– Ar skilimas de facto yra įvykęs, tik klausimas, kada tai sužinosime oficialiai?
M. Garbačiauskaitė-Budrienė: Manau, kad dar anksti kalbėti apie skilimą. Taip, mes matome trintį ir apie tą skilimą kalbama nuo pat rinkimų. Dar prieš rinkimus buvo tokios kalbos, bet, manau, apie tai dar negalime kalbėti. Nors pagal tai, kaip jie komunikuoja – tiek vyriausybė, tiek „valstiečių“ frakcija, akivaizdu, kad ženklai nėra geri.
V. Laučius: Jei skilimas būtų naudingas S. Skverneliui jau dabar – tai gali įvykti.
– Jam naudinga būtų turbūt tuomet, jei skilimo atveju daugiau frakcijos narių atskiltų jo naudai. Dabar jis galbūt galėtų tikėtis dvidešimt kelių žmonių.
V. Laučius: Klausimas, ar ateityje jis galėtų tikėtis daug daugiau. Galbūt jam netgi būtų naudingas mažumos vyriausybės scenarijus, nes tuomet jis galėtų ne kažin ką veikti, bet sakyti, kad jam trukdo tie arba anie.
– Galvojate, kad galėtų būti vienas iš tikslų – nieko neveikti?
V. Laučius: Tai variantas. O kas nori ką nors rimto veikti? Niekas nenori dirbti. Kitas dalykas, kad gal pavyktų kažkiek papildomai sukrapštyti žmonių iš „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos ar lenkų, ir tuomet su opoziciniais liberalais ir konservatoriais lipdyti naują koaliciją. Bet man šitas scenarijus atrodo mažiau tikėtinas.
– Pone Katkau, kaip jūs vertinate „valstiečių“, ypač lyderių, viešus pasisakymus? Esminis turbūt pastarojo meto pasisakymas buvo Povilo Urbšio, kuris pirmasis taip aiškiai pasakė, kad turi esminių priekaištų S. Skverneliui ir kad situacija frakcijoje yra negera.
Aš manau, kad iš viešų pasisakymų nieko negalima spręsti, kas ten darosi. Visi mūsų sprendimai yra paremti spėjimais ir kažkokia vidine logika. Turbūt, jei pačių valstiečių paklaustume, kokia pas juos frakcijoje yra situacija, jie nesugebėtų atsakyti. Manau, mes dabar matome tai, apie ką nuo pat rinkimų visi kalbėjo: frakcija yra labai nevienalytė, sudaryta iš visiškai skirtingų žmonių, turinčių skirtingą įsivaizdavimą, kaip turi būti tvarkoma Lietuva.
S. Skvernelis, pakankamai guviai komunikuodamas ir guviai dirbdamas komunikacijos srityje, sugebėjo ne tik neišbarstyti savo porinkiminių reitingų, bet dar juos ir pasikelti. Tai jam yra svarbu – jis jaučiasi stipresnis, svarbesnis. Kitas dalykas, jis mano, kad turi didelį visuomenės palaikymą planuojamoms reformoms, ir todėl mano, kad Seimas turi jam paklusti.
Kita vertus, R. Karbauskis turėjo neįtikėtinai nesėkmingą pradžią kaip Seimo daugumos vadovas. Jo visos pradinės akcijos buvo menkai apgalvotos, todėl jis prarado tikrai labai didelę dalį savo politinio kapitalo. Aš manau, kad S. Skvernelis, jausdamas tą pasikeitusį politinio kapitalo svorį, bando realizuoti ir stiprinti savąjį. Ar frakcija skils, ar nesklis, turbūt priklauso nuo to, kaip pasikeitusią politinę įtaką įvertins patys frakcijos nariai.
– Ar R. Karbauskis yra pasiruošęs nusileisti ir užimti silpnesniojo vaidmenį?
M. Garbačiauskaitė-Budrienė: Man atrodo, ką dabar daro S. Skvernelis – tai išbando tas ribas. Jis bando stebėti, kokį turi palaikymą. Jis mato, kad R. Karbauskis yra tam tikra prasme politiškai nukraujavęs. Ir nereikia pamiršti to dalyko, kad S. Skvernelis net nėra partijos narys, kaip, beje, didžioji dalis žmonių toje frakcijoje. Taigi svertų, kaip visus kontroliuoti ir nuspėti jų veiksmus, beveik nėra.
Kitas dalykas, kai buvo formuojama vyriausybė, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo ministrė tiko ir R. Karbauskiui, tačiau dabar matome, kad ministrė Seime palaikymo nesulaukia. Tai kaip planuojama dirbti? Kad ir koks modernus atrodytų premjeras, kaip jis bepristatytų savo profesionalus, be palaikymo Seime jis „neprastums“ savo reformų. Nieko nebus.
– Istorija rodo, kad visi politiniai dariniai, kuriuose buvo du panašaus „svorio“ lyderiai, galiausiai skilo. Ar tai būtų koalicija, kur buvo A. Paulauskas ir R. Paksas, ar G. Vagnoriaus ir V. Landsbergio laikai. Šiuo atveju turbūt irgi situacija yra užprogramuota?
