aA
Leidykla „Briedis“ pradeda leisti naują knygų seriją „I pasaulinis karas“ bei pristato netrukus pasirodysiančią šios serijos knygą „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“.
Vokiečių vežimų virtinės traukia begaliniais Rytų keliais
Vokiečių vežimų virtinės traukia begaliniais Rytų keliais
© Leidykla "Briedis"

Po 1864 m. įsiplieskusio ginkluoto vokiečių-danų konflikto Haderslevas – gimtasis Ivero Henningseno miestas – pateko į Prūsijos sudėtį, todėl Didžiajame 1914–1918 m. kare Vokietijos kaizerio kariuomenės gretose buvo priversti kovoti keliasdešimt tūkstančių etninių danų.

Savanoriu į kariuomenę stojęs I. Henningsenas priskirtas 60-ajai sanitarinei atsargos kuopai. Į šiuos pagalbinius dalinius dažniausia rinkti brandaus amžiaus rezervistai, kurie sekė paskui mūšiuose besikaunančią kariuomenę ir rūpinosi sužeistaisiais.

Įspūdžius iš žygių jis kruopščiai fiksavo į namus siųstuose laiškuose. Juose sanitarinės kuopos kareivis ne tik šiltai bendrauja su žmona ir vaikais, bet ir vaizdžiai aprašo tai, ką pamatė, pridėdamas paties pieštų piešinių. Per beveik metus trukusią tarnybą Rytų fronte I. Henningsenas lankėsi tuo metu Rusijos imperijai priklausančios Lietuvos miestuose ir kaimuose, stebėjo jų gyventojus, matė vietos papročius, vertino gyvenimo būdą. Marijampolė, Vilkaviškis, Raseiniai, Zarasai, buvusių savininkų paliktos dvarvietės, valstiečių kaimeliai ir Dubysos pakrantės...

Lietuva, kariuomenės sanitaro akimis, – tolimas, ne itin „civilizuotas“, bet vaizdingas, nuostabios gamtos, upėmis bei miškais turtingas Rytų kraštas. Valstiečiai čia „tamsūs“ ir „netvarkingi“, tačiau labai religingi, sunkias gyvenimo sąlygas pakeliantys, gausias šeimas turintys žmonės. Prieš skaitytoją atsiveria mažai kam pažįstama Pirmojo pasaulinio karo negandų krečiama Lietuva. Dažnai visai ne tokia, kokią esame įpratę įsivaizduoti...

Lietuva, kariuomenės sanitaro akimis, – tolimas, ne itin „civilizuotas“, bet vaizdingas, nuostabios gamtos, upėmis bei miškais turtingas Rytų kraštas. Valstiečiai čia „tamsūs“ ir „netvarkingi“, tačiau labai religingi, sunkias gyvenimo sąlygas pakeliantys, gausias šeimas turintys žmonės.
Iš knygos „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“

Kai ką I. Henningseno aprašymai gali šokiruoti ar net papiktini, bet vargu ar galima XX a. pradžios kareivį, kuris civiliame gyvenime buvo paprastas dažytojas, kaltinti tyčia rašius netiesą. Taip, I. Henningseno laiškuose daug klaidų ir netikslumų: lietuvių jis neskiria nuo lenkų ir rusų, nekvaršina sau galvos aprašomo krašto istorijos klausimais, religinės ir tautinės padėties ypatumais, tačiau tai vakariečio požiūris iš šalies.

Tai, kad Pirmojo pasaulinio karo dalyvio laiškai buvo išleisti knygos pavidalu – Ivero vaikaičio Kajaus nuopelnas. 2006 m. į Lietuvą atvykęs danas surengė ekspediciją, stengdamasis aplankyti visas senelio laiškuose aprašytas vietas.

Knyga „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“ pirmą kartą išleista Danijoje ir susilaukė nemažo dėmesio. Šį dokumentinį, istorinį šaltinį dabar turi galimybę perskaityti ir lietuvių skaitytojai bei pamatyti, kokia buvo Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais baigiantis šimtametei carinės Rusijos okupacijai.

Skaitytojams siūlome šios knygos ištraukų.

1915 m. balandžio 17–21 d. dienoraštis

Stalupėnai – miestas su 100 000 gyventojų. Nuo karo siaubingai nukentėjo, sudeginta ir nuniokota viskas viskas. Rusų belaisviai valo gatves, kad galėtume pereiti. Nemažai namų tiesiog užgriuvę ant gatvės, tad tenka ropštis per griuvėsius, tarsi per kalnus koptume. Mylių mylias gatvės išklotos sijomis, kad mūsų sunkioji artilerija galėtų važiuoti. Visus darbus atlieka rusų belaisviai. Pakeliui pravažiuojame nuostabų rusišką dvarą su puikiomis arklidėmis, kur didieji kunigaikščiai augina arklius lenktynėms. Vakare pasiekėme Vilkaviškį (Wylkowytszki). Viskas užkimšta, arkliai stebi gatvės gyvenimą pro kambarių langus. Apgyvendinimas šiaip sau. Radome kavinę, kur davė arbatos ir romo.

