aA
Gali būti, kad senstu arba darausi perdėm sentimentalus, bet pagalvojau, kad supratau, kodėl taip daug žmonių emigruoja, o tie, kas negali emigruoti, skatina likusius – varykit, sako, iš čia, nėr ko čia būti. Atsikeli ir varai, sako.
Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Taip, šiandien aš kalbėsiu apie „paprastą žmogų“, nes apie nepaprastus, tai yra, galią turinčius, jau parašo kiti.

Ar kada pastebėjote, kiek baudų, draudimų, įspėjimų ir grasinimų, o taip pat neformalių apstaugimų gauna paprastas žmogus, kurio nebijo, ir kuris neturi kuo pagrasinti ar apsiginti?

Vaikystė prasideda nuo grūmojimo, ko negalima daryti. Vaikų darželis, mokykla, poliklinika – žiežulos auklėtojos, mokytojos ir gydytojos, kurios caksi liežuviais, viskuo nepatenkintos, ir vis įspėja apie pasekmes. Neklausysi – susirgsi, numirsi, neišlaikysi, negausi diplomo, bus blogai. Išimtys daromos tik tiems, kas nuo jaunų dienų perpranta žaidimo taisykles ir, nutaisę kiaulės akis, imasi terorizuoti mokytojus. Šitų liesti negalima ir net balso ant jų kelti nevalia, nes tada jau mokytojas gaus bausmių ir draudimų nuo savo prižiūrėtojų. Todėl skriaudžia tuos, kas negali apsiginti.

Nenoriu pasenti, nes mačiau, kaip vaistinėse elgiasi su senukais. O vaistinės yra žymiai smagesnės vietos, negu savivaldybės įstaigos. Ten jų nebaudžia, tiesiog rėkia ant jų. Gerai, kad dar nemuša. Paprastos vaistininkės chamizmo išmoko iš valdžios. Valdiškų kabinetų gyventojos, varinėjančios piliečius, nesimokė iš nieko, jos tiesiog tokios jau gimė.

Net tiems, kas šiaip turi Lietuvos pilietybę ir gyvena užsienyje, pirmasis priminimas Vilniaus oro uoste yra dailus plakatas iš „Sodros“, kad laba diena, sveikas atvykęs, ir žinok, kažkam kažką jau esi skolingas. Tėvynė tave sveikina. Dabar eik susirask taksi, bet visos vietos, kurios tau patogios, yra uždraustos: ten taksi vairuotojus varinėja policija, nes nėra baisesnio dalyko šalies vartams, negu taksi, atvykęs pasiimti keleivio. Sveikas atvykęs į Lietuvą, draudimų šalį.
Andrius Užkalnis

Net tiems, kas šiaip turi Lietuvos pilietybę ir gyvena užsienyje, pirmasis priminimas Vilniaus oro uoste yra dailus plakatas iš „Sodros“, kad laba diena, sveikas atvykęs, ir žinok, kažkam kažką jau esi skolingas. Tėvynė tave sveikina. Dabar eik susirask taksi, bet visos vietos, kurios tau patogios, yra uždraustos: ten taksi vairuotojus varinėja policija, nes nėra baisesnio dalyko šalies vartams, negu taksi, atvykęs pasiimti keleivio. Sveikas atvykęs į Lietuvą, draudimų šalį. Mes net Kryžių kalną čia turime, kad primintume senoviniu bausmės simbolių gausa, kad čia pas mus niekas nelieka nenubaustas. Tai eik, ir susimokėk „Sodrai“ kuo greičiau.

Neklausinėk apie tai, kad šiaip sveikatos draudimo sistema proporcinė ir pilna gerumo: nesumoki tris dienas, draudimas baigiasi, ir nemokama medicina tau nebegalios tris mėnesius. Na, kad žinotum. Bausmė, kaip mokė sovietų įstatymai įvairiais laikotarpiais, turi būti dosni. Pagavo kolūkietį paslėpus saują grūdų – sušaudys. Penki metai lagerio – minimali bausmė už bet ką.

