Nepasiruošusi rinka ir nuobodus "Multi Fiber Agreement" pakeitimas tekstilės kvotomis
Kai šių metų sausio 1 d. baigė galioti "Multi Fiber Agreement", kuriuo kelis dešimtmečius buvo reguliuojamos tekstilės importo iš vadinamųjų besivystančių šalių kvotos, prieš tai stipriai protekcionizmu apsaugoti Europos tekstilininkai pajuto grėsmę. Europos Komisijos duomenimis, per mažiau nei pusę metų atskirų tekstilės produktų importas iš Kinijos išaugo nuo 83 proc. iki 541 proc., o šį augimą, žinoma, lydėjo staigus (‘iki 62 proc.’) kainų kritimas.
Po didelio Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir naujosios Europos spaudimo, birželio 10 d. ES pasirašė susitarimą su Kinija, kuriuo pagrindinėms produktų grupėms buvo nustatytos naujos kvotos, galiosiančios iki 2008-ųjų. Švedija ir Danija balsavo prieš šį susitarimą, kaip ir buvo galima tikėtis iš tų šalių, kurios jau seniai įvertino neišvengiamą tekstilės pramonės transformaciją ir perkėlė tekstilės gamybą į Kiniją.
Akivaizdu, kad daugumai ES ir JAV gyventojų sunku suvokti, kad šalių konkurenciniai pranašumai nuolat keičiasi ir tie patys produktai keičia gamybos vietas. Konkrečiai tekstilės pramonėje, esant nebrangiai darbo jėgai, įmanoma konkuruoti paprasta technologija ir minimaliomis investicijomis. Nors ES oficialiai stengiasi skatinti produktų diferencijavimą, pramonės šakų restruktūrizavimą, pagrindinė politikų kryptis vis dėlto yra išsaugoti istorines pozicijas, įgytas tada, kai Europos darbo jėga buvo sąlyginai nebrangi.
Faktas, kad "Multi Fiber Agreement" galiojimas baigsis, ir jo data buvo žinomi jau 12 metų, tačiau kai kurių Europos šalių politikai, užuot dėję pastangas apsaugoti Europos tekstilę nuo Kinijos importo šią pramonės šaką restruktūrizuojant, stengėsi ją apsaugoti tiesioginiais rinkos suvaržymais. Tuo pačiu ir tekstilės įmonės, tiesą pasakius, šiek tiek blefavo, nepakankamai keitė savo veiklos modelius ir verčiau investavo į lobizmą, tikėdamosi, kad kvotų mechanizmas bus vienaip ar kitaip pratęstas.
Kuri rinka laisvesnė – Europos ar Kinijos?
Europos Parlamentas, atrodo, tik patvirtina įtarimus, kad Europos tekstilės rinka nebus išlaisvinta natūraliems verslo procesams. Rugsėjo 10 d. jo nariai išplatino pareiškimą, kuriuo patikino sieksiantys „dar labiau sumažinti „nenormalaus“ kinų tekstilės importo kiekį į ES”. Pirmas argumentas, minimas pareiškime, remiasi tuo, kad Kinijos rinka nėra laisva, įmonės yra valstybinės ir gauna paramą, kuri iškraipo rinką („neprocentinės paskolos valstybės banke, subsidijos eksportui, paslėpta valstybės parama, pavyzdžiui, nemokamas elektros energijos tiekimas“).
Antras argumentas - Europa neturėtų importuoti produkcijos iš įmonių, kurios nesilaiko tarptautinių teisės normų aplinkos apsaugos ir darbo srityse. Plačiau apsistokime ties pirmuoju, kadangi antrasis, jei ir taikytinas, tai tik atskiroms įmonėms, o ne visai šaliai, kaip kad mėgsta Europos protekcionistai.
Žinoma, Kinijos rinka nėra laisva, bet taip pat nelaisva yra ir Europos Sąjungos. Būtent dabar ir yra akivaizdžiausia, kaip socialinis Europos modelis negali prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio ir parodo, kad protekcionizmu nepavyks sustabdyti laikrodžio net ir užsidarius kiaute slėptis nuo išorinių rinkos poveikių. Europa nebegali išlaikyti savo aukštų mokesčių, kurie verčia įmones išlaikyti bedarbius, o ne investuoti į naujas technologijas, griežtų darbo standartų, kurie neleidžia dirbti taip efektyviai ir lanksčiai kaip Kinijos gamintojai, ir viduramžiškos švietimo sistemos, kuri neparuošia pakankamai aukštos kokybės mokslo specialistų.
Jeigu Kinija tiesiogiai ar netiesiogiai ir subsidijuoja savo gamintojus daugiau nei ES, reikia pripažinti, kad subsidijos galiausiai atitenka Europos vartotojams. Tad kyla klausimas, kodėl neleisti Europos vartotojams pasinaudoti šiomis Kinijos subsidijomis. Svarbiausia, kad protekcionizmas papildomai apmokestina Europos vartotoją, kuris yra priverstas tekstilės produktams skirti didesnę dalį savo biudžeto nei, kaip rodo pirmo šių metų pusmečio skaičiai, galėtų skirti, jei rinka būtų laisva.
