Iš Jurbarko kilusiam vyrui iškeltų administracinių ir baudžiamųjų bylų sąrašas netrumpas. Daugiausia bėdų jis turėjo dėl vairavimo neturint tam teisės ir esant neblaiviam. O į teisėsaugos akiratį už įvairius nusikaltimus pateko dar būdamas nepilnametis. Jau tuomet brovėsi pas žmones ir vogė jų daiktus. Kentėjo ne tik Jurbarko rajono gyventojai – teistas Kupiškio, Radviliškio ir Kaišiadorių teismuose.
Atsidūręs už grotų nepersiauklėjo. Persikraustęs į Vilnių vagies karjerą pratęsė. Įkliuvęs dėl vagystės buvo teisiamas ir už dokumentų klastojimą - už vairavimą girtam netekęs vairuotojo pažymėjimo naudojosi suklastotu. Panašu, kad įstatymai jam – nė motais, nors paties gerovė labai svarbi – teismuose net prisiminė vaiką ir sunerimo, kaip dabar šis augs be tėvo.
Vienas apvogtųjų Ričardą apibūdino kaip itin įžūlų vagį, vis bandantį pakišti kitus, meluojantį, net grasinantį apvogtiesiems. DELFI kalbintas dar 2010 metais apvogtas vienos įmonės vadovas sakė, kad nuostolių atlyginimo iš vagių nesitikėjo, bylą jau buvo pamiršęs, tačiau tuometinį Ričardo elgesį gerai įsiminė. Tokį suktą žmogų užtenka pamatyti vieną kartą, kad įstrigtų ilgam.
Apvogtas vyras Ričardą įsiminė po išaiškintos 2010 metais įvykdytos vagystės. Ričardas ir byloje minimas N. A. susigundė apšvarinti lentpjūvę, čia rado brendžio. Abu pagurkšnojo ir, bylos duomenimis, pavogė kelis benzininius pjūklus, juos vėliau pardavė, kaip sakė Ričardas, Gariūnuose. Tačiau visą bylos nagrinėjimą vyras demonstratyviai ir emocingai įrodinėjo, kad jį N. A. pakišo. Net sužinojęs apie pirštų atspaudus, ieškojo paaiškinimo - esą jis juk gėrė brendį, gal paliko atspaudus ant dėžutės, tačiau nevogęs.
Dar vienas keistokas Ričardo argumentas – neva nė nežinojo, kad pjūklai vogti, ir, kai antrą valandą nakties gavo pasiūlymą juos nusipirkti, tiesiog atvažiavo, kur nurodė N. A., ir nusipirko.
Teisme Ričardas Č. turėjo atsakyti ir už suklastotą vairuotojo pažymėjimą. Jis neva išduotas VĮ „Regitra“ Ričardo vardu, tačiau iš tiesų ekspertai nustatė, kad pažymėjime termosublimacinio spausdinimo būdu atspausdintas vairuotojo pažymėjimo numeris, nuotrauka, vardas, pavardė, asmens kodas, gimimo data ir vieta, išdavimo data ir vieta. Kiek laiko jis naudojosi klastote, pareigūnams Ričardas neatskleidė.
Ričardui tiko daug kas: talpyklos su antifrizu, dažai, benzininiai pjūklai, pledai. Kaip susijęs su kiekvienu vogtu daiktu, jis turėjo paaiškinimą: paprašė nuvežti, nežinojo, kad vogtas, ir pan. Net sulaikytas vagiant metalą vis tiek bandė suktis iš padėties. Beje, net vairuotojo pažymėjimo klastotę jis esą įsigijęs tik pasipuikuoti prieš draugus, o ne tam, kad pateiktų policijos pareigūnams. O vairuotojo pažymėjimą neva pirkęs tada, kai teismas atėmė už vairavimą išgėrus.
Vien vagystės nebuvo Ričardo Č. pragyvenimo šaltinis. Vyras tuomet turėjo darbą. Paradoksas – dirbo vairuotoju, nors vairuotojo pažymėjimo nebeturėjo.
Teismas, 2012 metais paskelbęs nuosprendį, Ričardą Č. pripažino recidyvistu: nuo paauglystės teistas daug kartų. Tuomet jis už grotų buvo pasiųstas dar trejiems metams (išskaičiuojant suėmimo laiką). Laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose.
Išėjęs dar kartą į laisvę Ričardas Č. netapo geresniu piliečiu. Vieną jo bylų tyręs policijos pareigūnas iš vyro lūpų yra išgirdęs apie „žolę“, tačiau ar dabar avarijos metu vyras buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, paaiškės tik po ekspertizės.