Aplankiau beveik supleškėjusias purvinas, apgriuvusias rusų kareivines. Daugelyje kambarių kabėjo puikiai visiems žinomas rusiškas knutas – odinis keturių kirčių botagas su pritaisytais ant galo mažais švino gabalėliais. Rusų bausmės priemonė.
Iš knygos „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“

20 dieną toliau į Marijampolę (Mariampol). Didelis miestas, apleistas ir apšaudytas. Į jį grįžę žydai visais įmanomais būdais mėgina užsidirbti bent grašį. Berniukai blizgina batus už 1 kapeiką, mergaitės prekiauja cigaretėmis, šokoladu ir pan. Kainos už viską neapsakomos. 21 diena rami, dauguma nusivarę nuo kojų. (...)

Daug labai gražių bažnyčių, ypač graikų apeigų katalikų katedra, turėjome progą ten užeiti su vienu labai draugišku (o tai retas atvejis) karininku. Labai pompastiškas pastatas, dekoruotas tikru auksu ir sidabru. Žinoma, jį saugo sargas, o raktą gali gauti tik štabe. Mes su Kallu apsilankėme žydų kapinėse – takelių ir šuns būdas primenančių kapaviečių maišalynė. (...) Ryte ir pats išėjau pasivaikščioti už miesto, aplankiau dar vienas žydų kapines, skirtas aukštesnės kilmės žydams ir žydų dvasininkams, kur susibariau su kažkokiu Abraomu, manančiu, kad, piešdamas kapus, iš jų tyčiojuosi. Bet kai tik ranka priliečiau revolverį, niurzgėdamas pasišalino.

1915 m. balandžio 22 d. laiškas
Marijampolė

Mieloji mano, geriausioji, mergaite mano, kartais nė nežinau, kaip tave pavadinti. Saldžiausioji mano Paukštele, tu ir likę keturi namiškiai esat man artimiausi pasaulyje. Myliu jus be proto! (...)

Marijampolės panorama. Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių atvirukas
Marijampolės panorama. Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių atvirukas
© Leidykla "Briedis"

Ypatingų pageidavimų turiu nemažai, bet visus juos apibendrinti gali vienas: namai, mielieji mano namai. Tai kiekvieno mūsų troškimas, bet, sprendžiant iš rotmistro pasisakymų, kol kas kelionė namo nesišviečia. Vokietija atmetė rusų taikos siūlymą, negi ketinama viską sunaikinti? Keblus klausimas.

Sunku jums, matyt, suvokti, kaip mes taip ilgai galime ramiai laikytis. O ir suprasti tai žmogus gali tik čia pabuvęs. Kai mes, vokiečiai, rengiamės puolimui, vadiname jį „truppenverschiebungen“ (būrio perkėlimas – red. past.). Tuo metu vyksta tik gynyba, o kariai iš visų vietovių renkami į vieną būrį. Daugiausia 7–8 mylių ilgio grandine pulkas po pulko juda fronto link, o mūsų vieta už amunicijos ir maisto tiekimo kolonų, už atsargos. Tai visai nepanašu į manevrus namie, reikia atkurti sugriautus kelius, tiltus, tiesti telefono ir telegrafo laidus (juk esame Rusijoje). Tuo metu mums tenka tik naudoti vežimus, statyti prausyklas ir utėlių naikinimo punktus, rengti atsargines patalpas ligoniams ir t. t. Kai jau tiek nueita, belieka siekti pergalės, negali nė kalbos būti apie atsitraukimą. Kiltų siaubinga sumaištis. Mūsų linijai čia laikas jau beveik baigėsi, bet daug ir nuveikėme – nauji keliai ir bėgiai, tuoj viskas eis į priekį. Milžiniškas skirtumas, ar kariai motyvuotai kaunasi dėl tėvynės, ar nepraktiškų neišmanėlių vadų tiesiog vedami į mirtį, tad mes su Dievu keliausime į pergalę. Vokiečių kareivis – ne koks barbaras, kovoje jis dievobaimingas, bet tvirtos valios. Tikslas mūsų didis, tai ne garbė, o ekonominė laisvė savo šeimai ir visai šaliai.

