Antra, tai gali reikšti, kad Centro sąjunga, kaip ir daugelis kitų Lietuvos politinių partijų, kenčia lėšų stygių.
Iš tiesų partijų finansavimas yra ypač problemiškas. Ir šių problemų neišsprendus, gali įsisenėti nemažai kitų, būtent nekokybiško partijų finansavimo lemtų, Lietuvos politinės sistemos ydų.
Partijos, patekusios į valdžios institucijas, turi sudaryti Vyriausybę ir yra atsakingos už tuos pareigūnus, kurie priima sprendimus, turinčius tiesioginę įtaką valstybės plėtrai, taigi ir žmonių gyvenimui. Taigi jos turi savo gretose išauginti profesionalius politikus.
Kita vertus, partijos, o tai daugelis jau pradėjo suprasti ir Lietuvoje, yra vienas pagrindinių būdų patekti į valdžią, todėl šios institucijos turi būti tiek stiprios, kad galėtų atlaikyti atsitiktinių žmonių patekimą į partiją, turtingų interesų grupių spaudimą.
Politiškai savarankiška partija gali būti tik tuo atveju, jeigu ji sugeba išlaikyti sąlyginį finansinį savarankiškumą, leidžiantį bendradarbiauti tik su tais rėmėjais, kurių veikla bei partijai duodami pinigai yra skaidrūs, interesai - taip pat. Tokie rėmėjai nebijo būti įvardyti ir paskelbti vienos ar kitos partijos rėmėjais.
Politinis savarankiškumas leidžia partijai savarankiškai formuoti rinkimų sąrašus - pirmąjį ir antrąjį dešimtuką turėtų užimti partinę karjerą darantys asmenys, o ne tie, kurie gali nusipirkti šią vietą.
Su vietų pirkimu partijų sąrašuose per 2000 m. Seimo rinkimų kampaniją susidūrė beveik visos politinės jėgos.
Ir centristai, ypač akivaizdžiai tai buvo matyti Naujosios sąjungos (socialliberalų) sąraše, kuris ypač kaitaliojosi ir kuriame po šių kaitaliojimųsi atsirado gana daug nepartinių asmenų. Šito neišvengė ir Liberalų sąjunga.
Per Savivaldybių tarybų rinkimus tokie vietų „pirkimai” buvo dar masiškesni. Viena vertus, taip į partiją bei valdžią patenka finansiškai stiprių interesų grupių atstovai, vėliau galintys apriboti partijos veiksmus priimant konkrečius sprendimus. Antra, tai menkina partijų, kaip institucijų, prestižą, nes šios vėliau neturi realių priemonių, kaip juos sudrausminti ir pareikalauti laikytis partijos ar frakcijos linijos.
Ar Lietuvos partijos turi sąlygas tapti politiškai savarankiškomis?
Lietuvos partijos gauna lėšų iš trijų šaltinių. Tai yra pačios partijos narių įnašai, iš valstybės gaunamas tam tikras finansavimas ir juridinių bei fizinių asmenų parama. Dėl prastos valstybės ekonominės būklės valstybės parama partijoms ypač nedidelė. Be to, ji suteikiama tik toms politinėms jėgoms, kurios laimi tam tikrą nustatytą kiekį mandatų savivaldybių ir/ar Seimo rinkimuose. Lietuvoje partijos negausios, tad ir iš partijos narių surenkamų pinigų nebūna daug. Su šia problema - partijų negausumu ar narių skaičiaus mažėjimu, beje, susiduria ir daugelis Vakarų politinių partijų. Todėl, specialistų apskaičiavimais, daugumą Lietuvos partijų biudžeto sudaro išorinė privati parama fizinių ir juridinių asmenų įnašai.
Konkurencija dėl šios išorinės paramos didėja, mat per keletą pastarųjų metų atsirado naujų politinių jėgų, iš senesniųjų partijų pasiglemžusių jų tradicinius rėmėjus. Dėl ypač ekspresyvios reklaminės akcijos ir naujo įvaizdžio jos patraukė visuomenės dėmesį. Taigi ir rėmėjų pinigus. Ir Lietuvoje ši konkurencija sukėlė nemažai problemų.
Teisėsaugininkų nuomone, transformacinėje valstybėje, kurioje partijos, kaip institucijos, silpnos, nėra nusistovėję interesų grupių santykiai, jos kovoja dėl įtakos, kurioje nesugebama kontroliuoti milžiniškų šešėlinės ekonomikos mastų, tai yra ypač ydinga praktika. Mat pinigai visur yra pinigai, jais daroma įtaka. Todėl siūloma panaikinti galimybę partijoms lėšų gauti iš juridinių asmenų, mat jomis kai kurios politinės jėgos piktnaudžiauja ir dažnai pridengia nelegaliai gaunamą įtakingų interesų grupių paramą.
Vadinasi, legaliai politinės partijos galės gauti dar mažiau pinigų nei gauna iki šiol. Žinant, kad ir legalių lėšų partijoms trūksta, jos turės du pasirinkimus: arba išnykti iš politinio gyvenimo, arba naudotis neišsemiamomis šešėlinės ekonomikos galimybėmis bei savo tikruosius interesus slepiančių asmenų parama.
Šis procesas yra tarsi uždaras ratas. Partija silpna, nes neturi pinigų. Neturėdama pinigų, ji negali tikėtis didelės įtakos valdžioje, nes dėl pinigų trūkumo ji negali ugdyti ir išlaikyti profesionalų bei gali pralaimėti rinkimus. Jeigu ji pralaimi rinkimus dėl partinės veiklos tradicijų nebuvimo ir įtakos praradimo, ji gali apskritai išnykti iš politinio gyvenimo. Jeigu partija išnykti nenori, turi ieškoti pinigų ir sutikti su potencialių rėmėjų sąlygomis, o galbūt ieškoti nelegalių rėmėjų, kurie turi pinigų ir jų duotų, bet jų tikslai yra pavojingi ir naudingi tik jiems, o ne visai visuomenei. Galbūt nusikalstami. Tuomet, būnant valdžioje, reikia tuos siaurus interesus ginti ir įgyvendinti, dėl to partija gali susidurti su interesų konflikto problema.
Tai dar labiau mažina pasitikėjimą partijomis. Jos nėra patrauklios jauniems žmonėms, patyrusiems specialistams, be kurių partijos, būdamos valdžioje, atlieka tik kalbančių galvų vaidmenį.
Teisėsaugos institucijos vis tik turėtų dar kartą įvertinti, ar draudimas juridiniams asmenims remti partijas yra pats geriausias būdas apriboti galimybes paveikti politines partijas. Suprantama, taip palengvėtų partijų lėšų kontrolės mechanizmas, tačiau gali būti, kad išaugtų nelegalus finansavimas.
Kita vertus, Lietuvos partijos yra visiškai atsakingos už tai, kad per jų struktūras buvo naudojamasi valdžia siaurų, kartais nusikalstamų, interesų poreikiams patenkinti. Todėl vien demonstratyvios akcijos, neva bylojančios apie vienos ar kitos partijos skaidrinimą, esamos padėties iš esmės pakeisti negali.