Baudžiamajame kodekse bausmės už veltėdžiavimą, kalėjimas už valiutos pirkimą ir pardavimą (jei stambiais mastais, už tai sušaudys). Kopijavimo aparatai turi būti registruoti teisėsaugos. Baisūs seni laikai, sakote? Taip nebebūna? Ne, iš esmės mes gyvename tokiose pat nuotaikose ir tokioje pat atmosferoje.

Šiais laikais net keista, kai gali tiesiog parduotuvėje nusipirkti alaus, nes greitai ir šito nebebus galima. Pardavimo valandos vis trumpės, taisyklės vis griežtės, dabar nebegalima nurodyti akcijos ir nuolaidos, greitai nebebus galima rašyti, koks gėrimas viduje: pirksime juodą skardinę su negimusio negyvo kūdikio nuotrauka ir tikėsimės, kad viduje esantis gėrimas tiks vaišių stalui.
Andrius Užkalnis

Aš neišsigalvoju. Suaugusiųjų gyvenime irgi kraupus nuotykių ruožas, kaip iš „Bado žaidynių“, ir pralaimėjusiųjų niekam negaila. Turi automobilį? Tu esi tik judantis taikinys, net jei neviršiji greičio. Jei nenubaus važiuojančio, išdulkins už automobilio statymą, ir tau maža nepasirodys. Tu dar neįėjai į prekybos centrą, tik įvažiavai į aikštelę, o jau būni perskaitęs įspėjimus, kas tau bus, jei paliksi per ilgai, ne vietoje arba ant baltos linijos. Važiuoji viešuoju transportu? Tavęs irgi jau laukia geltonas furgonėlis. Praeinam, keleivis, praeinam, tuoj išsiaiškinsim. Jei sugrįžtų tie laikai, kai žydai turėjo gyventi gete ir nešioti skiriamuosius ženklus (nuoširdžiai manau, kad to niekada nebus pasaulyje), tai tikrai atsirastų, kas dirbtų komendatūrose: tie žmonės iš „Keleivių kontrolės“ autobusiukų.

Šiais laikais net keista, kai gali tiesiog parduotuvėje nusipirkti alaus, nes greitai ir šito nebebus galima. Pardavimo valandos vis trumpės, taisyklės vis griežtės, dabar nebegalima nurodyti akcijos ir nuolaidos, greitai nebebus galima rašyti, koks gėrimas viduje: pirksime juodą skardinę su negimusio negyvo kūdikio nuotrauka ir tikėsimės, kad viduje esantis gėrimas tiks vaišių stalui. Cigarečių pakelius jau pavertė psichologinio teroro priemone: gerai, jei pasitaiko kuris nors tik su vaikučio laidotuvėmis arba kokiu gemalu, nupieštu iš tabako pelenų, nes kiti, su opomis ir išpuvusiomis atviromis žaizdomis, dar baiseni. Nes mums dar maža bauginimo ir neigiamų emocijų. Kitą sykį tiesiog išmėtykim gatvėse kruvinus organus, išpjaustytus iš mirusių ligonių – tegu visi bijo ir kraupsta. Baimės ir bauginimo mums niekada nebus per daug.

Gatvėse jau ir taip pilna „socialinės reklamos“, kuri kuo toliau, tuo labiau linkusi kraupinti ir terorizuoti. Su patyčiomis (tikromis ir sugalvotomis) kovojama bauginant ir kuo gausiau rodant vaikams ir paaugliams, kaip yra tyčiojamasi, kokiais žodžiais ir už ką galima persekioti bendraamžius. Jei kurioje nors mokykloje patyčių dar nėra, tuoj bus, bes pilni miestai plakatų, kuriuose parodyta ir parašyta, kaip tai daroma.

