Masinė ir nekritiška kaštų optimizavimo karštligė, atrodo, atsirito ir į Lietuvos aukštųjų mokyklų kiemus. Ir nors tarp universitetų, kaip ir tarp žmonių, neklystančių nėra, vieni kažkodėl apdovanojami „neliečiamųjų“ statusu, o kitiems keliama neperšokama kartelė, ją dar ir apšviečiant prožektorių šviesomis. Štai, „varpai skambina mažiausiai penkiems universitetams“, - reformatorių apšviesta trimituoja mūsų šalies žiniasklaida.
Be abejo, negaliu ginčytis, kad mūsų aukštajam mokslui nereikia permainų. Reikia. Tačiau plačiai nuskambėjusi „aukštojo mokslo“ reforma, atrodo, tėra administracinis universitetų pertvarkymo planas, tekalbantis apie valdymo kaštus ir puikiose mūsų miestų erdvėse įkurtą infrastruktūrą.
Bet net jei reforma tikslingai nukreipta į universitetų valdymą, kodėl nesiekiama diegti daugiau akademinės laisvės, daugiau skaidrumo ir demokratijos principų, priimant svarbius universiteto klausimus, didelio skirtumo tarp universitetų administracijos ir mokslo darbuotojų algų mažinimo? Vėl viskas, kaip ir dažniausiai Lietuvoje, suvedama į pinigus, plačiąja to žodžio prasme, ir kiek jų neva pavyks „nukirpti“ bei sutaupyti. Ir dar vengiant tiesaus atsakymo, kieno sąskaita.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje buvo daug neigiamos informacijos apie puikiose vietose įsikūrusius, bet neva mokesčių mokėtojų lūkesčių nepateisinančius mažesnius universitetus. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo, nes šiais metais labiausiai nepasisekė Šiaulių universitetui – studijuoti pakviesta 56 proc. stojančiųjų mažiau nei 2016 m. Lietuvos edukologijos, Aleksandro Stulginskio universitetai sulaukė maždaug 50 proc. mažiau studentų, Klaipėdos universitetas – 46 proc.
Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar tos, galimai, planuotos neigiamos informacijos srautas neprisidėjo prie tokių rezultatų ir dar labiau nesustiprino prieš šiuos universitetus užsimojusių politikų ir interesų grupių. Žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, atrodo, pasidarė net madinga paburnoti ant mažųjų universitetų. Stebina, kad šiame procese buvo ir tebėra aktyvūs aukšto rango politikai, advokataują universitetų jungimuisi. Jie nevengia aukštųjų mokyklų suskirstyti į „geras“ ir „blogas“ pagal madingas preferencijas.
Tokia nuolat kartojama informacija tapo savotiška norma ir, greičiausiai, galėjo paskatinti jaunimą rinktis „teisingą“ mokslo įstaigą. O kaip tokios informacijos sraute turėjo jaustis lietuvių ar lenkų kalbos mokytoja norinti tapti abiturientė ar „stigmatizuojamų“ universitetų studijas pasirinkę jauni žmonės, net nediskutuota.
Neabejotinai šis „kryžiaus žygis“ prieš regioninius universitetus paveiks ir ten dirbančius žmones. Nėra studentų, nereikalingi ir dėstytojai, nebevykdomi tyrimai, nėra idėjų, nėra kūrybinio potencialo. Ar tokią realybę norime siūlyti savo žmonėms? Regionuose, iš kurių migruojama ne tik į užsienį, bet ir į dūstančius mūsų šalies miestus, nesugebančius investuoti į būtinąją infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas tiek, kiek reikėtų, norint patenkinti visų gyventojų poreikį. Be to, ar mes tikrai norime, kad Lietuva taptų vieno ar dviejų miestų valstybe?
Jei tikime Lietuva, kuriančia, darnia ir be „negyvenamų“ regionų, manau, turime įsisąmoninti, kad mums reikalingi ir mažesni universitetai, ypač regionuose. Suprantama, kad tokie universitetai niekada savo pajėgumais neprilygs didesniems, bet bus idėjų ir kultūrinės tapatybės regionuose kalvėmis. Todėl viešasis finansavimas universitetams, ypač mažesniems, turėtų tapti ne tik būtinu, bet ir, žvelgiant į ilgesnę valstybės ir visuomenės tolygią raidą ir perspektyvas, savaime suprantamu. O mūsų, politikų, pareiga yra pasverti mūsų žodžių ir veiksmų galimas pasekmes ilgalaikei perspektyvai.
