Vi­sa­gi­nas "bomžėja"

Nors dau­gu­mos pra­sis­ko­li­nu­sių vi­sa­gi­nie­čių kam­ba­rių pra­di­nė kai­na te­bu­vo apie tris šim­tus li­tų, var­žy­ty­nė­se pa­vy­ko par­duo­ti tik vie­ną pa­tal­pą. „Dau­gu­ma iš var­žy­ty­nių par­duo­da­mų bend­ra­bu­čių kam­ba­rių gy­ven­to­jai ne tik ne­no­ri mo­kė­ti už ko­mu­na­li­nes pas­lau­gas, bet ir dirb­ti.

Jie vi­siš­kai ne­tau­po elekt­ros ener­gi­jos, van­dens. To­dėl per ke­le­tą me­tų ir su­si­da­rė tūks­tan­ti­nės sko­los”, – api­bū­di­no pa­dė­tį N.Dut­ke­vi­čie­nė.

Ki­ta pra­sis­ko­li­nu­sių gy­ven­to­jų ka­te­go­ri­ja – či­go­nai. Jie pras­to var­do bend­ra­bu­čiuo­se su­kū­rė iš­ti­sus ta­bo­rus. „O či­go­nai juk nie­ka­da ne­mo­ka”, – dū­sa­vo N.Dut­ke­vi­čie­nė.

At­si­kė­lė aso­cia­lūs as­me­nys

Anks­čiau Vi­sa­gi­nas gar­sė­jo kaip mies­tas, ku­ria­me žmo­nės ge­rai už­dir­ba ir pa­si­tu­rin­čiai gy­ve­na.

Ar Vi­sa­gi­nas „bom­žė­ja”? Šio mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius An­dže­jus Pu­pi­nis tvir­ti­no, kad šis pro­ce­sas pra­si­dė­jo prieš po­rą me­tų.

Tuo me­tu Vi­sa­gi­ne bu­tai bu­vo la­bai pi­gūs, jų pri­si­pir­ko aso­cia­lūs as­me­nys. Net­ru­kus pra­dė­jo aiš­kė­ti, kad „bom­žai” ne­no­ri už nie­ką mo­kė­ti. O da­bar pra­si­dė­jo jų kraus­ty­nės.

Aro­ma­tai – vis ki­to­kie

Vie­na­me Fes­ti­va­lio gat­vės bend­ra­bu­ty­je už­su­kus į pir­mą pa­si­tai­kiu­sią laip­ti­nę pa­si­ti­ko var­ge­toms bū­din­gas kva­pas – šla­pi­mo, il­gai ne­sip­rau­su­sio žmo­gaus, pa­gi­rių, pras­to ta­ba­ko ir ki­tų „aro­ma­tų” mi­ši­nys.

Nors lau­ke spau­dė šal­tu­kas, laip­ti­nės du­rys at­la­pos. Ta­čiau ir tai ne­pa­jė­gė iš­vė­din­ti smar­vės. Ki­to­je laip­ti­nė­je – ka­čių šla­pi­mo tvai­kas. Jis ly­di ko­piant iš pir­mo­jo aukš­to į penk­tą­jį. Ant laip­tų – iš­ma­tos, šiukš­lės. Tre­čio­je laip­ti­nė­je – de­gė­sių kva­pas. Ši laip­ti­nė ne­se­niai de­gė.

Bend­ra­bu­čiuo­se net ir su­pai­nio­jus laip­ti­nes pa­sik­lys­ti neį­ma­no­ma. Ke­lią į sa­vus na­mus iš­duos kva­pas.

Či­go­nai ran­da kur gy­ven­ti

Nors vi­dur­die­nis, ko­ri­do­riu­je plies­kia elekt­ros lem­pu­tės. Prau­syk­lo­je klio­kia van­duo. Tai či­go­nų tau­ty­bės Že­nia Klei­mie­nė už­sii­ma bui­ties dar­bais. Neuž­su­ku­si čiau­pų ji išei­na kal­bė­tis su at­vy­kė­liais, net­ru­kus iš kam­ba­rių pa­si­pi­la ma­žy­lių ir di­des­nių vai­kų bū­rys.