Viskas, ką žmonės paprastai išmeta į sąvartyną, čia parduodama. Arkliai su pusketvirtos kojos, tik vežimui tempti tinkamos karvės, nė skersti nevertos kiaulės ir juos lydintys sveikinimai bei šūkalojimai. Sukčiaujama neapsakomai.
Iš knygos „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“

Dabar šiek tiek daugiau papasakosiu apie šitą žydų miestą. Šiandien ankstų rytą jau buvau ant kojų, nes neaišku, kada viskas vėl pratrūks, juk svečioje šalyje be aukų neapsieinama. Pirmiausia aplankiau žydų kapines. Kitais atvejais jos krikščionims neprieinamos, bet dabar juk karas. Pirmas mano sutiktas senas žydas liepė man, kiek pavyko suprasti, eiti lauk. Bet, uždėjęs ant revolverio ranką, pasakiau, kad esu „Fredava“ (taikus), tad apžiūrėjau visas kapines. Šiukšlinos, kaip įprasta, kai kurie kapai apjuosti cementine tvora arba papuošti mįslingai atrodančiu dideliu mediniu kryžiumi iš trijų skersinių, vienas prikaltas įstrižai, kaip nupiešiau Kajui atviruke su bažnyčia. Per vidurį kryžiaus stiklu dengta skardinė dėžutė, o joje dirbtinis vainikėlis su įpinta anapilin iškeliavusiojo plaukų sruoga (jei šis buvo plikas, plaukus galėjo paimti šuns). Į užrakintą koplyčią patekti negalėjau. Visą teritoriją juosė aukšta mūro siena su geležiniais smaigaliais. Vartus susprogdino mūsų inžinerijos batalionas. Paskui užėjau į mūsiškių kapines šalia. Vaizdas už širdies griebiantis – ilgos eilės mūsų kryžiais nusmaigstytų naujų kapų, daugiau kaip 400. Čia guli vien narsūs sūnūs ir tėvai, niekad nesugrįšiantys namo į žemiškąjį gyvenimą. Šios kapinės daug mažesnės, bet gerai prižiūrimos. Sutikau karių iš įvairiausių padalinių, taip pat išėjusių į rytinį pasivaikščiojimą.

Tada aplankiau beveik supleškėjusias purvinas, apgriuvusias rusų kareivines. Daugelyje kambarių kabėjo puikiai visiems žinomas rusiškas knutas – odinis keturių kirčių botagas su pritaisytais ant galo mažais švino gabalėliais. Rusų bausmės priemonė. Aštuntą valandą grįžau namo kavos. Tik tada atsikėlė mano kolegos, Kallas gali kad ir iki vidurdienio parpti, bet man tai netrukdo, į tokius pasivaikščiojimus mieliau einu vienas. 9 valandą priėmiau įsakymus, laisvas iki 3 valandos popiet, tad ir vėl išėjau į miestą.

Pirmiausia apžiūrėjau žydų krautuves turgaus aikštėje – vien maži atviri mediniai stalai, nukrauti absoliučiai viskuo: senomis šiukšlėmis, geležimi, drabužiais, stiklo šukėmis. Viskas, ką žmonės paprastai išmeta į sąvartyną, čia parduodama. Arkliai su pusketvirtos kojos, tik vežimui tempti tinkamos karvės, nė skersti nevertos kiaulės ir juos lydintys sveikinimai bei šūkalojimai. Sukčiaujama neapsakomai. Kavinės sausakimšos prekiaujančių purvinų žydų. Deja, turiu baigti, pratęsiu rytoj. Paštas iškeliauja, kitaip išsiųsti nepavyks. Šimtai bučinių ir linkėjimų visiems nuo tėvo, telaimina jus Viešpats.

1915 m. balandžio 23 d. laiškas
Marijampolė

Mieloji mergaite!

Tęsiu vakarykštį laišką. Ėjome pasivaikščioti pagrindine gatve, dažniau vadinama vieškeliu. Pavieniai dideli namai, kelios didelės tuščios krautuvės, viešbučiai, kur svečių kambariai virtę arklidėmis, o ant biliardo stalų valomi kardai. Linoleumas nuo grindų ir laiptų panaudotas langams šiltinti arba užkabintas vietoj trūkstamų durų.

Aplankėme katalikų bažnyčią. Prie jos prisijungęs vienuolynas su vienuoliais. Kunigo vadovaujami
jauni vienuoliai pluša dideliame vasarą nuostabiai gražiame sode. Žinoma, neprašome leidimo eiti vidun, mes šeimininkai, niekam netrukdome.

