JAV prezidentas gautą žinią suvirškino per valandą ir, pasirodęs pievelėje žurnalistams, buvo lakoniškas. Padėkojo skubiai atleistam pareigūnui už sunkų darbą ir išreiškė viltį, kad teisingumas nugalės. Taškas, kaip sakoma. Žinoma, krizė dar tęsis, yra ir daugiau įtariamųjų, tačiau skandalas įstatytas į aiškius rėmus. Sistema funkcionuoja. Tad štai ko reikia Lietuvai, kurią vienas po kito slenkantys skandalai jau pavertė politiškai neįgalia lepše. Gyvybiškai būtina sukurti mechanizmą, kuris leistų ištirti visus skandalus nepolitizuojant ir neskandalizuojant. Kai teisingumas priklauso nuo komisijos narių politinės priklausomybės, jis ir yra tik politinis teisingumas – muilo burbulas, viešųjų ryšių akcija. Tokios komisijos darbas gali turėti prasmę tik dėl viešumo. Jis pasiteisina tik tada, kai visuomenė gauna reikšmingos ir svarbiausia – teisingos informacijos. Politikų išvados čia jau nieko nereiškia. Teisingas išvadas padaro pati visuomenė. Taip ir įvyko 2004 metų vasarą, tiriant Rubikono skandalą. Visuomenė gavo didžiulę pamoką, kas vyksta Seime ir aplink jį. Tačiau ar jūs atsimenat, kokios buvo komisijos išvados?
Blogiausia, kad tada buvo neatlaikytas spaudimas ir pasiduota slogiai viešumo baimei. Neįsivaizduoju, kaip garbingų tautos atstovų orumo galėjo nežeisti užtušuotos Rubikono buhalterijos eilutės. Todėl jie nieko ir neišsprendė. Jie neturėjo politinės valios eiti iki galo. Nors karalius – tai yra Seimas – visiems pasirodė esąs nuogas, politikai ir toliau bandė apsimesti, kad nieko rimto neįvyko. Todėl vadinama Rubikono krizė kankina Lietuvą iki šiol. (O nenustygstantis Andriukaitis, partijos bičiuliams maloniai besišypsant, priiminėja prokurorų-teisėjų atsiprašymus, vadovauja Lietuvos rankiniui ir skelbia vasališkai prorusiškus memorandumus.)
Pakso krizę į rėmus įstatė Konstitucinis Teismas. Todėl kol kas tai vienintelė tokio tipo krizė, kuri laimingai baigėsi. Tačiau kaip nepolitizuojant išspręsti Kristinos krizę? Juk atrodo ji kyla beveik iš nieko, iš pačių viešos paslapties gelmių ir, kaip koks Katrinos uraganas, graso užlieti visą, žemiau kritinio lygio esančią, Lietuvos politinę sistemą.
Visuomenė jau gana pasijuokė iš Vyriausios tar(n)ybinės etikos komisijos išvedžiojimų. Tiesą sakant, čia buvo naudos. Visi bent pasidomėjo, kokie žmonės sprendžia tokius svarbius valstybei dalykus. Teisininkai? Neutralūs valstybininkai, turintys bent jau politologinį supratimą apie tai, ką daro? Ne, pasirodo tai garbūs profesoriai, vadovaujami buvusio diktoriaus ir valdančiosios partijos nario. Tai toks sovietinių laikų reliktas – nomenklatūrinė išminčių taryba, geri žmonės, autoritetai, tinkami bet kokiems sprendimams pridengti. Ir todėl profesoriaus Vėlyvio TV pamokymų vaizdelis atrodė pavėlavęs keliais dešimtmečiais. Priešmirtinė anos epochos atrūga. Epochos, kurios mirtis gerokai užsitęsė, nors žvakutė jau seniai uždegta ir visos maldelės sukalbėtos.
Kaip tik šiandien, per pačias tikrąsias senųjų laikų Vėlines, vadinama Politinė taryba susirenka į svarbiausią savo keistai vaiduokliškos, nekonstitucinės egzistencijos posėdį. Ką daryti su Kristinos krize? Nebūsiu išgirstas, bet turiu teisę siūlyti geriausią – netgi kompromisinę išeitį. Taigi reikia pasiremti stipriausios pasaulio demokratijos pavyzdžiu ir įsteigti specialiąją komisiją, kuriai vadovautų aukštų profesinių ir pilietinių gebėjimų teisininkas. Šį laikiną pareigūną galėtų skirti Prezidentas su Seimo pritarimu. (Iškilus Prezidento skandalui, užtektų tarkim dviejų trečdalių Seimo.) Tokios ypatingosios komisijos idėja atsirado ir pasitvirtino dar Votergeito metu. Tada ji nuvertė JAV prezidentą. Tačiau buvo ir daug švelnesnių atvejų – Reagano Irangeitas ir Clintono Monikos Lewinsky krizė, po kurios pastarojo populiarumas išliko 60 procentų. Taigi viešumas ne visada kenkia. Kartais net atvirkščiai - ypač kai kalbama apie meilę, net jei ir šiek tiek specifišką.
Tiesa, po aukščiau minėto Fitzgeraldo pranešimo JAV spaudoje (tarkim, dešinesniame „The Washington Post“) pasirodė straipsnių abejojančių ypatingųjų komisijų teikiama nauda. Tačiau tai gana politiškai angažuota nuomonė. Kuo speciali komisija geriau nei įprastas teisinis tyrimas? Taigi būtent dėmesio sutelkimu, parodymu, kad šis reikalas nėra eilinis, o valstybinės svarbos, kad jo negalima užgniaužti ar tęsti be galo ilgai. Jei net nepalyginamai stipresnė JAV teisinė sistema, iškilus aukščiausio lygio įtarimams, nepaliekama savieigai, o ypatingomis priemonėmis skatinama veikti visuomenės labui, tai ką jau kalbėti apie Lietuvą! Esame daug kartų įsitikinę, kad pereinamosios epochos teisėsauga yra tiesiog nepajėgi - ir ypač tada, kai susiduria su valdžia. Taigi darosi akivaizdu, kad postkomunistinio gyvenimo norma jau tapusių krizių negali išspręsti nei politizuotos Seimo komisijos, nei sava eiga dirbanti teisėsauga. Būtinas jau aprašytas tarpinis variantas. Tačiau kas norės jį pasirinkti? Kas norės pats save kišti po peiliu? Tai padaryti galėtų tik tas, kuris tikisi išgyventi po paskutinės stadijos vėžio operacijos. Tas kuris galvoja esąs dar pakankamai sveikas, kad nebūtų palaidotas kartu su visa pereinamąja epocha. Ar šios dienos Politinėje taryboje yra bent vienas toks veikėjas?
Manau, epocha dar nesibaigė, ir Kristinos krizė taip lengvai jos nepribaigs. Kalbos apie priešlaikinius Seimo rinkimus yra tik dūmų pūtimas naivuoliams. Mūsų laukia trys ilgi ištisinės krizės metai. Per juos vieni tenkins savo interesus, o kiti ugdys sąmoningumą. Pažiūrėsim, kurie taps stipresni.
