Visiškai natūralus euroderybininkų siekis, deja, nėra visiškai pagrįstas. Pirmiausiai šios lėšos yra skiriamos iš ES biudžeto, kuris yra septynmetis, t.y. šiuo metu suplanuotas iki 2006 m. Naujas biudžetas bus tvirtinamas 2006 m. pabaigoje – tada Lietuva, tikėtina jau ES narė, ir turės galimybių derėtis dėl didesnės paramos, nei gauna.
Šiuo metu reikėtų pripažinti, kad gauti daugiau, nei numatyta šiame EK dokumente yra nerealu, juo labiau, kad ES valstybės dar tikrai norės apkarpyti šią finansinę paramą priš patvirtindamos dokumentą. Beje, pagal 1999 m. Berlyno susitarimus, naujų valstybių ūkininkai apskritai neturėjo gauti tiesioginių išmokų – todėl tai, kad tiesioginės išmokos vis dėlto bus mokamos, jau yra diplomatinis pasiekimas (tiesa, gali būti, kad šioje srityje reikia dėkoti lenkams, kurių ūkininkų lobistai yra ES pakankamai įtakingi).
Tiesa, derybininkai visą derybų su ES laikotarpį žadėjo, kad žemės ūkis gaus tokią pačią paramą, kaip ir senosios ES narės. Tačiau niekur nebuvo akcentuojama, kad ūkininkams apskritai nebus mokamos tiesioginės išmokos, o visą laiką tvirtinta, jog pagal ES paramos programą Lietuva turėtų gauti apie 1 mlrd. Lt.
Kita vertus, euroderybininkams neturėjo būti netikėta, kad šiuo metu bandanti reformuoti savo Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP), ir kuo labiau sumažinti jos išlaidas ir padaryti ją kuo efektyvesne, ES stengiasi apkarpyti ir plėtros kaštus.
Šiuo metu Europos Komisijoje netgi sklando pasiūlymas didinant išmokas naujoms narėms, palaipsniui mažinti išmokas senosioms narėms, kol šios išmokos susilygins. Tai reiškia, kad šiuo metu esančio paramos lygio naujos narės gali ir nepasiekti, nes jis paprasčiausiai bus žemesnis palyginti su esančiu dabar.
Be to, BŽŪP reformas ES valstybės nori užbaigti dar iki naujų narių priėmimo, t.y., kad naujoms narėms būtų kuo mažiau galimybių ją įtakoti. O šios politikos reformos kryptys aiškiai matosi ir naujoms narėms pasiūlytame finansavimo plane – siūloma daugiau regioninės paramos vietoj tiesioginių išmokų. Tokios pat tendencijos vyrauja ir pačioje ES – norima pakeisti tiesiogines išmokas didesne regionine pagalba. Tikėtis, kad ES rems naujų valstybių žemės ūkį, kai tuo pačiu mažina paramą savajam, yra nerealu.
Dėl Ignalinos AE uždarymo rėmimo šiek tiek situacija kitokia. Premjeras džiaugiasi, kad IAE lėšos skiriamos atskira eilute. Tačiau nereikia pamiršti, kad lėšos skiriamos tiktai 2004 – 2006 m. Galima argumentuoti, jog taip atsitiko dėl jau minėtų ES biudžeto formavimo principų – tolesnis IAE finansavimas nusakytas kaip potencialiai didėjantis.
Visiškai aišku, jog tiek lėšų IAE uždarymui neužteks – išlaidos skaičiuojamos milijardais. Ekspertų paskaičiavimu, vien techninėms IAE uždarymo išlaidoms reikėtų apie 1 mlrd. eurų, neskaitant kuro laidojimo bei visų socialinių išlaidų.
Vadinasi tai, ką Petras Auštrevičius vaidina gera pradžia, iš tikrųjų tėra lašas jūroje. O tokioje situacijoje tikriausiai reikia džiaugtis ir lašu jūroje – prieš keletą metų IAE problema buvo palikti vienos Lietuvos atsakomybei.