Dauguma nenori vėl priklausyti Rusijai, bet ir čia esti išdavikų. Viename name rasta su priešu sujungta telefono linija. Aparatą prižiūrintis vyras kartu su žmona buvo pričiuptas nusikaltimo vietoje ten gyvenančio artilerijos karininko. Tas įsiutęs perskėlė jam galvą žmonos akivaizdoje. Ją suėmė.
Iš knygos „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“

Jie taip pat nieko nesako, pasisveikina, užkalbinti atsako. Bažnyčios viduje, kaip įprasta, viskas labai prašmatnu. Pirmiausia dėmesį atkreipiau į stovinčią prie durų Kristaus figūrą, kuriai būtų pravertęs naujas didysis kojos pirštas. Buvo visai nusitrynęs. Kiekvienas katalikas, pasišlakstęs švęstu vandeniu, prieš maldas ir po jų pabučiuoja šį pirštą. Nežinia, kiek toks paprotys perneša ligų, bet žmonės pernelyg kvaili, nė nesusimąsto, su kokiu pasišlykštėjimu mes žiūrime į tokius dalykus. Bažnyčioje pilna besimeldžiančių moterų ir senyvo amžiaus vyrų. Jaunos, verkiančios merginos, žinoma, meldėsi už savo vyrus ir tėvus, o motinos – už sūnus. Viską apėjome niekam netrukdydami, apėmė gailestis, juk jie taip pat žmonės, kaip ir mes turintys jausmus, tik ne tokie išsilavinę.

Viską nuodugniai apžiūrėję išėjome į gatvę. Neretai kalbamės su vietiniais, tačiau dažniausiai jie patys mus užkalbina. Beveik visi šiek tiek moka vokiškai, juk esame netoli sienos. Dauguma nenori vėl priklausyti Rusijai, bet ir čia esti išdavikų. Viename name rasta su priešu sujungta telefono linija. Aparatą prižiūrintis vyras kartu su žmona buvo pričiuptas nusikaltimo vietoje ten gyvenančio artilerijos karininko. Tas įsiutęs perskėlė jam galvą žmonos akivaizdoje. Ją suėmė.

Žydų kapinės Marijampolėje. Iš Henningsenų šeimos archyvo
Žydų kapinės Marijampolėje. Iš Henningsenų šeimos archyvo
© Leidykla "Briedis"

Dabar išgirsite linksmą dalyką, 23 dienos ryte turėjome eiti į pamaldas žydų sinagogoje. Įleido mus vidun, visus šešis vyrus. Žydai vaitojo ir rėkavo hebrajiškai, bučiavo nešvarias grindis, apsivynioję rankas ilgomis virvėmis drauge giedojo, meldėsi. Kiekvienas stengėsi pranokti kitą. Visai kaip pradinukų mokykloje. Visi ryšėjo ilgais margais šalikais iki žemės ir nešiojo skrybėles su ilgomis juostomis. Antrame bažnyčios aukšte moterys, ten dar didesnė beprotybė. Dažnai girdėdavome sakant „germane, germane“ (vokiečiai), nežinia, ar tai prakeiksmas, ar palaiminimas, bet greičiausiai pirmasis. Savaime suprantama, niekur negalime eiti be ginklų, juo labiau į tokias vietas.

Ryte praskrido lėktuvas ir į miestą numetė dvi bombas. Viena žalos nepridarė, o kita pataikė į namą, nukirto balkoną ir sunkiai sužalojo vieną iždininką, nesunkiai du pėstininkus, mirtinai vieną moterį, o kitą tik lengvai. „Drąsus vyrukas“, kalbėjo žmonės. Kai jį iš bažnyčios bokšto pašovė, pradingo. Stebėjimo postai su kulkosvaidžiais įrengti visose bažnyčiose ir vandens bokštuose. Šiandien oras puikus, tikras pavasaris. Jei tik būčiau namie, iškart imčiausi kokio darbo sode. Ir vėl grįžtu prie vakarykštės temos. Pasisaugok, mieloji mergaite, kad nesusirgtum.

KOVOS PRIE KALVARIJOS

Iš Marijampolės žygis tęsėsi apie 20 kilometrų pietvakarių kryptimi, į apylinkes už Kalvarijos, miestelio, už kurio į rytus driekiasi fronto linija. Ten 80-oji atsargos divizija ir užėmė savo poziciją. Ji turėjo prisidėti prie artėjančio puolimo – artilerijos šūviais priversti rusą trauktis. Balandžio 27 dieną pradėtas rusų postų bombardavimas, pasisekė išprovokuoti rusus pulti balandžio 30 dieną. Dėl to supleškėjo didžioji miesto dalis. Rusai aktyviai kovėsi iki pat gegužės vidurio, bet fronto linijos išjudinti jiems nepavyko. Ivero Henningseno šios kovos tiesiogiai nepalietė, nes jis buvo per 5–6 kilometrus už fronto, pasikeisdamas tai slaugė ligonius, tai ėjo sargybą viename dvare. Dėl nepastovios tarnybos apylinkėje dažnai keitėsi ir būstas, todėl Iverui Henningsenui teko patirti ir šilta, ir šalta.

