Baltarusijos politiniame gyvenime stora velėna veši jau daugiau nei dešimtmetį. Praėjusį savaitgalį baltarusiai ryžtingai įleido laisvės arklą į autoritarizmo dirvažolę. Demokratinių jėgų kongrese pademonstruota plataus spektro politinių partijų vienybė ir išrinktas bendras kandidatas 2006 m. prezidento rinkimams – buvęs Gardino vicemeras Aleksandras Milinkevičius.
MAZ kultūros namų salėje plaikstėsi tautinės vėliavos, delegatai ir svečiai audringai sveikino oratorius, skambėjo šūkis „Gyvuok, Baltarusija!” ir vieningas bei garsus sutartinis atsakas „Gyvuok!”. Žmonės graibstyte graibstė naują uždrausto leidinio „Narodnaja volia” numerį. Apsauga besirūpinantys jaunuoliai bendravo pabrėžtinai tik baltarusiškai, o vieno iš svečių atsiprašymas, kad priverstas kalbėti rusiškai, nes baltarusiškai dar nepramokęs, pasveikintas audringais plojimais ir šypsenomis. Iki šiol kvietimas permainoms neataidėdavo baltarusių sielose. Tad kokios priežastys lemia, jog Baltarusija taip sunkiai žengia demokratijos ir laisvės keliu?
Pirma, gudri ir kartu šiurkšti totalinė kontrolė. Dėl valdžios veiksmų itin stiprus žmonių baimės jausmas. Minsko gyventojai apie valdžią kalba apdairiai ir nenoriai. Kažin ar ką laimėtų lažybų dalyvis, sukirtęs rankom, jog per dieną visuomeniniame transporte ir gatvėse sumedžios garsiai ištartą frazę, jog Lukašenka nenaudėlis. Štai taksi vairuotojas Genadijus, septynis kilometrus pylęs keiksmažodžių tiradą dėl sunkaus gyvenimo, prabilęs apie Batką prityla, nustoja keiktis ir greit pabaigia: „Ką Batka šneka, nėra taip gerai...” Ir netrukus vėl sugrįžta prie žmonos, kuri anksčiau per savaitę išsiversdavusi su trisdešimčia dolerių, o dabar jai šimto maža.
Valdžios propagandos mašinai negailima pajėgumų. Opozicijos leidiniai uždaromi vienas po kito, o oficiozų tiražai dešimtis ir šimtus kartų didesni. Be atvangos naudojamos autoritarinės propagandos priemonės. Išnaudojama kiekviena kasdienio gyvenimo smulkmena. Derliaus nuėmimo kampanija pavadinama „Mūšiu dėl derliaus”, valdininkus prezidentas vanoja tiesioginiame televizijos eteryje. Gyventojai gąsdinami NATO ir ES, dėl kurių „Baltijos šalyse ir Lenkijoje sutryptas žemės ūkis”.
Visuomenėje juntamas susitelkimo ir vienybės stygius. Bendruomeniškumo apraiškų esama, tačiau daugiausia tai ne pilietiška bendrystė, o bendrų buitinių interesų ir socialinio statuso padarinys. Sovietinis lygiavos principas giliai įsišaknijęs žmonių sąmonėje. „Atlanto” gamykloje dirbantis Igoris, rymantis pasikabinęs ant metro rankenos, iš flegmatiko tampa aršiu choleriku, kai prisimena perskaitęs laikraštyje, kaip vienas oligarchas Rusijoje į vestuves atsikvietęs dainininkę Whitney Houston ir sumokėjęs jai kelis milijonus dolerių už porą dainų. „Tai kaipgi reikia nekęsti savo liaudies, kad net nepasikviestum padainuoti rusų dainininko?!”– karščiuojasi Igoris. Demokratinės partijos negali tikėtis verslo paramos. Įtakingų ir turtingų verslininkų šioje šalyje paprasčiausiai nėra. Juokaujama, jog Baltarusijoje, kitaip nei Rusijoje, yra tik vienas oligarchas – jis sėdi prezidentūroje. Todėl opozicija gali tikėtis paramos iš užsienio. Jungtinės piliečių partijos pirmininko Anatolijaus Lebedkos teigimu, realią paramą opozicijai teikia JAV. Tačiau artimiausia kaimynė – Europos Sąjunga – tik priima rezoliucijas ir deklaracijas, be konkrečių pastangų.
Labai svarių rinkėjų elgesio korektyvų suteikia finansinis priklausymas nuo valstybės. Statistikos duomenimis, keturi penktadaliai Baltarusijos gyventojų vienokia ar kitokia forma gauna nuolatines pajamas iš valstybės, be kurių vargu ar išsiverstų. Užsienio kapitalas įleidžiamas nenoriai, investuotojai priversti priimti žaidimo be taisyklių sąlygas. Nuskambėjo „McDonald’s” tinklo restoranų istorija. Ilgai derinę formalumus, amerikiečiai atidarė pirmąjį restoraną Minske. Vieną gražų rytą atvyko darbininkai, aptvėrė pastatą, sumontavo pastolius ir paaiškinę, kad jiems liepta suremontuoti pastatą, pradėjo darbus. Restoranas buvo uždarytas. Vėliau Baltarusijos sostinėje vis dėlto buvo įkurta ir daugiau šio tinklo užkandinių.
Įvairaus lygio valdininkai, pareigūnai, viršininkai ir tarnautojai masiškai dalyvauja didesnėse ar mažesnėse finansinėse machinacijose. Tai sovietmečiu buvo vadinama „kombinavimu”. Tokiu būdu centras turi „pakabinęs ant kabliuko” didelę valdininkų armiją – tai vis žmonės, su kuriais bet kada lengva susidoroti, o ir patys nuolat gyvena bijodami, tad priversti būti lojalūs valdžiai. Į finansinių nusikaltimų tyrimo istoriją buvo įveltas ar įsivėlęs populiarusis Minsko meras Michailas Pavlovas, tačiau jis liko savo poste ir toliau tvarko sostinės ūkį.
Kitaip nei Ukrainoje ar Gruzijoje, Baltarusijos jaunimas nėra toks revoliucingas ir organizuotas. Autobusu namo į Ašmeną grįžtanti studentė Lida pasakoja, jog vyriausybė garantuoja darbo vietas už valstybės lėšas studijuojančiam jaunimui, giria rinkos apsaugos, kartu darbo vietų išsaugojimo politiką. Kalbai pakrypus apie laisvės suvaržymus, mergina diplomatiškai atkreipia dėmesį, jog, žinoma, yra ką taisyti. Bet svarbiausia stabilumas. Studentės teigimu, Baltarusijos gyventojai nesižavi sąjunga su Rusija, nuogąstauja neteksiantys savarankiškumo, tačiau vengia aktyvių protestų. Mergina sako, kad jaunimas daugiausia visiškai nekaringai nusiteikęs.
Minske antrą kartą šiais metais pražydo kaštonai. Specialistai aiškina šį anomalų reiškinį nepaprastai šilta Baltarusijai rudens pradžia. Kitaip nei medžiai, Baltarusijos opozicija šitaip žydi pirmąsyk. O šalies ateitį lems labai paprasta formulė: optimistų ir pesimistų santykis.
