aA
Net nuo menkiausio vėjelio pušys ima girgždėti ir grėsmingai šnarėti, tarsi milžiniškas miškas tarp Onegos ežero ir Suomijos sienos nenorėtų išduoti savo tamsiausių paslapčių. Slaptoji policija Josifo Stalino „Didžiojo valymo“ metais (1937-1938) į šiuos miškus atgabeno 6241 gulago (SSRS priverstinio darbo stovyklų tinklas - red.) kalinį, suguldė juos veidais žemyn smėlingoje žemėje iškastose duobėse ir revolveriais paleido kulkas į nugaras. Jų palaikams dūlėjant, žemės virš kiekvienų masinių kapaviečių smigo žemyn, rašo The Guardian.
Gulagas
© AP/Scanpix

Būtent šios žymės miško paklodėje ir padėjo Jurijui Dmitrijevui ir kitiems „Memorial“ – seniausiai veikiančios Rusijoje žmogaus teises ginančios organizacijos – nariams 1997 metais rasti šią vietą Sandarmoche. Tai viena didžiausių masinių kapaviečių buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Kartu su kitais „Memorial“ nariais 61 metų gulago kapų ieškotojas iš netoliese esančio Petrozavodsko jau tris dešimtmečius paskyrė tam, kad Sovietų Sąjungos represijų aukos būtų ištrauktos iš „valstybės remiamos užmaršties“. Per tą laiką buvo išspausdintos kelios knygos su vardais, egzekucijų datomis ir vietomis.

„Kad mūsų vyriausybė taptų... atsakinga, tam turime šviesti žmones“, – aiškino J. Dmitrijevas savo pastangas atskleisti sovietinių represijų detales.

Tačiau ne visi nori prisiminti šią pamirštą istoriją, ypač turint omenyje dabartinį Rusijos patriotinį entuziazmą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas birželio mėnesį pareiškė, kad Stalino „perdėtas demonizavimas“ yra „Sovietų Sąjungos ir Rusijos puolimo priemonė“. Ne veltui pastaraisiais metais keli „Memorial“ filialai buvo paskelbti „užsienio agentais“.

Pirmą kartą per du dešimtmečius J. Dmitrijevas šiemet praleido rugpjūčio 5 dieną Sandarmoche vykusį minėjimą. Pernai gruodį jis buvo suimtas ir jam pateikti kaltinimai dėl nepadorių dvylikametės įdukros nuotraukų. Vyras savo kaltę neigia. Kol vyksta teismas, J. Dmitrijevas laikomas suimtas. Jeigu bus pripažintas kaltu, jam gresia penkiolika metų kalėjimo.

Annos Jarovnos nuotr., 7x7-journal.ru
Annos Jarovnos nuotr., 7x7-journal.ru

Seksualinių sutrikimų ekspertų teigimu, minėtos nuotraukos nėra seksualinio pobūdžio, o „Memorial“ atstovai tvirtina, kad J. Dmitrijevas tapo politiniu kaliniu, persekiojamu dėl savo noro atskleisti tą istorijos pusę, kuri komplikuoja Kremliaus siekį šlovinti sovietinę praeitį.

Jį remia jo suaugusi dukra, tikinanti, kad tėvas darė tas nuotraukas, norėdamas įamžinti gerėjančią vaiko sveikatą tam atvejui, jeigu socialinės tarnybos bandytų įdukrą atimti.

Kai J. Dmitrijevas kartu su žmona pasiėmė ją auginti, tuomet trejų metukų mergaitė buvo nusilpusi dėl prasto maitinimo. Pasak J. Dmitrijevo advokato, minėtos nuotraukos buvo laikomos kataloge pavadinimu „vaiko sveikata“. Prie kiekvienos buvo pažymėtas jos ūgis, svoris ir bendri sveikatos rodikliai, daugelis jų darytos prieš socialinių darbuotojų apsilankymus.

Internete pasirodžiusią peticiją, kuri ragina „atkurti teisingumą ir teisėtumą“ šioje byloje, pasirašė daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių. Tuo tarpu valstybinė žiniasklaida piešia J. Dmitrijevą kaip pedofilą, o „Memorial“ – kaip prieš vyriausybę nusiteikusią ardomąja veikla užsiimančią organizaciją.

„Kaip ir „Didžiojo valymo“ laikotarpiu, kai politinės represijos, žmogžudystės, egzekucijos be teismo tavo sovietinio gyvenimo norma, taip ir šiandien persekiojimas, areštai, mušimas per masinius mitingus, nepriklausomų organizacijų uždarymas... tapo gyvenimo norma Rusijoje, – teigia Irina Flige, vadovaujanti „Memorial“ filialui Sankt Peterburge, ir kartu su J. Dmitrijevu atradusi Sandarmochą. – Dauguma... mano, kad režimas, gindamas savo interesus, su žmogumi gali padaryti bet ką.“

Esantis netoli Solovkų salų, gulago gimtinės, Karelijos regionas šiaurės vakarinėje Rusijos dalyje yra ta vieta, kur dešimtys tūkstančių kalinių buvo sušaudyti ar mirė kasdami liūdnai pagarsėjusį Baltosios jūros kanalą, numatytą pirmajame J. Stalino penkmečio plane.

Kaip regiono pareigūno padėjėjas J. Dmitrijevas buvo pakviestas sutvarkyti palaikus, kuriuos 1988 metais atkasė karinėje bazėje dirbęs ekskavatorius. Štai tada vyras pradėjo ieškoti represijų aukų kapų.