1915 m. balandžio 24–27 d. dienoraštis

24 dieną išžygiuojame į Šleines (Szlajnie), čia esame priversti apsistoti. Radome tik nedidelį namuką, skurdų, bet švarų.

25 dieną teko eiti toliau į Tabarus (Taboryszki), visas vieškelis sumaitotas rusiškų sviedinių.

Daiktai labai pigūs. Ilgi jaučio odos batai už 10–13 markių, aukščiausios kokybės avalynė. Kiaušiniai – 5 pfenigai, bet jų beveik neįmanoma gauti, turime beveik 20 000 kareivių, o kiaušinių nori visi.
Iš knygos „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“

26 dieną sargybinio įsakymu buvau išsiųstas į nediduką Vilkabalių (Wilkobole) miestelį. Jame tebuvo spirito varykla, jai priklausantys darbininkų namukai, keli dideli ūkiai ir malūnas. Miestelis apsuptas sargybos postų, daug kas nė nežinojo kodėl, bet spirito varyklos savininkas su sūnumi greičiausiai vaidino pagrindinius vaidmenis šioje istorijoje. Juos įtarė šnipinėjimu. Parke šalia spirito varyklos pastatėme sargybos palapinę, budėjau aš su keturiais vyrais. Vakare prisistatė moterys, panorusios sužinoti, kas vyksta, bet joms tik perdavėme iš kuopos gautą žinutę, kad miestelyje įtariamas dėmėtosios šiltinės protrūkis, todėl niekam nevalia išvykti. Iš jų kalbų aiškėjo, kad jos nusiteikusios prieš vokiečius, skundėsi, jog sugadinome jų brendžio ir spirito sandėlį, užpylę jį degalais, bet vėliau paaiškėjo, kad tai buvęs paties šeimininko darbas siekiant kompensacijos už padarytą žalą.

Naktį sūnus mėgino pasprukti per sodą, bet parvedėme jį atgal. Tada pabėgti sumanė tėvas, dėdamasis, kad eina į ganyklą ėriuko perrišti, tad abu gavo namų areštą su įspėjimu: jei bandys kišti nosį iš namų, tuoj pat gaus kulką. Po kelių dienų abu nugabenti į Augustavą stoti prieš karo teismą, sargyba tuo metu jau seniai buvo apsupusi miestą. Varykloje rastas su rusų postu sujungtas
telefonas.

27 dieną mus pakeitė nauja sargyba. Grįžome į savo būstą Ėgliškiuose (Eglizki), šalia Tabarų.

1915 m. balandžio 27 d. laiškas
Tabarai, rytas, 5.30 val.

Brangiausiems mano namiškiams, vakar vakare grįžome iš sargybos gretimame miestelyje, labai apsidžiaugiau radęs du laiškus ir siuntinį nuo Peterio. Atsakysiu greitai, nes visai neaišku, kiek čia būsime. Tik atidavęs paskutinį laišką, norėjau eiti marškinių ir baltinių skalbti, bet gavome įsakymą persikelti į šalia esantį miestelį, kur žmonės įtariami bendradarbiavimu su priešu. Teko vykti, du puskarininkiai su 16 vyrų kiekvienas, ir aš su 12 vyrų. Maždaug už pusės mylios nuo čia. Gyventojams nė nespėjus susivokti, apsupome iš trijų pusių, užėmėme postus, niekas negalėjo išvykti. Dirbantys už miesto privalėjo grįžti, bet išeiti niekam neleidome. Jie niurzgėjo, mėgino sprukti gudraudami, bet mūsų buvo tiek daug, kad vienas postas matė kitą. Trijose vietose pastatėme sargybos palapines, kuriose gyveno sargybą tuo metu einantis asmuo.

Iveras Henningsenas fotografuota 1915 m. Iš Henningsenų šeimos archyvo
Iveras Henningsenas fotografuota 1915 m. Iš Henningsenų šeimos archyvo
© Leidykla "Briedis"

Savo palapinę įrengėme už mūro sienos dideliame seno parko sode, labai geroje priedangoje. Įsirengėme atvirą laužavietę, ir viskas paruošta.

