Vis dažniau pasitelkiama paprasta žmogiškoji emocija – ašaros. Nesvarbu, dėl ko kova, ir kartais netgi nesvarbu, kad ašaros ne tų, kurie realiai kažką praras, jei nutiks vienas ar kitas pokytis ar pertvarka. Svarbu, kad tai sukeltų reikiamą efektą ir politikai pajustų spaudimą. Jei ašarų ir skundų daug ir jos atrodo įtikinamai, tai tikimybė pasiekti ko nori gana didelė.
Dažnai politikams tai stipresnis argumentas už nuobodžius skaičius ir analizes. Nesvarbu, kad tas pats dabar apie bankrotus kalbantis sektorius prieš kelis mėnesius gyrėsi įspūdingais pelnais ir šviesiomis perspektyvomis.
Valdiškų pinigų negaila
Pamenate ilgai buksavusią urėdijų reformą ir organizuotus urėdijų darbuotojų protestus bei argumentą, kad negalima daryti reformos, nes darbo neteks keli šimtai žmonių. Taip, darbo netekimas skaudus, tačiau už šio argumento slėpėsi kelių dešimčių piliečių, mėginusių apsaugoti toli gražu ne minimalų savo atlyginimą, o prieigą prie dešimčių milijonų eurų verto valstybinio turto, kuriuo jie naudojosi beveik kaip savu.
Netgi politikai gana greitai perėmė šią kortą ir pradėjo kalbėti, kad ne pelnas ir nauda visuomenei bei valstybei svarbiausia. Svarbiau išsaugoti kad ir nelabai reikalingas, bet vis dėlto darbo vietas. Juk negaila „valdiškų“ pinigų, jei tik jų išleidimas garantuos kelis šimtus ar tūkstančius rinkėjų balsų, ar keliolika naujų įtakingų partiečių. Atrodė, kad reforma sėkmingai torpeduota. Šį kartą taip nenutiko.
Pagalba tik į vieną pusę
Kita suinteresuota grupė, kuri profesionaliai naudoja ašaras spaudimui – ūkininkui. Nebuvo nė vienų metų, kai orai ir valdžia jiems buvo palankūs. Tuo labiau, kad ašaros labai sėkmingai virsta milijonais. Pernai, rekordiškai kritus pieno supirkimo kainoms žemdirbiai pagrasino surengti protestą prie Žemės ūkio ministerijos ir argumentų pastiprinimui atsivesti karvių, kurios taip pat turbūt kentėjo dėl kritusių supirkimo kainų (jos, beje, smuko visoje ES).
Protestas buvo sėkmingas. Kaip sakė tuometinė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, lietuviai gavo bene didžiausią paramą negandų patiriančiam sektoriui visoje Europoje. Tada buvo daug kalbų apie solidarumą ir paramą sektoriui.
Šiandien situacija kiek geresnė, nors ir patys geriausi laikai dar nesugrįžo. Tačiau kai tik buvo užsiminta apie tai, kad ūkininkai, kuriems valstybė, kitaip nei kitiems verslams, vos tik užklupus kokiai nors negandai skuba ieškoti europinės ar nacionalinės paramos, iš karto pasipylė ašaros ir grasinimai bankrotais. Kol kas tai veikia. Valdžia jau pradeda trauktis ir atskiros ūkininkų grupės, greičiausiai, nebus „įtrauktos į bendrą mokestinę sistemą“.
Bus galima toliau mėgautis beveik neapmokestinamomis pajamomis ir, jei tik prireiks, prašyti tos pačios visuomenės paramos bei pagalbos. Tiesa, dar nė karto, kai laikai staiga pagerėdavo ir ateidavo auksinis ūkio ciklas, kai derliai ir kainos buvo ypatingai geri, niekas ir niekada nepasiūlė visuomenei grąžinti bent jau dalį skolos. Savas naujas visureigis savame kieme visada malonesnis už mistinį „solidarumą“. Į ašarų politiką skolos grąžinimas neįeina.