Žinoma, reikia siekti ir Kinijos rinkos laisvėjimo, o tai galima padaryti tik daugiašalių derybų keliu, kuo labiau įtraukiant Kiniją į tarptautines organizacijas (G-8 ar skatinant prisiimti didesnius įsipareigojimus Tarptautiniam valiutos fondui), o ne statant sienas. Suprantama, būtina parodyti, kokias galimybes Kinija gautų, jei keistų savo prekybos politiką, ir kad bet kokie prekybos apribojimai gali būti tik laikini, ypač kai jau dabar Kinija turi kovoti su dar pigesnės darbo jėgos šalimis - Vietnamu ar Bangladešu.
Lietuvoje europietiškos (protekcionizmo) nuotaikos
Panašiai kaip Europos Parlamente, požiūris yra ydingas ir mūsų šalyje. Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacija skundžiasi, kad buvo apribotas tik dešimties prekių grupių importas iš Kinijos, o ir pats apribojimų mažėjimas yra vertinamas labai nepalankiai. Vyriausybė tuo tarpu vis flirtuoja su sėkmingai savo nuostoliais besinaudojančia „Alytaus tekstile“. Akivaizdu, kad nėra jokios valstybinės pozicijos dėl tekstilės sektoriaus reformos, kad negalvojama, kaip ši pramonės šaka Lietuvoje galėtų tapti konkurencingesnė ir kas bus 2008-aisiais, kai, tikėkimės, bus visiškai panaikintos kvotos importui iš Kinijos.
Žinoma, ne visos Europos tekstilės įmonės nekonkurencingos, yra ir Lietuvos įmonių, kurios gamina labai aukštos pridėtinės vertės tekstilės gaminius ir toli gražu nesiskundžia dėl importo iš Kinijos. Taigi, kaip ir likusioje Europoje, mūsų šalyje garsiausiai priekaištauja tie, kurie neįvertina rinkos padėties, kurie nori, kad už juos dirbtų valstybė ar Europos Sąjunga, įvesdamos apribojimus laisvai prekybai.
Kelių įmonių palaikymas ar viso regiono konkurencingumas?
Tačiau šie apribojimai padidina tik Europos ir kartu Lietuvos tekstilininkų konkurencingumą vidinėje rinkoje, tuo tarpu neigiamai veikia kitas mūsų regione ir šalyje su tekstilės produktais susijusias šakas. Tarkime, visos Europos mažmenininkai ruošėsi "Multi Fiber Agreement" panaikinimui, atitinkamai adaptavo savo veiklos modelius ir suprasdami Kinijos konkurencinius pranašumus padidino tekstilės produktų iš šios šalies užsakymus.
Deja, dėl besikeičiančių taisyklių ir didėjančio reguliavimo Švedija, Suomija, Danija ir Olandija jau kalba apie pakilusį nedarbo lygį, kadangi mažmenininkai buvo priversti atleisti darbuotojus po birželio 10 d. susitarimo ir ypač po kelis mėnesius trukusios nežinios, ar bus įleistos tuo metu į Europą plaukusios prekės. Nors atitinkamai kenčia ir vežėjai, logistikos įmonės, didmenininkai, yra skaičiuojami tik potencialūs darbo vietų praradimai tekstilės sektoriuje ir visiškai neįvertinama, kaip tai atsiliepia kitoms šakoms.
Žinoma, vitrinos neliks tuščios, tačiau nebus pildomos ir ES prekėmis. Pasiekus šiuometines Kinijos kvotas, mažmenininkai ir dizaineriai jau užsakinėja prekes iš kitų konkurencingų regionų - Vietnamo, Indijos ar Kambodžos, tad neaišku, ar net reguliavimu bus pasiekti norimi efektai. O gal reguliavimas visai ne to siekia? Kadangi pagrindiniai kiniškų tekstilės produktų konkurentai Europoje buvo turkai, kieno interesai ginami? O gal reguliavimu ES nori apsisaugoti nuo bankrutuojančių Turkijos tekstilės gamintojų ir didėjančios turkų imigracijos?
Ką reguliuosim rytoj?
Bet kuriuo atveju, dėl besikeičiančių taisyklių ir didėjančio reguliavimo visų pirma pralošia 450 milijonai Europos gyventojų, kuriems dabar skirta 105 milijonai kelnių iš Kinijos, taip pat mažmenininkai, didmenininkai, vežėjai, kuriems yra nurodoma, ką leidžiama importuoti į Europą. Baiminamasi tik dėl tekstilininkų konkurencingumo, tačiau užmirštama Lisabonos strategija, kuria su atviros rinkos pagalba ES siekia tapti konkurencingiausiu regionu pasaulyje.
Tai, kad kol kas rinka yra tik tariamai laisva ir tendencijos ne gerėja, rodo ne tik nenorėjimas taisyti žlungančio ES socialinio modelio, ne ką geresnio nei Kinijos socializmas. „Liemenėlių karai“ su Kinija, kaip juos vadina kritikai, būtent ir rodo, kad Lisabonos strategija tik tariama, kad Europa išties neturi ilgalaikės veikiančios strategijos, kaip prisitaikyti prie globalizacijos, o tik trumpalaikius interesus. Ir, žinoma, jei taip paprastai galima įvesti reguliavimą vienai verslo šakai, tikėtina, kad ES taip pat elgsis ir su kitomis, kai šios pajus konkurenciją iš sparčiai technologiškai ir industriškai tobulėjančios Kinijos. Ką tuomet reiškia planai tapti konkurencingiausiu regionu pasaulyje?