Oras nuostabus. Apie šį postą greitai pasklido žinia, iš kaimelio atėjo žmonės pasipiktinimo reikšti, bet nieko nepešė. Netrukus sode pasirodė trys moterys: viena vyresnė, kitos dvi jaunos. Pastebėjau ateinant, jau gręžėsi eiti atgal, bet aš jas pašaukiau. Pagalvojau jas būsiant iš namo, atsiprašiau už įsibrovimą į jų sodą ir pastatytą palapinę. Nieko baisaus, atsakė, tik kad išeiti niekur negali, jos nepatenkintos. Joms reikėjo vykti į Staruką (?), bet nebuvo kas daryti: toks įsakymas, jokių nuolaidų. Galiausiai viskas praėjo sklandžiai, jos pasiteiravo, ar mus gerai prižiūri. Papasakojau viską nieko nesumenkindamas.

Moterys turėjo du sūnus rusų kariuomenėje, bet negalėjo jiems nieko siųsti, nei artimiesiems laiškų rašyti. Tik po karo paaiškės, kas išgyveno. Parodžiau joms dėžę anąkart gautų tablečių, tokių jos nežinojo. Žmonės tai buvo turtingi ir išsilavinę, bet gyvena už kultūros ribų. Tada ir išsiaiškinome patekę į spirito varyklą. Rusai viską nusiaubė ir išgrobė, sūnums kariaujant, gamyba sustojusi. Štai ir baigėsi mūsų tarnyba, kas 24 valandas atvyksta nauji sargybiniai, o mes grįžtame į savo būstą.

Gegužės 24 d. laiškas, antroji Sekminių diena, vakaras
Raseiniai

Pirmąją Sekminių dieną žygiavome su belaisvių kolona. Jiems visos dienos vienodos. Aprūpinti apgailėtinai. Viskas, ką gauna, apskaičiuota iki paskutinės smulkmenos. Pasistiprinimas per žygius priklauso nuo nueitų kilometrų skaičiaus. Barakuose baudžiama kareiviams siūlyti ar pardavinėti alkoholį, bet atsispirti nesunku, nes miestuose šios prekės tiesiog nėra, viską pasiėmė rusas.

Šitas miestelis, Raseiniai (taip, žmonės sako, jis vadinasi), beveik visiškai apleistas, žmonių likę tik skurdžiam žydų kvartale, visur, kur tik galime prisiglausti, karaliauja kariuomenė. Miestas padalytas į dvi dalis: turtingą ir skurdžią. Pirmojoje – mūriniai namai, šiokios tokios žibalu apšviestos gatvės. Antrojoje tik medinės rusų kiaulidės tipo lūšnos. Miestelyje apie 10 000 gyventojų, kaip įprasta, 4–5 bažnyčios, sinagogos, maldos koplyčios, jas aprašysiu kitą kartą. Jei čia liksime, pažiūrėsiu, ar pavyks nueiti į miestą. Apsistojome pakraštyje, tad reikia gauti feldfebelio leidimą.

Vanduo nuo kraujo raudonas, bet jie tarsi įtūžę žvėrys nesiliovė pulti. Per nedidelį šlaitą kitame krante dengiantį miškelį brovėsi per savo bičiulių kapus, per naujus lavonus. Į priekį, iki pat šlaito viršaus, kol užėmė rusų apkasus.
Iš knygos „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“

Šiandien trečioji Sekminių diena, rytas, neapsakomai karšta, panašu, dar ilgai taip laikysis. Fronte ramu, bet nežinia, kiek tai truks. Apsigyvenome pas našlę, 14 vyrų viename kambaryje. Jie nesupranta nė žodžio mūsų kalba, todėl pasikalbėjimų knygelė praverčia. Ji turi du vaikus, vyras jau kritęs Rusijoje.

1915 m. gegužės 29 d. laiškas
Raseiniai

Mieloji mano mergaite ir visi namiškiai, mes vis dar Raseiniuose. Greičiausiai keletą dienų čia ilsėsimės. Arkliai siaubingai nusivarę, dieną naktį gabeno sužeistuosius į karo lauko ligoninę. Tiek sužeistųjų iki šiol dar neturėjome. Labai didelis mirtingumas. Nemažai su šautinėmis žaizdomis galvoje ir pilve, o šiems, deja, vilčių maža. Vieną dieną turėjome daugiau kaip 60 tokių. Kai tik ligoninė kiek ištuštės, keliausime toliau. Nemažai aukų tai kainuoja, bet tegul, jei tik padės pasiekti pergalę.(...)