Trūksta gyventojų
Tačiau vieni iš geriausių manipuliatorių ašaromis, viešbučiai, kurie, kai tik nutinka pavojus jų pajamoms, iš karto išsitraukia skundų dėl sunkaus gyvenimo kortą. Šią savaitę jau nuskambėjo jų skundas, kad dėl Vilniaus oro uosto remonto, kurio datos buvo žinomos jau porą metų, katastrofiškai sumažėjo užimtumas.
„Pas mus svečių sumažėjo daugiau negu perpus. Liepą užimtumas būdavo apie 85 proc., dabar jis nesiekia net 50 proc. Kad šį mėnesį teks gyventi sukandus dantis, jau susitaikėme. Dabar svarbiausia, kad rekonstrukcija būtų užbaigta tada, kaip numatyta - nė kiek nesusivėlinta. Nes kiekviena diena, kai Vilniaus oro uoste nesileidžia lėktuvai, mums nuostolinga“, - teigė „Artis Centrum“, „Ratonda Centrum“ ir „Grata Hotel“ viešbučius valdančios įmonės „Cnetrum“ vadovė Monika Gabrielaitienė.
Rimtesnės bėdos nei oro uostas
Galbūt ir negerai, kai oro uosto remontas suplanuotas pačiame turistinio sezono įkarštyje, tačiau viešbučių savininkai šiandien sprendžia kur kas rimtesnes problemas nei šiek tiek ilgiau nei mėnesį nedirbsiantis oro uostas ir tam laikui kiek sumažėjęs užimtumas. Ši ašara tik maža detalė kur kas didesnėje kovoje. Galbūt atsitiktinumas, tačiau skundai sunkiu gyvenimu atsiranda kaip tik tuo metu, kai vyksta diskusija ir svarstymai, ar verta viešbučiams palikti lengvatinį 9 proc. PVM, ar jį padaryti kaip ir kitų sektorių atstovams – 21 proc.
Finansų ministerijos skaičiavimu, mokesčių padidinimas į biudžetą atneštų apie 14 milijonų eurų per metus. Prieš tai buvęs mokesčių mažinimas, paremtas apgyvendinimo įstaigų skundais, kad jie dėl tokio mokesčio dydžio negali konkuruoti su latviais ir estais. Tačiau bandymas tiesiog parodė, kad sumažinus mokesčius paslaugų kaina nekrenta, o jie kaip konkuravo su kaimynais, taip ir toliau sėkmingai konkuruoja.
Birželio pradžioje oficialiai pristatytame mokesčių pertvarkos plane Vyriausybė siūlo atsisakyti lengvatinio 9 proc. PVM viešbučiams. Anot Finansų ministerijos, ši lengvata nenaudinga vartotojams ir neturi įtakos turistų srautams. Tačiau Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė Evalda Šiškauskienė tuo metu teigė, jog tai gali stabdyti tarptautinių tinklų investicijas, o viešbučiai gali tapti nekonkurencingi. Primenu, kad viešbučiams 2002-2008 metais buvo taikytas 5 proc. PVM, o 2011 metais vieneriems metams jis padidintas iki 9 procentų. 2012 metų pradžioje lengvata buvo panaikinta, o nuo 2015 metų pradžios sugrąžinta ir 9 proc. tarifas galioja iki šiol.
Tiesa, ta pati E.Šiškauskienė taip ir nepaminėjo, kodėl visuomenė turėtų skirti lėšas valstybės garsinimui, neoficialiai oro linijų paramai, turistinės infrastruktūros kūrimui ir išlaikymui. Be šių sudedamųjų dalių jokio augančio turistų srautų ir tuo pačiu didėjančio viešbučių užimtumo bei pelningumo nematytume. Planuotas turistų skaičius 2020 m. 2,5 mln. pasiektas dar 2015 m. Ši priežastis paskatino iškilti privačių nuomotojų sektoriui ir atkreipė tarptautinių viešbučių ženklų dėmesį.
