Šalies Prezidentas padėkojo komisijai ir, be kita ko, pareiškė, kad Lietuva yra „atsakinga valstybė, norinti palaikyti garbingus ir konstruktyvius santykius su kaimyne“. Kurgi ne! Tyrimo išvadose jau nebeatsirado vietos bent šešėliui įtarimų, kurie krašto apsaugą ir politikus buvo apėmę po lemtingosios naikintuvui rugsėjo 15-osios. Tiesa, tai buvo tik prielaidos, kilusios tuomet, kai valdžios vyrus užpuolė „paūmėjimas“ – loginių samprotavimų banga, kodėl V.Trojanovo lėktuvas taip toli nuklydo nuo kontroliuojamo maršruto. Bet ir jos, viena vertus, užaštrino Lietuvos poziciją, prezentuojant ją visam pasauliui kaip savarankišką, garbingą ir bekompromisinę, antra, privertė Maskvą daryti politines incidento išvadas ir pamokas. Būtent politinis šios avarijos aspektas ir atkreipė Briuselio dėmesį: Rusijos gynybos ministerija galėjo surengti politinę provokaciją NATO šalyje, siekdama patikrinti jos oro pajėgų ir Aljanso sargybinių parengtį.
Bet kas ten pasidarė su tais valdininkais, kad jie, išleidę keletą nepasitenkinimo purslų, staiga puolė prie savo pirminės išvados: tai „nelaimingas atsitikimas“. Tada dar nepradėjus tyrimo buvo aišku, kad visas skandalas tais burbulais ir baigsis. Kaip sakė vienas žymus politikas, kas gali paneigti, kad Briuselis tylomis nepatarė Vilniui nepriskaldyti malkų tiek, kad ES ir Aljansui paskui tokį šiltą rudenį jas reikės deginti... Kitaip sakant, NATO užgniaužė skandalą, paauklėdama Lietuvos pareigūnus, kad su didžiąja kaimyne reikia gyventi gražiai.
Kodėl? Net ir arkliui aišku, pasakytų tūlas Plokščių kaimo ūkininkas. O už jį dar tiesiau pasakė pats Rusijos prezidentas V.Putinas, viešėdamas Londone vykusiame Rusijos ir ES šalių viršūnių susitikime. Jis įgėlė Baltijos šalims, tardamas, kad kai kurios ES narės iš Rusijos gauna 90 proc. joms reikalingos energijos, todėl su ja reikia skaitytis. Stebėtojai pažymi, kad Rusijos vaidmuo šalims, kurios išsivadavo iš jos globos, brangstant energijos ištekliams, tik didės. Tai iš tiesų skamba grėsmingai, bet šitą po konsultacijų su Briuseliui pirmieji suprato Lietuvos pareigūnai, po keista slaptumo ir delsimo skraiste tris savaites narplioję incidentą su Su -27.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad patys pirmieji tai suvokė vokiečiai. Politinės karjeros dviprasmybėje atsidūręs kancleris G.Schroederis nuo seno bičiuliaujasi su V.Putinu, ir jau seniai su juo buvo nusprendęs palaiminti dujotiekio statybą Baltijos jūros dugnu, aplenkiant tris Baltijos valstybes ir Lenkiją. Aršiausiai tokiam sprendimui pasipriešino A.Kwasniewskis, pareiškęs, kad toks sandėris primena 1939-uosius metus, kai du imperatoriai pasidalino Europą. Bet viskas pamažu nurimo, o čia dar Maskva paleido gandą, kurį pagavo ir išplatino lenkų „Rzeczpospolita“, kad esą dujotiekio atšakos nuo pagrindinės magistralės jūros dugne bus nutiestos ir į Lietuvą bei Lenkiją. Tikėkitės ir laukit!
Iš tiesų, o gal nedera be reikalo tampyti liūto už ūsų? Tegu jis bent ramiai suvirškina grobį... O naikintuvo avarijos atveju grobis – tai Lietuvos pažeminimas Europos ir jos pačios piliečių akyse. Jis neapčiuopiamas, nematomas, neįvertinamas eurais ar doleriais. Bet jis – juntamas. Juntamas visa lietuvio esybe, iškovotos nepriklausomybės dvasia, ilgų okupacijos dešimtmečių kaina.
Suvirškinusi tokį grobį, Rusija eina toliau: Londone mainais į dujas ir naftą reikalauja tokio bevizio įvažiavimo į Šengeno zonos šalis, kokį ES turi su 40-čia ne bendrijos narių, ir iš dalies jį gauna per vieną dieną, daro nežabotą spaudimą Lietuvai dėl krovinių į Kaliningrado sritį draudimo, atvirai šaiposi iš mūsų oro erdvės apsaugos ir Vilniaus sprendimo pasilikti Su-27 buvusią sistemą „savas – svetimas“, kuri esą triskart sunaikinta... Ką mes su ja veiksime?
Iš tiesų, belieka V.Trojanovą į Maskvą palydėti su gėlių puokšte. Kas drįs išeiti ant perono?
