsikūręs lietuvis menininkas Gedas Kepalas sako, kad vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo ir visų genocidų praėjus 60 metų kamuojami daugybės kompleksų. Jeigu ažsimenama apie nacionalizmą ar žydų genocidą, daugelis vengia apie tai kalbėti.
Todėl vokiečiai nebent tylomis piktinasi, kad paprastas imigrantas turkas gali išsireikalauti daugiau teisių nei vokietis. Pastarasis negali laisvai aprėkti kaimyno kurdo už svetimoje vietoje pasistatytą mašiną (bet su malonumu tai padarys, jei kaimynas – vokietis).
Oficialiai Trečiojo Reicho simbolika Vokietijoje uždrausta, už jos turėjimą ir propagavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto labai smarkiai tai nepersekiojama – pavyzdžiui, vyksta NPD (neonacių) maršai. Lietuvio menininko teigimu, praėjusią savaitę vykusį neonacių maršą puošė didžiulis transparantas „Wir räumen auf“ („Mes išsivalysime“). Nemažai neonacių gyvena buvusios VDR teritorijoje, Berlyno priemiesčiuose ir Brandenburgo kaimuose.
Nemažai paprastų vokiečių tylomis pritaria idėjai, kad Vokietijos ekonomiką griauna nelegalūs darbininkai. Neseniai buvo įsiplieskusi diskusija, kai dėl savo skelbiamų idėjų prieš rinkimus oficialiai uždrausta viena ekstremistų partija. Nacionalizmo protrūkiai Vokietijoje dažnesni ten, kur didžiausias nedarbas (buvusios VDR teritorijoje).
Grėsmė ir galimybės
Šiandien nemažai europiečių susirūpinę ir dėl ES plėtros. Turkija, į ES duris besibeldžianti nuo 1963-ųjų, pagaliau prisibeldė: su ja pradėtos oficialios stojimo derybos. Apie Turkijos dydį ir geografinę padėtį kalbėta daug, gal pakanka tik priminti, kad, jai įstojus, kas ketvirtas ES narys bus Turkijos gyventojas.
Be to, Turkija – musulmoniška šalis. Pasak V. Zeitler, vien to pakanka, kad europiečiai jaustų nepasitikėjimą. Skeptiškiausiai nusiteikę austrai – 72–75 proc. apklaustųjų yra prieš Turkijos narystę ES. Žurnalistai alegoriškai primena, kad turkai 16–17 a. jau buvo apgulę Vieną.
Austrai bijo, kad ES Turkijos stojimui nebus pasirengusi finansiškai. Jiems irgi neramu, kad Turkijoje vis dar pažeidžiamos žmogaus teisės, be to, pastaroji labai jau nenoriai kalba apie Kipro pripažinimą.
Derybos su Turkija pasibaigs ne anksčiau kaip 2014 m. Vis dėlto šiandien niekas nedrįsta atvirai pasakyti, ko gali tikėtis Turkija net ir įvykdžiusi visus keliamus reikalavimus, jeigu ES nebus pasirengusi priimti jos į bendriją.
Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas mano, kad skurdokų Balkanų valstybių ir Turkijos priėmimas į ES gali pastarąją ne tik susilpninti ekonomiškai, bet ir sužlugdyti. Pasak H. Schmidto, politikai klysta manydami, kad Turkijos demokratizavimas taps pavyzdžiu kitoms islamo šalims. Tačiau arabai mano kitaip. Kita vertus, Didžioji Britanija, matanti ES tik kaip laisvosios prekybos zoną, yra už greitą Turkijos ir kitų valstybių įsijungimą į Bendriją.
Minėtame interviu „Spiegel“ žurnalistas paklausė H. Kissingerio, kada šis jautėsi ramiau – Šaltojo karo metais ar dabar. Į tai patyręs diplomatas atsakė: „Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame daug kas kartojasi. Tai labai gąsdina. Bet tai ir didelių galimybių laikai“.
Gali būti, kad taip yra ir nacionalizmo atveju – atvirame, audringai ir nenuspėjamai besikeičiančiame 21 a. nacionalizmas gali reikšti didelę grėsmę ir dideles galimybes.
