Išjoję, įstoję ir apsidarirę, galime pastebėti, kad katučių niekas pernelyg neploja. Ir kad mes jau kelintą kartą esame vieni. O skersvėjai pučia iš Briuselio, Vašingtono ir Maskvos koridorių, iš visų maždaug po lygiai. Ir Berlynas toli gražu ne toks, kaip buvo. O Paryžiui mes visados buvome provincialus užkampis.
Su Varšuva lyg ir sekasi dirbti, bet kaip tik Varšuva sulamdė nepastatyto energetinio tilto idėją, O Rytų politikoje Baltijos valstybių ir Lenkijos blokas lyg ir veikia bendru frontu, bet už jų, už mūsų visų niekas nestovi, ar jeigu ir stovi, tai labai tyliai ir nedrąsiai.
Tam tikras šokas aišku yra – skersvėjai nedingo, ir kaip buvome vieni, taip ir likome. ES naujų draugų mums neatsirado. Greičiau įgijome niurzgančių giminaičių grupę. O Maskvos spaudimas paradoksaliai suintensyvėjo. Niekas jai lyg ir nepasako, kad lyg ir derėtų ieškoti kitų kelių su NATO ir ES nare bendraujant. Mes gi stojame į orios narės pozą ir keikiame Rusiją, ir ne be pagrindo, bet ir ji netyli, ir ji veikia. Matyt, kelis metus teks atlaikyti diplomatinį spaudimą, o gal ir ne kelerius? Bet kad tai teks atlikti, matyt, vieniems, ima ryškėti. Na ką gi, prisiminkime, kad Vilniaus – Maskvos konfrontacija yra sena, bent jau septynerius šimtus metų siekianti, ir tai turbūt geopolitinė tikrovė, realija, nuo kurios nepabėgsi. Juolab kad Maskva toli gražu ne visada nuo tos konfrontacijos išlošdavo. Greičiau atvirkščiai.
Blogiausia, kad taip ir neįsigijome draugų nei NATO nei ES. NATO lyderiaujančios JAV įklimpusios Irake. Kovoje su terorizmu, ir su pabaisiškomis gamtos stichijomis. Gana keista, bet terorizmas atsitraukė į antrą planą – su geriausiais norais ir ketinimais jie, teroristai, subomarduoja daug mažiau, nei nušluoja cunamis ar eilinis uraganas. Bet draugų vakarinėje ar pietinėje ES pusėje mes neįgijome, tai akivaizdu. Atrodė, kad ja galės tapti Vokietija, to neįvyko. Vargu ar ką pakeis ir paskutinieji rinkimai. JAV yra draugiška šalis dėl tam tikrų savo interesų, bet ji pernelyg užimta kituose frontuose. Lyg ryškėtų tam tikra Didžiosios Britanijos parama? Reiktų gerai įsižiūrėti ir kabintis, tegu tai ir ta pati Vašingtono ranka. Bet norint draugauti ir kažko tikėtis iš Londono, turime perimti jo požiūrį į Europos Sąjungos ateitį, o ar mes pasiruošę apskritai kokiam nors požiūriui?
Kam kelti vėją dėl Rusijos? Ji irgi tą vėją ne blogiau kelia. Bet tam, kad sudarytų priešo įvaizdį, tinkantį savai konsolidacijai. Kuo labiau Baltijos šalys ūdijasi su Rusija, ir kuo garsiau, tuo naudingiau tai ir Lietuvos, ir Rusijos vidinei konsolidacijai. Tai abipusio aptarnavimo paslauga. Rusijos gyventojų apklausos rodo, kad Lietuva eiliniams rusams yra bene priešas numeris vienas. Keista. Bet tą aplinkybę Rusija išnaudoja. Vis keldama bruzdesį ji rodo savo piliečiams, kad Rusija priešų ir nedraugų apsupty, atitinkamai – ji turi būti kietai ir patikimai sukonstruota ir tvirta ranka valdoma.
Mums Rusija reikalinga, nes neturime kito aiškaus priešo. Buvo kadaise lenkai, vokiečiai, sovietai ir tie patys rusai. Nacionalinė neapykanta prisidėjo prie tautos atsiradimo, išsiskyrimo ir funkcionavimo. Šiuo metu atsisakyti priešo – pavojinga. Identitetas smarkiai nukentės. Tad vengiant provokacijų prieš Rusiją gal nereikia bijoti pabūti ir vieniems. Jei jau niekas šalia nestovi ir nesiruošia stotis. Ne pirmas kartas. Antraip turėsime ieškotis naujo priešo. Islamistų radikalų?
Katastrofizmas vyrauja dabartiniame pasaulyje. Nebe aiški ir politika – baisiai daug kas persipynę. Žiūrint i ES, ima atrodyti, kad ji apskritai yra Europos valstybių sąjunga prie Rusijos. Ir tiesiog abi pusės kantriai laukia, kuri pirmoji subyrės. Kas bus rytoj neaišku. Jokioje geografinėje platumoje.
Lygiai kaipo neaišku, ar jeigu vokiečių naikintuvai būtų laiku pakilę, jų pilotai būtų šovę. Manau, ne. Oro policija prieš “kukurūzininkus” nukreipta, ne prieš atakos naikintuvus.
O Lietuvos valdžiai reikia žmones apie kažką suvienyti. Aplink laikinų skandalų herojus? Nusibodo. Pati valdžia ištisas skandalas. O konsolidacija amžinai budinčio priešo akivaizdoje irgi gali nusibosti. Pozityvūs tikslai ir pozityvus projektas – štai ko mums reikia. Pozityvios vizijos. Tada gal patriotizmas ant kažko stotųsi. O kol kas į klausimą, ar pavyko Lietuvoje šiuolaikinis patriotizmas, galima atsakyti tik tiek - jis dar nėra nepavykęs.
Tik greičiau kepšinio, o ne nuosavos pozityvios ideologijos dėka.
