Tačiau pirmiausia reikia pasižvalgyti atsakymo į klausimą, kaip ir kodėl dabartiniam režimui pavyko konsoliduotis.
Apibrėžkime: politinė klasė – tai NE konkretūs asmenys, šiandien veikiantys politinėje ir ekonominėje arenoje ir disponuojantys galia. Politinis režimas – tai NE politinių veikėjų ir partijų “kūrinys” (veiklos rezultatas).
Net kai VISI šiandienos veikėjai (B., U., Z., …) pasitrauks nuo politinės scenos (tai, žinoma, įvyks negreit), jų vieton žengsianti politikų pamaina vargu ar bus ateiviai iš kitų galaktikų.
Taip bus ne ti(e)k dėl to, kad dabartiniai “lyderiai” pasirūpins savo įpėdiniais, o visų pirma dėl to, kad yra dalykų, kurie sieja, net vienija pačius skirtingiausius veikėjus – visą politinių aktorių spektrą, nepaisant jų tariamo margumo.
Virtuali vieta, kurioje “laikomi” tie “dalykai”, vadinama paslaptingais vardais “paveldas”, “mentalinis horizontas” arba tiesiog “atmintis”.
Iš tikrųjų kažką panašaus nori pasakyti ir tie, kurie teigia, kad politikus sieja “interesai”. Atseit ne idealai ar principai, o “materialūs” dalykai.
Bet ši retorika, šios figūros – “politinė klasė – tai šie žmonės”, “režimas – tai tų žmonių valdžia”, “viską valdo pinigai” – yra kliūtys strateginės analizės kelyje. Mat jos personifikuoja (sužmogina, paverčia pasaka) tai, kas nėra “asmuo”, neturi asmenybės ir gyvybės. Jos paverčia “animacija” tai, kas yra MATERIALU.
Kaip tapo įmanoma režimo konsolidacija? Tai klausimas, kaip politinei klasei pavyksta sulaikyti ar užblokuoti alternatyvų jos monopoliui atėjimą.
Konsolidacija, vaizdžiai tariant, reiškia alternatyvių valdžios modelių eliminavimą iš balsuoti teikiamų alternatyvų sąrašo.
Dabartinio režimo valdžia labai priklauso nuo išorinio (didžiojo Kito) autoriteto sankcijų. Todėl strateginis režimo interesas ir uždavinys yra dangstyti – cenzūruoti – savo esminius skirtumus nuo vadinamųjų autoritetingų standartų.
(Čia vėl pravers patarimas nesigriebti personifikacijos figūrų: “cenzūruoja” – nereiškia: sėdi dėdės ir peiliukais rankraščius pjausto...)
Cenzūros stichija – virtuali atminties plotmė ir materialūs instituciniai disciplininiai ritualai. Cenzūra pavyksta (įvyksta), jeigu beveik akivaizdus skirtumas (pavyzdžiui, skirtumas nuo “europinių standartų”) NEATPAŽĮSTAMAS.
Žioplumas čia niekuo dėtas. Tai TECHNIKOS klausimas: ar kriterijų (instrumentų) sistema, programa, kuriai pripažįstamas autoritetas ir suteikiama galia, pajėgi atpažinti skirtumą? O gal – tik panašumą?
Konsolidacija numato ne tik išorės priešų pašalinimą, bet ir vidinių “partijos” ir “koalicijos” skirtumų slopinimą. Jeigu galite įsigyti puikius nežinomo gamintojo kvepalus labai pigiai ir tokius pat puikius garsaus gamintojo kvepalus labai brangiai, Jus nuolat persekios pagunda pirkti pirmuosius. Vienintelis būdas sunaikinti šią alternatyvą – visai pašalinti nežinomo gamintojo produkciją iš rinkos.
Konsolidacijos strategijos apima ir solidarumo saitų naikinimą visuomenėje (bendruomenėse). Kodėl solidarumo prevencija buvo tokia sėkminga Lietuvos atveju?
Įsivaizduokime, kad ir Jūs, ir aš esame nepatenkinti esama valdžia, tačiau vienintelė vieta, kur mes galime susitikti, yra prekybos centras....
Tačiau neabejotina, kad būtent naujų solidarumo saitų formavimasis bus tas veiksnys, kurio režimas niekada nepajėgs patikimai kontroliuoti.
Kaip atsiranda solidarumas? Tai paslaptingas procesas. Įsivaizduokime šūkį (pavyzdžiui, “Į Bastiliją!”). Kaip jis tampa solidaraus veiksmo vėliava? Akivaizdu, kad ne pats šūkis (ar programa) kuria solidarumo saitus.
Tam, kad solidarumo šūkis taptų solidaraus veiksmo vėliava, jau turi būti PASIBAIGĘS nematomas procesas, dėl kurio iki šiol įsakymo galią turėjusios normos tos galios netenka.
Beje, režimo valdžia taip pat remiasi tam tikru solidarumu. Ne tik politinės klasės solidarumu (“interesai”), bet ir suverenios rinkėjų daugumos ir deleguotos valdančios mažumos solidarumu.
Iš esmės, politinės klasės – įskaitant žiniasklaidos vadovus ir “nepriklausomus” ekspertus – valdžia pagrįsta nesudėtingu triuku: vienokie tolerancijos kriterijai galioja “nuomonių pliuralizmui”, kitokie – sprendimų monopolizmui.
Kitaip tariant, oficialus (prievarta diegiamas ir saugomas) pliuralizmo apibrėžimas nepripažįsta, kad norminės galios skirstymo mechanizmas yra visuotinė nuosavybė ir negali būti monopolizuojamas.
Alternatyvų šansai priklausys nuo to, kaip ir kada pavyks demonopolizuoti legalumo galios skirstymo kanalus.
Dabar GALIojantis apibrėžimas valdžią tapatina su galios skirstymo monopoliu. Ką reikštų netapatinti šių dalykų?
Jeigu “atėjimas į valdžią” (galios pozicijos užėmimas) nebereikštų, kad įgyjama teisė monopoliškai skirstyti galią, tuomet valdžia nebegalėtų būti (vienintelė) galios vieta.
Tariamai stipriausioji dabartinio režimo pusė kartu yra ir silpniausia jo vieta: minėtas valdžios ir visuomenės solidarumas (laimi tie, kurie “patinka” daugumai) remiasi ĮSAKYMO galia.
Jokio kito autoriteto, išskyrus įsakymo autoritetą, daugumos deleguotos mažumos pasirinkimas (panašiai kaip prekių “asortimentas” prekybos tinkle) neturi.
Taigi jis laikosi ant plauko ir kiekvieną akimirką gali kristi kaip bastilija.
(Bus daugiau.)