Rusų (iš tikrųjų – lietuvių) pabėgėlė. Dabužiai šalia Šventosios upės. 1915 m. Iš Henningsenų šeimos archyvo
Rusų (iš tikrųjų – lietuvių) pabėgėlė. Dabužiai šalia Šventosios upės. 1915 m. Iš Henningsenų šeimos archyvo
© Leidykla "Briedis"

Šiandien šabas, juk šeštadienis. Nuo vakar 5 valandos vakaro ir šiandien draudžiama krosnyse kurti ugnį ir pan. Vakar vakare visuose žydų namuose uždegtos trys žvakės ir prasidėjo maldos valanda. Iš smalsumo apsilankiau sinagogoje, bet istorija ta pati kaip ir Marijampolėje. Šiandien žydaitės vaikšto išsičiustijusios gražiausiais rūbeliais, tad eisime į jas šiek tiek paspoksoti.

Daiktai labai pigūs. Ilgi jaučio odos batai už 10–13 markių, aukščiausios kokybės avalynė. Kiaušiniai – 5 pfenigai, bet jų beveik neįmanoma gauti, turime beveik 20 000 kareivių, o kiaušinių nori visi. Kraštas labai lygus ir smėlėtas. Nelijo nuo žiemos, nors nepasakyčiau, kad ir labai šilta. Gyventojai daug ramesni nuo to laiko, kai atkeliavome, miniomis grįžta namo, tačiau turi tenkintis bet kokia vieta, juk viskas užimta. Degtukų gauti neįmanoma, mėsos taip pat, visą mėsą pasiglemžia kariuomenė.

1915 m. birželio 4–6 d. laiškas

Kova verda vis dar taip pat įnirtingai. Rusai trauksis, privalo trauktis, kad ir kiek tai kainuotų. Šiandien ryte, antrą valandą, tik brėkštant, perėjome Dubysos (Dubissa) upę, Nemuno intaką. Palapines pasistatėme šalia didelio miško. Ką atneš ši diena? Kraštas iš pradžių atrodė labai derlingas, daug gražių sodybų, bet mūšio lauke ir mylių spinduliu nuo jo kaimeliai ir ūkiai sulyginti su žeme. O dabar apie Dubysą. Viename krante labai romantiška, akmenų nusėta smėlio oazė. Upė labai gili, sparčia srove nešanti krištolo skaidrumo vandenį. Kitas krantas tankiai apaugęs mišriuoju mišku, tikros rusiškos džiunglės, neapsakomai svajinga, paukščiai taip nuostabiai čiulba, kad žmogus, atsidūręs vidury šio nuniokoto krašto, nuleidęs galvą susimąstai: „Kam, kam gi šis siaubingas karas?“ Na, bet paliksiu ramybėje tamsų nakties paveikslą. Jau girdėti dienos muzika, saulė šviečia ir apšviečia nutrūktgalviškai virš mūsų skraidančius lėktuvus. Kirasyrų pulkai ir kita kavalerija nepaliaujamai juda pro šalį, saulėkaitoje švyti jų ietys, galbūt daugeliui šis saulėtekis jau paskutinis. Blusos, „juodieji husarai“, su kaukolėmis ant kaktos taip pat tyko, tik ir laukia ką pribaigti. Eisiu paieškoti, kur galėčiau keletą valandų numigti. Savo pareigą atlikome, mus pakeitė 2-oji kuopa. (...)

6 dienos rytas. Laiškas neiškeliavo, negalėjome susisiekti su artimiausia pašto stotimi, nes ją sudegino! Siaube mano! Na, bet esame pratę prie nusivylimų. Vakar po pietų buvome fronte surinkti sužeistųjų. Praradome palyginti nemažai, o štai rusais nuklotas visas mūšio laukas. Jie juk puolė, todėl daugiau ir prarado. Mes šį puolimą stebėjome nuo sviedinių saugioje priedangoje. Tokią neapgalvotą ir beprasmišką ataką tik ruso smegenys gebėtų išgimdyti. Mūsiškiai ramiausiai leido jiems artėti lyguma tol, kol, likus 200 metrų, tvirti mūsiškių kulkosvaidžiai ir landšturmeriai iš savo pozicijų paleido tokį kulkų lietų, kad jie krito kaip aliumininiai kareivėliai, nušienavo visus lyg javų lauką.

Aplinkui panašiai vyksta, siunčiame rusui draugiškus linkėjimus namo. Tie vargšai žmogeliai kaip gyvuliai vedami užtikrinton pražūtin. Pusvalandžio pertrauka sužeistiesiems išnešti. Mūsų pusėje tik keli, rusai neturėjo laiko šaudyti. Vakare mėgino naujomis jėgomis vėl pulti, bet rezultatas tas pats. Daug dalinių pasidavė ir buvo išvežti. Šiandien viskas ramu, daug kas išėjo į mūšio lauką apsižvalgyti. Manęs ta mintis nevilioja, ten vien kančios, šito mes jau prisižiūrėję, o daugelis juk į mūšio lauką išeina vos kartą. Reikia stiprių nervų. Kad ir priešas, vis tiek žmogus, jaučia skausmą. Rusų sužeistųjų daugiau nei mūsiškių.

