aA
Atsakymo į šį klausimą dabar ieško ne tik socialdemokratų vadovai. Kiekvienas LSDP skyrius iki rugsėjo vidurio turi išsakyti savo poziciją.
A. Sakalas. Likti valdančiojoje koalicijoje ar ne?
© DELFI / Tomas Vinickas

Dalis jų jau pareiškė, kad būti tokioje koalicijoje, kurioje LSDP balso net nesiklausoma, nėra jokios prasmės.

LSDP frakcijos Seime dauguma narių nors ir nenorėtų išeiti iš koalicijos, bet jau pareiškė, kad ji paklus bet kokiam LSDP Tarybos sprendimui, nes, pagal LSDP Statutą tik Taryba gali nutarti likti socialdemokratams koalicijoje ar ne.

Neliko abejingais stebėtojais ir keli buvę LSDP pirmininkai, kurie savo pareiškime išdėstė Seimo LSDP frakcijos atliktus darbus, pateisinančius LSDP buvimą koalicijoje.

Kaip nuspręs LSDP skyriai ir Tarybą pamatysime po gero mėnesio, o spėlioti aš nelinkęs. Tačiau noriu pamėginti atsakyti į klausimą, kodėl kilo toks sambrūzdis valdančioje koalicijoje. Pasakysiu iš karto: jis atsiranda, kai partijų koalicijai nesiseka darniai priiminėti sprendimus. Tai matėme ir pertvarkant urėdijas, dabar kyla neaiškumai dėl mokesčių politikos ir kitų sprendimų, kurie rodo, kad „valstiečiai“ kaip ir atsisako deklaruotos kairiosios politikos.

To buvo galima tikėtis ir tada, kai buvo pasirašoma koalicijos sutartis, pagal kurią socialdemokratams atiteko tokios ministerijos, kaip Užsienio reikalų, Teisingumo ir Ūkio, kurios iš principo negali vykdyti jokios socialdemokratinės politikos.

Iš tiesų, užsienio politika yra tvirtose Prezidentės rankose. Teisingumo ministerijos vienas iš svarbiausių tikslų – prižiūrėti, kad visi būtų lygūs prieš įstatymą. O turtinga Ūkio ministerija tarnauja stambiam verslui. Taigi šios ministerijos negali vykdyti jokios socialdemokratinės politikos. Politikos, kuri pagerintų neturtingų žmonių gyvenimą.

Jei buvę LSDP vadai būtų pasirinkę Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos apsaugos ir Švietimo ministerijas, tai per jas būtų galėję vykdyti socialdemokratinę politiką. Bet yra kaip yra ir dabar tenka spręsti, ką daryti toliau. Likti koalicijoje jaunesnio brolio statuse ar trauktis iš jos.

Jei likti, tai būtina perrašyti koalicijos sutartį, pagal kurią LSDP gautų valdyti tas ministerijas, kurios gali vykdyti socialdemokratinę politiką. Jei likti koalicijoje, tai tik su sąlyga, kad LSDP bus traktuojama kaip lygiateisis partneris, o ne kaip jaunesnis brolis ir priedas prie „valstiečių“. Jei likti koalicijoje, tai sutartinai pritarti tokiai mokesčių politikai, kuri realiai mažina socialinę atskirtį.

Jei visa tai nepriimtina mūsų koalicijos partneriams, tai tada tegul geriau jie pasiieško kitų partnerių.

O LSDP frakcijai patarčiau nusileisti ant žemės, negalvoti apie save, kaip apie „išminties bokštus“, ir nelaikyti kolegų skyriuose „runkeliais.“ Ir pagalvoti apie tai, apie ką jos nariai negalvojo kai patys buvo valdžioje ir negalvoja dabar. Turiu omeny socialinę atskirtį, kuri LSDP valdymo laikais tik padidėjo (neregėtas atvejis socialdemokratų valdomose valstybėse).

Gal užtenka mums didžiuotis priešpaskutine vieta pagal socialinę atskirtį tarp ES valstybių. Todėl atsikratykime ir neo-liberalizmo, nes jo diegimas Lietuvoje ir padidino socialinę atskirtį. Visados prisiminkime, jog socialdemokratija – tai ne liberalizmas iki tam tikro laipsnio kaip bandė teigti kai kurie buvę LSDP vadovai