Netrukus jis pradėjo mėginti identifikuoti slapta vykdytų masinių egzekucijų vietose aptiktas aukas. Per trumpą laikotarpį, kai dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tapo prieinami slaptosios policijos archyvai, J. Dmitrijevui pavyko įrašant į diktofoną perskaityti tūkstančius nurodymų vykdyti egzekucijas. Tada jis pradėjo mėginti surastas skeletų grupes priderinti prie rasto konkretaus nurodymo.

Būtent I. Flige ilgai vykdytos dingusio „Solovkų etapo“ – 1111 kalinių grupės, kurioje buvo daug svarbių politikos, kultūros ir religijos veikėjų iš visos Sovietų Sąjungos – paieškos atvedė juos į Sandarmochą. Remdamiesi egzekutoriaus Michailo Matvejevo duotais parodymais, I. Flige, J. Dmitrijevas ir Venjaminas Jofė aptiko demaskuojančias žymes miške, pakeliui link Baltosios jūros kanalo, ir pradėjo kasinėjimus.

„Tai nebuvo šiaip sau kaulai, tai buvo kaulai žmonių, kuriuos aš pažinojau, kurių vaikus aš pažinojau“, – prisimena I. Flige.

Šiandien šimtus metrų į miško gilumą Sandarmoche veda mediniai stulpai su aukų nuotraukos ir vardais.

Vietos valdžia iš pradžių rėmė memorialą, padėjo statyti privažiavimą ir koplyčią, siųsdavo savo atstovus į rugpjūčio 5-ąją minimą atminimo dieną. Tačiau pernai metais, pirmą kartą, renginyje nedalyvavo nei vienas valdžios ar bažnyčios atstovas.

Gulagas, Sibiras
Gulagas, Sibiras
© Vida Press

Sandarmoche politinė temperatūra kaito nuo 2014 metų, kai Rusija aneksavo Krymą. Ukrainos delegacijos – paprastai ji būdavo didžiausia – tais metais ceremonijoje nebuvo, o J. Dmitrijevas, sakydamas kalbą, pasmerkė Rusijos paramą separatistams Rytų Ukrainoje.

Jis taip pat užsiminė, kad Rusijos valdžiai nepavyksta iki galo pripažinti savo pirmtakų padarytų nusikaltimų. Šis pareiškimas nuskambėjo kaip prieštaringa pozicija patriotizmo ir sovietinės nostalgijos augimo kontekste.

Šalyje išdygo keli monumentai J. Stalinui, o birželio mėnesį velionis diktatorius apklausos duomenimis buvo paskelbtas „iškiliausiu“ visų laikų žmogumi. Pernai vasarą valstybinė žiniasklaida pradėjo skelbti nepagrįstus teiginius, esą Sandarmoche palaidoti suomių nužudyti sovietų kariai.

Lapkričio mėnesį valstybinė žiniasklaida apkaltino organizaciją „Memorial“ padedant „tiems, kurie siekia sugriauti Rusijos valstybę“. Tokio žingsnio griebtasi po to, kai buvo išspausdinta informacija apie 40 tūkstančių sovietų slaptosios policijos pareigūnų, ir J. Dmitrijevas sulaukė piktų skambučių dėl jo paties dalyvavimo šiame projekte.

Kitą mėnesį J. Dmitrijevas buvo netikėtai suimtas. Prieš tai anoniminis šaltinis informavo policiją, kad jis savo kompiuteryje laiko nuogos įdukros Natašos fotografijas.

Gulagas, Sibiras
Gulagas, Sibiras
© Vida Press

Suaugusi J. Dmitrijevo dukra Jekaterina Klodt leidiniui „Guardian“ sakė, kad jos tėvas, visada dokumentavęs žmonių palaikus nuotraukomis ir išmatavimais, savo įdukrą fotografavo norėdamas įrodyti, kad Nataša gerai prižiūrima.

Pats vaikystėje įvaikintas, J. Dmitrijevas sunkiai gavo leidimą įsivaikinti mergaitę, kol galiausiai 2009 metais ją pasiėmė iš prieglaudos. Pasak J. Klodt, jis norėjo nuotraukomis įrodyti, kad per mažai svėręs vaikas atgauna sveikatą. J. Dmitrijevas taip pat nerimavo, kai viena įdukros mokytoja sukėlė furorą, mėlynas rašalo dėmes ant mergaitės rankos palaikiusi mėlynėmis.

Nacionalinio seksologijos instituto Maskvoje prezidentas Levas Ščeglovas teisme paliudijo, kad šių nuotraukų negalima vertinti kaip pornografinių ar piktnaudžiaujančių. Kaltinimą pateikusi pusė stumia bylą, kurioje taip pat pateikti kaltinimai „iškrypėliškais veiksmais“ ir neteisėtu šaunamojo ginklo, konkrečiau 60 metų senumo medžioklės šautuvo, laikymu. Pasak J. Dmitrijevo advokato, šį šautuvą jo ginamasis rado.

J. Dmitrijevo rėmėjai įsitikinę, kad iš tikrųjų šis vyras teisiamas už valdžios atžvilgiu išsakytą kritiką ir darbą su aktyvistais iš geopolitiškai priešiškų valstybių, tarp kurių yra Lenkija ir Ukraina, įamžinant jų piliečių atminimą Sandarmoche.

„Rusijai to nereikia dabar, – sakė žurnalistė Anna Jarovaja naujienų svetainei 7x7. – Mes visur ieškome priešų, taip pat užsienyje, bet jam visi buvo draugai.“

DELFI.lt