V. Laučius: Skirtumas yra tas, kad ir R. Paksas, ir A. Paulauskas 2001 m. turėjo ne tik savo frakciją, bet ir partijas. Tuo tarpu S. Skvernelis savo partijos neturi ir drįsčiau abejoti, ar turės. Kol kas jis naudojasi tai vienos partijos paslaugomis, tai kitos partijos paslaugomis. Ką jis darys dabar – trečios ieškos, jeigu konfliktas rutuliosis toliau? Jis gali turėti frakciją, bet partijos jis neturės.
– Šiuo metu. Bet vėliau jis gali sėkmingai sukurti politinę organizaciją?
Mes žinome, kaip sekasi toms naujoms organizacijoms su tikrai ne nauju lyderiu. Klausimas, koks jo reitingas būtų, jei jis jau su trečia partija siektų būti politikoje. Kitas dalykas, mes dabar svarstome apie scenarijų, kai S. Skvernelis nusprendžia trauktis ir išsiveda dalį frakcijos narių su savimi. Tačiau gali būti ir kitas variantas, kad R. Karbauskis imsis iniciatyvos ir atšauks savo paramą S. Skvernelio vyriausybei. Ir ką tada darytų dabartinis premjeras? Tuomet jis kaip tik atsidurtų silpnesnio pozicijoje ir jo manevro laisvė būtų kur kas mažesnė.
– Bet tai labiau teorinė galimybė, nes praktiškai politikai nedrįstų versti žymiai populiaresnio ministro pirmininko, nes tai būtų ir politinė savižudybė pačiai partijai, ar ne, pone Katkau?
Aš esu pastebėjęs, kad pirmaisiais metais Seimo nariai daugiau galvoja apie principus ir ideologiją, o antroje kadencijos pusėje pradeda galvoti apie būdus vėl būti perrinktiems. Iš kitos pusės, manau, kad frakcijoje žmonės supranta, kad R. Karbauskio reitingas niekada nebuvo toks aukštas kaip S. Skvernelio, todėl artėjant kitiems rinkimams frakcijos nariai ir spręs, ką labiau palaikyti, priklausomai nuo tuo metu būsimų lyderių reitingų. Mes kol kas kalbame apie hipotetinius atvejus. Bet čia iš esmės yra ambicijų ir vertybių kova. Jeigu jie sugebės susitarti, kad vienas remia kito kovą su alkoholiu, o tuomet sulaukia palaikymo ir urėdijų ar mokslo reforma – galbūt jie ir išgyvens tą sunkų laikotarpį.
V. Laučius: Aš siūlau neprisirišti prie reitingų. Labai svarbus dalykas yra rinkėjų lūkesčiai. Tai – vienas esminių veiksnių. Ir su „valstiečiais“ susiję lūkesčiai buvo iš esmės kairiųjų lūkesčiai. O kairiosioms nuostatoms atstovauja būtent R. Karbauskis. S. Skvernelio politika iš esmės yra liberali ir tikrai ne kairioji. Taigi rinkėjai gali likti nusivylę dabartinės vyriausybės veiksmais ir atsigręžti į R. Karbauskį.
– Taip, daugiausiai žmonės balsavo už dosnią valstybę, už naujus pažadus, naujus veidus ir t.t. O dabar gauna „efektyviai valdomą“, „optimizuotą“ valstybę. Apie tai iš esmės visada kalba dešinieji politikai. Gal tai paaiškina ir ypač dažnus premjero susitikimus su Gabrieliumi Landsbergiu, ponia Garbačiauskaite? Gal tai R. Karbauskio erzinimas?
Yra toks labai „lietuviškas“ žodis – „trolinimas“. Tai savotiškas perspėjimas, kas gali būti, jei kolegos Seime nepalaikys esminių premjero reformų. Be to, konservatoriai yra tikrai labai aktyvūs. Jų daug, jie kur kas aktyvesni nei koalicijos partneriai socialdemokratai, jie „neršia“, jie daro, siūlo. Manau, natūralu, kad jie bando įkalti pleištą didžiausioje frakcijoje. Toks buvo jų siekis nuo pat pradžios neinat į tą koaliciją. Kita vertus, „valstiečių“ lyderiams reikėtų tarpusavyje susitarti ir susiderinti pozicijas, o ne nuolat kaltinti žiniasklaidą dėl kažkokio puolimo. Kai vienas „išstoja“ su siūlymu pasirašyti nacionalinį partijų susitarimą dėl emigracijos, o kitas sako, kad nereikia jokio susitarimo – tiesiog dirbkime visi, tai tikrai atrodo nesolidu.
– P. Urbšys labai aiškiai ir pasakė, kad ministras pirmininkas su didžiausios frakcijos seniūnu kalbasi rečiau negu su G. Landsbergiu.
M. Katkus: atskirai R. Karbauskio ir S. Skvernelio komunikaciją vertinti galima, bet kartu – niekaip, nes jos nėra. Kol kas S. Skvernelis ir R. Karbauskis skamba kaip atskirų partijų lyderiai.
