Neeilinis vaidmuo
A. Jakovlevo dėka buvo apsaugoti rašytojai, teatralai bei filmų kūrėjai, kurie pirmieji išdrįso mene kritikuoti komunistų dogmas. Vadovaudamas Kremliaus komisijai, atsakingai už politinių aukų reabilitaciją, A. Jakovlevas padėjo atskleisti diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais įvykdytus nusikaltimus. Jis taip pat vadovavo komisijai, kuri viešai paskelbė Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, pagal kuriuos buvo padalyta Lenkija, o Maskva aneksavo Baltijos valstybes.
1991-ųjų birželį A. Jakovlevas kartu su tuometiniu užsienio reikalų ministru ir būsimu Gruzijos prezidentu Eduardu Ševardnadzė perspėjo M. Gorbačiovą apie gresiantį perversmą. Pats A. Jakovlevas komunistų partiją paliko likus kelioms dienoms iki 1991 m. rugpjūčio pučo, taip baigdamas savo politinę karjerą.
Net tie Kremliaus politikai, kurie gailisi Sovietų Sąjungos žlugimo, neneigia, koks svarbus jo vaidmuo Rusijos istorijoje. „Baigėsi epocha tų, kurie stovėjo Rusijos demokratijos aušroje ir dėl pilietinės visuomenės kūrimo kovojo iki paskutiniųjų“, – pareiškė Vladimiras Pechtinas, įtakingas prokremliškos partijos „Vieningoji Rusija“ narys. Užuojautą pareiškė ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas dėl akademiko A. Jakovlevo mirties pareiškė užuojautą velionio šeimai, artimiesiems ir visiems Rusijos žmonėms.
Režimas apsiskaičiavo
Politiko pasaulėžiūros virsmui ir karjerai didelę reikšmę turėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje, Nikitos Chruščiovo valdymo metais, padvelkę liberalūs vėjai. Jis buvo vienas iš pirmųjų žmonių, kuriam buvo leista Jungtinėse Valstijose 1958–1959 m. studijuoti tarptautinius santykius. „Mane sukrėtė, kai sužinojau, kad J. Stalinas buvo ne tautos tėvas, bet žmogžudys. Vėliau palikau CK aparatą ir perėjau į Mokslų akademiją. Marksizmas man pradėjo atrodyti vis nerealesnis, o tai, kad revoliucijai skirtas istorijos lokomotyvo vaidmuo – apskritai gąsdino“, – viename interviu sakė A. Jakovlevas.
Velioniui skirtame straipsnyje įspūdingu pavadinimu „Antikomunistas iš politbiuro“ ispanų dienraštis „La Vanguardia“ pasakoja, kad prasidėjus Leonido Brežnevo sąstingio metams už vieną rusiškąjį nacionalizmą kritikuojantį straipsnį pagrindinis režimo inkvizitorius Michailas Suslovas 1973-iaisiais „ištrėmė“ A. Jakovlevą dirbti diplomatinį darbą į Kanadą. Tačiau sovietiniai strategai, atrodo, apsiskaičiavo leisdami šiam žmogui daugelį metų pagyventi laisvajame pasaulyje. Kanadoje 1983-iaisiais M. Gorbačiovas į savo būsimąjį sąjungininką ir atkreipė dėmesį.
Anot JAV žurnalo „The Wall Street Journal“, būtent A. Jakovlevas buvo tas žmogus, kuris praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje atvėrė Sovietų Sąjungą išoriniam pasauliui. Rusijos opozicinės „Jabloko“ partijos lyderis Grigorijus Javlinskis sako, kad velionis, ko gera, buvo vienintelis žmogus, sąmoningai ėmęsis reformuoti sovietinę sistemą.
Smerkė valdžios melą
Ir pasitraukęs iš aktyvios politikos, vadovaudamas tarptautiniam fondui „Demokratija“, A. Jakovlevas išliko pilietiškai aktyvus. Viename interviu jis pareiškė, kad Vladimiras Leninas tapo pirminiu Rusijos valstybės žlugimo šaltiniu. J. Stalinas viso labo tik pakartojo tai, ką padarė V. Leninas.
„V. Lenino iniciatyva šalyje buvo organizuoti pirmieji kontrrevoliuciniai, vaikų lageriai. Tai jis iš esmės šaudė vaikus, tarp jų ir caro vaikus, ir jie iki šiol nereabilituoti, – sakė A. Jakovlevas. – Leninas neabejotinai buvo paranojikas. Sveikas žmogus negali nuolat duoti įsakymus: nedelsiant pakarti, nedelsiant sušaudyti. Jis liepė nužudyti valstiečius, kurie nenuvalė sniego. Ar normalus žmogus gali taip elgtis?“
Po tragedijos Šiaurės Osetijos mieste Beslane Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentei A. Jakovlevas pareiškė, kad, jo nuomone, padorus žmogus, kuris eina, pavyzdžiui, vidaus reikalų ministro arba Federalinės saugumo tarnybos vadovo pareigas, turėtų tučtuojau atsistatydinti.
A. Jakovlevas kartu su žymiais Rusijos aktoriais, rašytojais ir mokslininkais pasirašė laišką, kuriame reikalaujama buvusį Rusijos naftos kompanijos „Jukos“ generalinį direktorių Michailą Chodorkovskį pripažinti politiniu kaliniu. Laiškas buvo išsiųstas visoms žmogaus teisių apsaugos organizacijoms.
„Dieve mano, jau pradedame priprasti prie melo. Suprantama, tai absurdas. Dar vienas absurdas, bet dėl nesuprantamų priežasčių valdžia iki šiol neatprato nuo senos sovietinės psichologijos,“ – kalbėdamas apie dabartinę Rusiją sakė A. Jakovlevas.
„Welt am Sonntag“ korespondentui prezidentą V. Putiną jis apibūdino taip: „Egzistuoja tam tikros paralelės. Pavyzdžiui, neseniai jis kalbėjo savo patikėtiniams lygiai taip pat, kaip komunistų partijos generalinis sekretorius kalbėdavo prieš 30 ar 40 metų“.
Anot „La Vanguardia“, A. Jakovlevas kartu su keletu bendražygių buvo patys garbingiausi pereinamojo laikotarpio politinio biuro reformatoriai. Be abejo, jis dažnai ir stipriai klydo, bet tai, kas vyko vėliau, jam pasitraukus iš politikos, buvo dar blogiau. O nemaža gerų dalykų, kurių vis dėlto yra šiuolaikinėje Rusijoje – tai tos chaotiškos 1990-ųjų laisvės, kurią kartu su kitais mėgino kurti ir velionis Aleksandras Jakovlevas, padarinys.
