Pataisos buvo priimtos nepaisant opozicijos protestų, neigiamų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto bei Teisės departamento išvadų, kuriuose vieningai buvo pabrėžiamas įstatymo projekto nuostatų galimas prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl tos pačios priežasties šioms pataisoms nepritarė socialdemokratų lyderio Algirdo Brazausko Vyriausybė, tačiau kažkodėl prieš savo pirmininko valią vieningai balsavo ne tik socialdemokratai, bet ir Vyriausybės nariai – parlamentarai.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Prezidentas Valdas Adamkus vetavo šį įstatymą, pabrėždamas abejones dėl jo atitikimo Konstitucijai, tačiau Seimo daugumai tai nebuvo argumentas ir jie atmetė Prezidento veto – girdi, tik Konstitucinis Teismas gali spręsti apie pataisų atitikimą pagrindiniam šalies įstatymui. Tačiau šį antradienį, nepaisant opozicijos ir Prezidento raginimų, pasiūlymas Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo atmestas.
Vardan ko tokios aistros ir susipriešinimas? Argumentas, kad kompensacijoms savininkams reikės mažiau lėšų nei nuomininkų iškeldinimui, skamba keistai, nes turtas tai tas pats, kaip jis gali skirtingai kainuoti? Kieno sąskaita tas mistinis sutaupymas? Be to, niekas iki šiol taip ir neapskaičiavo, kiek reikia lėšų šiai problemai išspręsti.
Teko girdėti ir tokius socialiniu teisingumu paremtus paaiškinimus, kad pretendentai susigrąžinti namus ir taip turi kur gyventi ir jų nuosavybės teisių atkūrimas – per didelė našta valstybės biudžetui, o štai nuomininkams yra daug blogiau. Jeigu vadovausimės tokia socialdemokratų logika, tai kitas žingsnis sprendžiant būsto ar kitas socialines problemas bus pasirinktinis turto nacionalizavimas.
Todėl norėtųsi pasiūlyti tokį socialinį teisingumą pradėti nuo savęs, nes didelė jų dalis, pradedant partijos pirmininku, tikrai nevargsta.
Nuomininkai, kurių interesus neva gina naujos pataisos, taip pat neturėtų per daug džiaugtis, nes kol nėra poįstatyminių aktų dėl kompensavimo ir privatizavimo tvarkos – procesas yra įšalęs. Be to, savininkai gali teismo keliu užginčyti sprendimą negrąžinti turto natūra ir prašyti dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą ir procesas sustos iki jo sprendimo.
Taigi pataisos nieko neišsprendžia, tik supriešina žmones ir sukelia teisinį chaosą.
O jo žala tarptautiniam Lietuvos prestižui yra akivaizdi ir gali turėti neigiamų padarinių siekiant Euroatlantinės integracijos tikslų. Vakaruose pagarba privačiai nuosavybei guli kaip didžiulis akmuo vertybių sistemos pamatuose. Kaip sakė šalies vadovas, „jei norime būti kartu su civilizuotomis valstybėmis, privalome laikytis ir pamatinių civilizuotos valstybės nuostatų”. Šia tema mūsų šalies vadovas jau išgirdo neigiamą JAV valdžios įvertinimą.
Norėtųsi tikėtis, kad tokios tarptautinės reakcijos nebuvo siekiama sąmoningai.
Greičiau tai vidaus politikos klausimas. Savininkų yra gerokai mažiau negu nuomininkų. Be to, sovietmečio sužalotai visuomeninei sąmonei yra sunku suprasti, kodėl valstybė turi rūpintis savininkų teisių atkūrimu. O kur dar anekdotais tapę „šilti” lietuvio jausmai savo kaimynui. Taigi visa tai gražus politinis žaidimas tautai. O to žaidimo įkaitai jau visą dešimtmetį yra turto savininkai ir dabartiniai nuomininkai. Labai teisingai pasakė Prezidentas Valdas Adamkus vetuodamas šias pataisas, kad „nė viena Vyriausybė nedėjo pakankamai pastangų”, kad ši problema būtų išspręsta. Iš tiesų, jei konservatoriai savo valdymo metais būtų iš esmės pastūmėję realų teisingumo atkūrimo procesą į priekį, gal šiandien jiems nereikėtų protestuoti ir skelbti vieną po kito griežtus pareiškimus.
Visą dešimtmetį keičiantis Seimo daugumai keitėsi turto restitucijos principai, tačiau nuo to nei savininkams, nei nuomininkams geriau nepasidarė. Todėl politikams vertėtų ne vaidinti spektaklius prieš tautą, supriešinant vieną visuomenės grupę su kita, bei kiekvienais metais skirti nors po truputį lėšų šiai problemai spręsti.