Nervinantys konkurentai
Kita viešbučius kamuojanti bėda – reikia atsikratyti konkurentų. Rinkoje įsigaliojus „Booking.com“ ir „Airbnb.com" rezervavimo sistemoms, kiekvienas norintis gali tapti turizmo rinkos dalyviu. Užtenka tvarkingo buto, verslo liudijimo (Valstybinė mokesčių inspekcija šiuos tinklapius kartkartėmis patikrina ir rizikuoti dirbti nelegaliai neverta) ir galima priiminėti užsienio turistus. Jei kainos ir paslaugos kokybės bus adekvati, įėjimas į rinką baigtas. Toks verslo modelis mūsų didmiesčiuose ir kurortuose plinta kaip gaisras sausame miške. Kiek taip nuomojama butų tikslios statistikos nėra.
Viešbučiams tai nepatinka, nes konkurencija auga, o su pavieniais nuomotojais varžytis kaina ir paslaugos kokybe kur kas sudėtingiau nei lobistiniais metodais. Dar geriau išspausti ašarą ir pasakoti apie pražūstančias milijonines investicijas.
Pirmieji žingsniai jau žengti. Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija norėtų, kad trumpalaikės nuomos veikla būtų reguliuojama nacionaliniu lygiu. Asociacijos teigimu, viešbučiai ir butų savininkai veikia nelygiavertėmis sąlygomis: viešbučiams tenka mokėti gerokai daugiau mokesčių ir vykdyti daugiau reikalavimų.
Tai paprasčiausias būdas įveikti konkurentus – pareikalauti iš apartamentus nuomojančių piliečių laikytis papildomų ir ypatingai sugriežtintų higienos ir sanitarijos reikalavimų, kas priverstų papildomai investuoti tiek, kad tokios veiklos ekonominė prasmė taptų rimtu galvosūkiu.
Ašara prieš statistiką
Nors dabar atrodo, kad apgyvendinimo sektorių iš karto užklupo kelios negandos, mažiau nei prieš metus būtent viešbučiai buvo pristatomi kaip viena pelningiausių investicijų Lietuvoje. 2016 m. rugsėjį paskelbta, kad vien Vilniuje per kelerius metus viešbučių kambarių skaičių ketinama papildyti dar 2000, o naujų viešbučių kol kas planuojama 11.
Tame pačiame straipsnyje apie viešbučių statybos bumą paaiškinama ir bumo priežastis. NT lūkesčių indekso tyrimo duomenimis, kaip patraukliausią vystytojai įvardijo būtent viešbučių plėtrą. Palankią vietą investicijoms vietiniai plėtotojai ir tarptautinės kompanijos mato Vilnių, nes, lyginant su Talinu ir Ryga, mūsų sostinė yra vienintelis augantis miestas, kuriame dar vis stinga viešbučių. Labai įdomi ir apgyvendinimo paslaugų kainų statistika. Vidutinė apsistojimo dienos kaina Lietuvos sostinės viešbučiuose pernai brango 14,5 proc. (priminsiu, PVM siūloma didinti tik 12 proc.), Taline jos buvo sumažintos iki 1,4 proc., o Rygoje krito 0,5 proc. („STR Global“ duomenys). Taigi mažiau nei prieš metus sektorius klestėjo, dabar staiga atsidūrė nuosmukyje. Taip bent galima suprasti pagal Lietuvos viešbučių atstovų pareiškimus.
Ataskaita prieš emocijas
Realybėje krizės pėdsakų ir galimo bankrotų bumo dėl padidintų mokesčių (padidinimas realiai bus mažesnis už vidutinį paslaugų kainų šuolį per vienerius metus), nėra.
Viešbučiai, ūkininkai, urėdai, alkoholio gamintojai daugybė kitų sektorių nėra nei geresni, nei blogesni už kitus. Visi kovoja už savo interesus visomis įmanomomis priemonėmis. Gailesčio ir atitinkamos visuomenės nuomonės formavimas bei palaikymas viena iš šios kovos formų. Beje, gana efektyvi. Tiesiog nuolat kyla klausimas, ką rinksis valdžia ir kaip priims sprendimus – pagal ašarų kiekį ar vis dėlto paims į rankas nuobodžias ataskaitas su daugybe skaičių ir iš jų darys išvadas. Visuomenei ne visada naudingiausi emociniai sprendimai.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.