Kai vyrą negyvai užėda žmona, jis susikrauna daiktus ir išeina lauk. Kai pilietis jaučiasi kaip judantis taikinys nuo pat ankstyvo ryto, jis susikrauna daiktus ir emigruoja. Ne tik dėl didesnių pinigų ir net ne visai dėl jų – gal greičiau dėl to, kad nors kuriam laikui pasijustų laisvas nuo nuolatinio, smulkmeniško persekiojimo.
Andrius Užkalnis

Kodėl nėra plakatų arba vaizdo klipų, kur būtų nuosekliai, su piešinukais ar animacija, parodyta, kaip perdavinėti kyšius šnapso dėžėse, arba kaip parduoti Tėvynę rusų energetikams? Nes juk ne visi žino. Kiti gal norėtų, bet nemoka. Tai mes turime visą industriją, padėkime jiems. „Nori duoti arba gauti kyšį? Paklausk manęs, kaip tai daroma.“

Savaitgalio ir švenčių policijos reidai – didžiausia pramoga tiems, kas dar nepakliuvo. Geriausia bausmė – vieša bausmė, su pramoga liaudžiai, tai žinojo jau senovės romėnai. Galėtų dar pažeidėjus čia pat kelkraštyje atiduoti ir sudraskyti liūtams. Nė dienos be bausmės.

O aš taip norėčiau, kad, pavyzdžiui, kažkas pareikalautų atsakomybės už tuos dalykus, kurie kainuoja milijonus ir visiems ant akių. Pavyzdžiui, kaip jums patiktų reidas viduryje nakties į sostinės Vilniaus gatvę, kur niekas nevyksta, nors pinigus, esu tikras, kažkas gauna. Kad kažką išvilktų į policijos patrulių prožektorių šviesą ir tegu palemena ir pasiaiškina.

Arba, kad tie žmonės, kurie moka užlaužti turgaus prekiautojus už neišmuštą čekį, pardavus pundelį krapų, nueitų ten, kur ugniagesiams išnuomoja dešimt auksinių kopėčių už šešis milijonus. Ir kad taip greitai rastų kaltus, kaip randa kaltą įmonės vadovą, kai kokiame nors plakate prie vyno butelio pamiršta parašyti, kad alkoholis kenkia dorovei ir gerovei. Suprantate, kur aš lenkiu? Man patiktų, kad persekiojimo ir žaibiškų bausmių atmosfera, kuri kankina paprastą žmogų (kaip žiežula žmona ėda, ėda, ėda vyrą, kol jam nusibosta), baigtųsi – bent jau iki tol, kol toks pat griežtumas nebus taikomas už didelius nusikaltimus ir milijonų švaistymus.

Jau nebesiplėsiu apie banko sąskaitų rakinimą ir lėšų nurašymą: su šituo paprasti žmonės susiduria retai, čia daugiau tiems, kas verslininkai arba individualios veiklos vykdytojai, velniai nematė, taip mums ir reikia. Nesiskundžiu. Juo labiau, kad prieš mokesčių inspekcijos buldozerį šiaip jau visi lygūs, ir dideli ir maži. Bent jau man taip atrodo.

Tai aš čia apie tai, su kuo susiduria paprastas žmogelis. Kai vyrą negyvai užėda žmona, jis susikrauna daiktus ir išeina lauk. Kai pilietis jaučiasi kaip judantis taikinys nuo pat ankstyvo ryto, jis susikrauna daiktus ir emigruoja. Ne tik dėl didesnių pinigų ir net ne visai dėl jų – gal greičiau dėl to, kad nors kuriam laikui pasijustų laisvas nuo nuolatinio, smulkmeniško persekiojimo.

Nes vienintelis dalykas, kurio kažkaip niekada nepritrūksta Lietuvoje, tai draudžiančių ir baudžiančių pareigūnų. Duobes gatvėse užtaisyti nėra kam, ligoninėse neužtenka vietų, kariuomenė laukia ginkluotės, bet mes visada rasime kažką, kas išrašys baudą.

Tie, kas bando stabdyti emigraciją, siūlo visokius dalykus. Darbo vietų kūrimą, informacinius portalus apie galiojančius įstatymus, gal net valstybės remiamą būstą, mokyklas vaikams. Nieko šito nereikia. Tik pažadėkite žmonėms, kad jų kiekviename žingsnyje nepasitiks bauginimai, grasinimai ir sankcijos. Ir dar - kad mieste bus daugiau autobusų keleiviams, negu baudėjų brigadų keleivių kontrolės mašinytėse.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.