Tačiau faktus pagal seną sovietinę tradiciją galima traktuoti atvirkščiai: kol kova prieš narkobiznį buvo neveiksminga, tol tokia padėtis nekėlė nerimo Rusijai. Dabar konkretūs nusikaltimų išaiškinimo faktai atsukami prieš mus, o Baltijos valstybes bandoma pateikti kaip narkotikų gamybos ir tranzito nekontroliuojančias šalis.
Baltijos valstybes sintetinių narkotikų kontekste Rusija paminėjo ir rugsėjo mėnesį Niujorke vykstant Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai. Tačiau šis bandymas, atrodo, nesulaukė Rusijos norimo atgarsio. Matyt, ES ir Rusijos lyderių susitikimas buvo panaudotas kaip „palankesnis formatas“ Rusijai signalizuojant apie Baltijos valstybių neva keliamas problemas.
Galima būtų svarstyti: o gal toks Rusijos signalas Europos Sąjungai apie naują ir netikėtą Baltijos šalių grėsmę pasiųstas atsitiktinai?
Tačiau Rusijos Dūmoje svarstomi dokumentai leidžia teigti, jog tai gali būti sudėtinė nuoseklios ir ilgalaikės Baltijos valstybių kompromitavimo strategijos dalis.
Itin iškalbinga Rusijos užsienio reikalų ministerijos pateikta ataskaita Dūmos komiteto pirmininkui A.Kokošinui apie priemones, vykdomas prieš Baltijos šalis ir Gruziją.
Šioje išsamioje ataskaitoje, kurioje išvardintos pagal „pribaltų diskreditacijos liniją“ vykdytos ir vykdomos propagandinės akcijos, be kita ko, rašoma: „Palaikydami kontaktus su savo užsienio partneriais reguliariai ir visais lygiais keliame destruktyvios Baltijos politikos Rusijos atžvilgiu temą“. Nurodoma, kad ši tema yra Rusijos atstovų “įgarsinama” (“ozvučivajetsia”) tarptautinėse organizacijose, Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, susitikimuose su NATO Parlamentinės Asamblėjos ir Europos Parlamento nariais.
Ataskaitoje nepamirštama pažymėti, kad Rusijos ministerijų ir žinybų darbas “Pribaltikos kryptimi“ vykdomas tiesiogiai kontroliuojant prezidentui V.Putinui, kurio įpareigojimu Rusijos Federacijos Vyriausybė kiekviena ketvirtį raportuoja apie „situaciją ir priemones“ Latvijos, Lietuvos ir Estijos atžvilgiu.
Deja, Europos Sąjungos ir Rusijos viršūnių susitikime nė neužsiminta apie realias priemones, kurios galėtų sureguliuoti probleminius Rusijos santykių su Latvija, Estija ir Lietuva aspektus.
Jei iš tiesų nerimą kelia narkotikų plitimas, galima priminti, jog Lietuva, atsidūrusi “narkotranzito” kelyje, nusidriekusiame nuo Rusijos pietinių sienų iki Vakarų Europos, yra pasiūliusi Rusijai pasirašyti sutartį dėl bendradarbiavimo kovos su organizuotu nusikalstamumu srityje. Nors Rusija skelbiasi bendradarbiaujanti su ES vidaus reikalų ir teisingumo erdvėje, tačiau tokios sutarties pasirašymą kažkodėl vilkina.
Norint glaudžiau bendradarbiauti su kaimyninėmis valstybėmis patikimai bendradarbiaujant pasienyje, būtų logiška kuo greičiau susitarti dėl sienų. Tačiau Rusija atsisakė pasirašyti sienos sutartį su Latvija ir su Estija, delsia pradėti sienos su Lietuva demarkavimą.
Beje, V.Putinas taip pat priekaištavo ES lyderiams, kad Vakarų pajėgos Afganistane per mažai rūpinasi užkirsti kelią narkotikų tranzitui ir net „nerodo noro“ kovoti su narkotikų problema. Kažkodėl pamirštama, kad ne kas kitas, o Rusijos pajėgos kontroliuoja Afganistano ir Tadžikistano sieną.
Galima spėti, kad netrukus ir Goro provincijos atstatymo misijoje dalyvaujantys Lietuvos kariai gali būti apkaltinti, kad nesugeba išnaikinti čia plytinčių aguonų laukų. Bet gal nemandagu Rusijai priminti, kad šią ir daugelį kitų Afganistano problemų pasaulis paveldėjo po du dešimtmečius trukusios SSRS ginkluotos „pagalbos“ Afganistanui.
Tai kodėl nuolat akcentuodama bendro antiteroristinio fronto svarbą Rusija iki šiol neprisijungia prie tarptautinių operacijų? Atvirkščiai – akivaizdžios pastangos išstumti Vakarų partnerius iš Vidurinės Azijos ir kitų „įtakos sferų“. Iš esmės taip griaunama antiteroristinė koalicija ir atveriamas kelias nedemokratinių režimų ir islamiškojo fundamentalizmo grupuočių įsigalėjimui ir nestabilumui regione. Koks Rusijos siekio be Vakarų pagalbos tvarkytis konfliktiniuose regionuose rezultatas, matyt, geriausiai atspindi padėtis Čečėnijoje ir visame Šiaurės Kaukaze.
Nors Rusija savo veiklą Čečėnijoje pateikia kaip indėlį į tarptautinės bendruomenės kovą su terorizmu, tačiau per daugelį metų „pasiekta“ tik tiek, kad šiame regione terorizmas ir toliau tarpsta, klesti prekyba narkotikais, ginklais, žmonių grobimas ir prekyba žmonėmis.
Taigi nuolat priekaištaudama Vakarams, jog Rusijai neva taikomi „dvigubi standartai“, Rusija pati taiko dvigubų standartų politiką savo partneriams Vakaruose. Tai, kad Baltijos šalys atsidūrė Rusijos propagandos taikiklyje, yra akivaizdus tokios politikos pavyzdys.