Knygos "Kaizerio kareivis Lietuvoje" viršelis
Knygos "Kaizerio kareivis Lietuvoje" viršelis
© Leidykla "Briedis"

Širdis virpa matant, kaip jie leidžiasi gydomi. Iš pradžių nerimsta, tik vėliau įgyja pasitikėjimo, nusiramina. Jiems eilė ateina po mūsiškių, tik ypatingais, ypač sunkiais atvejais imamės jų pirma. Žaizdos daugiausia nesunkios, išgyjančios per 8–14 dienų.

Rusai jau atsitraukė, o siaurapročiai, beširdžiai jų karininkai (sėdintys priedangoje už fronto) rengia naują ataką. Jie pažadėjo carui čia prasiveržti. „Da ler op [ik], seekt unser Landstyrmer!“ (Juokų darbas, kaip sako mūsų landšturmeriai! (vok. žem.) – red. past.). Apkasuose tūno vien seni kareiviai, jaunuoliai pernelyg pramuštgalviški, ūmiai puolę lengvai sugadintų poziciją. Pergalei pasiekti svarbiausia ramybė ir šaltakraujiškumas. Štai jums ir trumpas mūšio aprašymas. Tik neįsivaizduokite blogiau, nei yra. Šaulių ginklų šūviai dažniausiai nepavojingi, kulkų žaizdos greitai išgydomos, blogiausia sviedinio skeveldra ar šrapnelio šratai, tie sužeidimai mirtį nešantys. Priešais
mažą miestelį gulėjo šimtai nesprogusių rusiškų sviedinių, namuose ir gatvėse. Taip švaistydami amuniciją patys save veda į pražūtį, kiek daug jos niekam tikusi.

Na, šiam kartui jau tikrai pakaks. Siunčiu rusišką nosinę, kurią kiekvienas kareivis gauna iš caro (nežinantiems tai – didelė dovana). Oras pasakiškas. Ryte gaiviai nulijo, ant kelių bent neliko dulkių, o miškai, kuriuose pasistatėme palapines, pilni gyvybės, gražūs. Mūsų pacientai guli specialiose brezentu aptrauktose palapinėse, kol vėliau juos išgabena automobiliu.

1915 m. birželio 5–7 d. dienoraštis

5 dieną atėjo laikas ilgam, bet turiningam žygiui per mūšio laukus prie Saudininkų (Sawdyniki, dab. Maironiai), kur praūžė beviltiška kova, turėjusi užkirsti mums kelią per Dubysą. Ši upė sugėrė daugiausia kraujo per visą pasaulio istoriją. Aplink Saudininkus vien rūkstantys griuvėsiai, apanglėję žmonių ir gyvūnų lavonai, grioviai ir krūmai pilni sužalotų ir žuvusių vokiečių ir rusų, mirties suvienytų. Laukai nusėti nesprogusiais sviediniais – rusų gamybos.

Priėjus Dubysą, jau vakarėjo. Priešais virė persekiojamoji kova. Grįžta eilės vežimų su sužeistaisiais, mes keliaujam toliau ir įrengiam susibūrimo vietą. Tai sunkiausias mūsų žygis, bet tai tėra pradžia. Stoja naktis, mėnulio šviesa tik probėgšmais prasimuša pro tamsius dangų aptraukusius debesis, lyg siunčiančius prakeiksmą žmonijai. Tenka sustoti, tiltas per Dubysą susprogdintas. Greitai tiesiamas naujas. Sprogimas mūsų karių nesulaiko, upę pereina ginkluoti durtuvais.

Vanduo nuo kraujo raudonas, bet jie tarsi įtūžę žvėrys nesiliovė pulti. Per nedidelį šlaitą kitame krante dengiantį miškelį brovėsi per savo bičiulių kapus, per naujus lavonus. Į priekį, iki pat šlaito viršaus, kol užėmė rusų apkasus. Tai jau ketvirtas ir ne paskutinis kartas, kai vos nepralaimėjome kovos dėl Dubysos. Virš mūsų sklando krankliai ir varnos nejaukiu kranksėjimu drumsdami tylą, o per praėjusių dienų kovas kritusių šimtų lavonų tvaikas šią birželio naktį daro šiurpią, nežmonišką.

Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai. Sud. Kaj Henningsen, Lars N. Henningsen, Martin Bo Nørregård. Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 296 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“