Nuo pat mažų dienų mes esame mokomi būti gerais piliečiais, gerais darbuotojais ir jokiu būdu nekvestionuoti tokių sampratų kaip tėvynė, Dievas, kapitalizmas, mokslas, ekonomika, istorija ir teisė. Mes esame mokomi pasikliauti ekspertais, iš kurių irgi tikimasi korektiškų, sistemos pamatais neabejojančių atsakymų arba nepatogių klausimų numarinimo.
Dabartinė švietimo sistema, pagrįsta specialistų rengimu atsižvelgiant į rinką, bendromis programomis ir vertinimais pagal vienodus kriterijus atima iš mūsų bene svarbiausią žmogišką sugebėjimą – remtis savo patirtimi ir mąstyti savarankiškai. Modernus mokymosi modelis užprogramuoja mus pagal vieną programą ir atima galimybę kurti savo realybę autentiškai.
„Ateitis nėra prognozuojama, ji kuriama“, - yra pasakęs Peteris Druckeris, tačiau ar daug yra žmonių, kurie pasitiki savo vidinėmis galiomis sąmoningai ir kūrybingai gali lemti supančią aplinką? Prioritetai yra skiriami žinioms, o ne vertybėms bei unikalių įžvalgų generavimui. Yra skatinamas sausas, objektyvus, racionalus požiūris į studijuojamą dalyką pamirštant, jog žmogus turi ir kitus pojūčius, tokius kaip jausmai, jutimai ir intuicija. Tai kartu su racionaliu mąstymu ir sudaro vadinamąją Jungo psichės mandalą. Ben Okri atkreipia dėmesį, jog studentai universitetuose įgauna profesinių žinių, tačiau taip ir lieka mažai sužinoję apie save ir gyvenimo prasmę. „Būk toks kaip visi“, – tai yra pamatinė dabartinės švietimo sistemos vertybė.
Ben Okri teigia, kad ateities mokyklose bus mokoma vieno dalyko, kurio nemoka dabar – intuicijos kultivavimo, vidinio integralumo bei autentiškos saviraiškos. „Disciplina, sunkus darbas, racionalumas, skaičiavimai tapo norma ir padeda mums tik iš dalies“, – teigia jis. Tačiau vidinės kūrybingumo kibirkštelės išlaisvinimas ir atskiria vidutinybes nuo didžiųjų pasaulio išradėjų, filosofų, menininkų ir kitų išskirtinių asmenybių.
„Mes nepažadame pateikti jums atsakymų į jūsų klausimus. Vienintelis dalykas, ko mes siekiame, tai kartu su jumis kelti mums visiems aktualius klausimus, o jūs patys esate gana sąmoningi, kad surastumėte sau priimtinus atsakymus“, – taip teigė dr.Gill Coleman, Bath universiteto Didžiojoje Britanijoje dėstytoja, pradėdama verslo magistro kursą „Atsakomybė ir verslo praktika“.
Tai novatoriška programa, nagrinėjanti aplinkosauginius, socialinius ir etinius verslo aspektus. Tačiau ne vien turinys yra novatoriškas. Ši programa remiasi nauja edukacine metodologija, praplečiančia konvencinio mokslo ribas. Nors yra parengtos bendros vertinimo gairės, studentai yra skatinami susidaryti individualią mokymosi programą ir yra vertinami pagal dalyvavimo praktiniuose užsiėmimuose aktyvumą bei savo patirties analizę.
Taip pat daug dėmesio yra skirta mokymuisi vieniems iš kitų. Kai paklausiau savo dėstytojos patarimo, kurią sritį man geriau nagrinėti, ji neprimetė man savo nuomonės, o užklausė: „O ko tu pati nori? Ką kužda tavo vidinis balsas?“ Nustėrau, tačiau ilgainiui supratau, kad tai buvo pats išmintingiausias atsakymas, paskatinęs mane imtis paties keisčiausio ir netikėčiausio projekto.
Kadangi tai buvo man įdomi tema, nejutau jokio streso ir mane nuolat lydėjo įkvėpimas bei nuoširdus prasmingumo jausmas. Klausimais ir paskatinimais buvome nuolat skatinami plėsti savo suvokimo ribas. Mums buvo suteikta teisė net savo akademiniuose darbuose būti subjektyviems ir asmeniškiems.
Tokia edukacinė metodologija rėmėsi Billo Tolberto filosofija, kurią trumpai galima būtų atskleisti taip: „Priversti studentus būti laisvus“, „Medituok veikdamas“. Billą Tolbertą domino, kaip sukurti tokį mokymosi procesą, kuris išlygina netolygias jėgų konfigūracijas ir skatina gerus tarpžmogiškus santykius.
Kaip sukurti aplinką, kuri palaiko novatoriškumą, profesionalumą ir žmogiškumą? Kaip atkurti vidinį integralumą bei praktiškai prisidėti prie konkrečių problemų sprendimo, nes enciklopedinės žinios be praktinio pritaikymo yra kaip tuščia lėkštė alkanam žmogui.
Socialinių, aplinkosauginių ir ekonominių pasaulio problemų akivaizdoje yra svarbu pažvelgti į dabartinę švietimo sistemą atidžiau. Ar dabartinė švietimo sistema padeda mobilizuoti pajėgas ieškant išeities iš šių problemų? Ar dabartinė švietimo sistema padeda išlyginti netolygų jėgų pasiskirstymą, kuriame slypi giluminės nedarnumo šaknys? Ar dabartinė švietimo sistema skatina vidinį integralumą bei kultivuoja žmonių kūrybingumą? Jei mes negalime atsakyti į šiuos klausimus teigiamai, vadinasi, reikia stipriai padirbėti performuojant švietimo paradigmą iš pagrindų.