Ž.Klei­mie­nei iš vie­no kam­ba­rio jau te­ko iš­sik­raus­ty­ti, to­dėl da­bar su vai­kais su­si­spau­dė dvie­juo­se li­ku­siuo­se. Tas kam­ba­rys bu­vo par­duo­da­mas iš var­žy­ty­nių. Ž.Klei­mie­nė augi­na ke­tu­ris vai­kus ir tris anū­kus. Vy­ro nė­ra, dar­bo nė­ra, mo­kė­ti už pas­lau­gas pi­ni­gų ir­gi nė­ra. Kas lau­kia atei­ty­je? Gat­vė.

Bet či­go­nė iš­di­džiai pa­reiš­kia, kad į ta­bo­rą Vil­niu­je tik­rai ne­va­žiuos. Ne iš ten, o iš Ig­na­li­nos į Vi­sa­gi­ną ir at­vy­ko. Ki­ta či­go­nų šei­ma jau ne kar­tą bu­vo išk­raus­ty­ta iš bend­ra­bu­čių kam­ba­rių, bet vis ran­da tuš­čių ir juo­se ap­si­gy­ve­na.

Tat­ja­ną bu­vo iš­ti­ku­si ne­lai­mė gy­ven­ti kai­my­nys­tė­je su či­go­nų šei­ma. „Švirkš­tai, nar­ko­ti­kai, neaiš­kių as­me­nų nak­ti­niai vi­zi­tai”, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Ne­sun­ku su­si­ras­ti kam­ba­rį

Tuš­čių kam­ba­rių Vi­sa­gi­no bend­ra­bu­čiuo­se – aps­tu. Vie­na­me jų be du­rų gy­ve­na An­to­nas Mu­raš­ki­nas. Jį prieš po­rą mė­ne­sių išk­raus­tė iš nuo­sa­vo kam­ba­rio, ta­čiau vy­ras net­ru­kus ta­me pa­čia­me bend­ra­bu­ty­je su­si­ra­do lais­vą plo­tą.

Ant pa­lan­gės mai­še­ly­je ke­li obuo­liai, mais­to li­ku­čiai, ant že­mės pa­ties­tas sup­ly­šęs čiu­ži­nys, ke­li skar­ma­lai. Tai – A.Mu­raš­ki­no gy­ve­ni­mas. Tie­sa, kam­ba­ry­je šil­ta, nes ra­dia­to­riai šil­do.

„Šian­dien dar ne­ra­dau nė vie­no bu­te­lio. Blo­ga die­na”, – skun­dė­si vi­sa­gi­nie­tis. Me­ta­lo jis neieš­ko, nes jo pap­ras­čiau­siai ne­bė­ra. Ką bu­vo ga­li­ma išp­lėš­ti ir par­duo­ti, jau par­duo­ta.

Kiek­vie­na­me bend­ra­bu­čių aukš­te – bent po ke­lis tuš­čius kam­ba­rius. Ra­dia­to­riai šy­la, lan­gai at­la­po­ti. Nuo skers­vė­jo girgž­dan­čios du­rys ke­lia ne­ko­kius jaus­mus.

Iš­ga­ny­mas – bal­dų įmo­nė

To­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas Ni­ko­la­jus yra bend­ra­bu­čių gy­ven­to­jų tei­sių gy­nė­jas. Ka­dai­se tei­si­nin­ko ži­nių įgi­jęs vy­ras įsi­ti­ki­nęs – val­džia ap­gau­di­nė­ja, mo­kes­čius skai­čiuo­ja kaip no­ri.

„Pri­va­žiuo­ja prie na­mo sunk­ve­ži­mis, ati­da­ro lan­gą, su­me­ta sko­li­nin­ko daik­tus. Vis­kas, kam­ba­rys lais­vas. Bet ar­gi taip ga­li­ma?” – pik­ti­no­si Ni­ko­la­jus.

Var­žy­ty­nės mies­te vyks­ta daž­nai. Ta­čiau bend­ro­vės „Vi­sa­gi­no ko­mu­na­li­nin­kas” ats­to­vai ne­pa­no­ro kal­bė­ti apie gy­ven­to­jų sko­las – esą tai da­ry­ti drau­džia įs­ta­ty­mas.

Vi­sa­gi­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius A.Pu­pi­nis mies­tie­čiams taip pat nie­ko pa­guo­džian­čio ne­ga­lė­jo pa­ža­dė­ti. Anot jo, vi­si kaip iš­ga­ny­mo lau­kia bal­dus ga­min­sian­čios įmo­nės sta­ty­bos. Bus dar­bo, ta­da ir gy­ven­ti bus ga­li­ma.