Atsakiau, kad reikia mažiau dėl to rūpintis, maža kas kokias etiketes prie LSDP lipina ir dar lipins - Lietuvoje pilna iš to duoną valgančių. Kita vertus, mane nustebino pati klausimo formuluotė - ji rodo, kaip lengvai ir nekritiškai partijos viduje yra priimami iš išorės primetami stereotipai, kaip mes lengvai priimame pasakojimus apie šmėklas ir patys tampame jų skleidėjais. Ši istorija taip pat rodo, kad su šmėklomis maža kovoti LSPD viduje, reikia jas vaikyti ir išorėje, iš kur jos mus pasiekia.
Tad kas yra tas siaubas baubas - „nomenklatūrinė partija“? Pradžiai atsiverskime Tarptautinių žodžių žodyną – ir paskaitykime, ką reiškia žodis „nomeklatūra“? Rasime, kad „nomenklatūra“ reiškia „sąrašą“ – sąrašą profesijų, specialybių, pareigų ar jas einančių asmenų, dar gaminių rūšių sąrašą. Formaliai nomenklatūra nieko kita nereiškia, tik tam tikrų subjektų ar objektų visumą. Šis terminas be jokio negatyvumo ir dabar vartojamas moksle, medicinoje, prekyboje, gamyboje, finansių apskaitoje ir daugelyje kitų veiklos sričių.
Socialine-politine prasme žodis „nomenklatūra“ buvo pradėtas vartoti socializmo laikais ir jis buvo skirtas apibūdinti komunistų partijos ir valstybės biurokratų elitui, aukštus postus valdymo struktūrose užimatiems asmenims. Kurį laiką jis buvo vartojamas neutralia ir netgi teigiama prasme. Vėliau – komunistinei vienpartinei sistemai Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje patiriant krizę – jis imtas vartoti išimtinai neigiama prasme, tapo viešu keiksmažodžiu inteligentijos ir žiniasklaidos lūpose.
Bet ar ne laikas tas komunizmo dramas padėti į istorijos stalčių? Vis tik gyvename 2017 metais, ketvirtis amžiaus praėjo po komunistinės sistemos žlugimo, ir to laiko turėtų užtekti, kad suprastume vieną dalyką: kaip tuos žmones bepavadinsi – technokratais, specialistais, profesionalais, biurokratais, „nomenklatūriniais darbuotojais“ ar, kaip senovės Kinijoje, mandarinais – jie buvo ir lieka reikšmingas nacijos turtas, nes bet kokios socialinės struktūros, nepriklausomai nuo jų ideologinės orientacijos, yra reikalingos profesionalaus valdymo.
Todėl, mano manymu, LSDP turi garsiai ir aiškiai pasakyti: taip, mes esame nomenklatūrinė partija ir tuo didžiuojamės. Mūsų partijoje yra žmonių, kurie yra kompentetingi ir ne kartą yra įrodę, kad gali užtikrinti stabilų ir efektyvų įvairių valstybės sričių valdymą. Tuo mes ir skiriamės nuo politikos pradinukų ir nuo kai kurių tik priešokiais prie valdžios vairo patenkančių politinių oponentų, kad mūsų kompetetingų žmonių nomenklatūra yra plačiausia ir kokybiškiausia.
Atvirkščiai, oponentai, kad ir svaidosi etikėtėmis, bet patyliukais yra priversti mokytis iš socdemų, formuoti savuosius nomenklanklatūrinius sąrašus, o dažniau jiems tą mokslą nelabai ir sekasi perprasti. Ar jau pamiršome, kaip dešinieji po 2008 m. rinkimų į LR Seimą valė visą valstybės tarnybą, nesigilindami į tarnautojų patirtį, ir tarnautojų nepartiškumą, šalino valstybės valdymo patirtį turinčius specialistus prisidengdami etatų mažinimu? Kita ranka - sodino į tuos pačius postus sau lojalius asmenis.
Taip buvo švaistomi milijonai valstybės lėšų išeitinėms kompensacijoms, valstybė turėjo išmokėti kompensacijas už neteisėtus atleidimus ir dar samdė konsultantus už milijonus mūsų sumokėtų mokesčių, kad atliktų atleistųjų darbus, nes nauji darbuotojai to negebėjo.
„Socialdemokratai Lietuvoje yra vertinami kaip žmonės, kurie labai gerai moka valdyti valstybę. Jie vertinami kaip nomenklatūra žmogišku veidu (išskirta mano – A. P.), kuria galima pasitikėti ir nieko labai blogo nebus. Maždaug su panašia nuotaika jie ir laimėjo praėjusius rinkimus, kai žmonės juos rinkosi kaip gerą alternatyvą įvairiems psichams iš kitų partijų, kurie priima naktines mokesčių reformas ir daro kitus keistus sprendimus.“ Kas yra šių žodžių autorius, manote, kas nors iš socialdemokratų? Nieko panašaus, juos neseniai pasakė viešųjų ryšių ir politikos žinovas Mykolas Katkus, kurį simpatijomis LSDP vargu ar įmanoma apkaltinti.
Kad partijai yra būtina turėti kompetetingų administratorių būrį, šiandien dar kartą galime akivaizdžiai įsitikinti – rinkimus laimėję „valstiečiai“ de facto liko be valdžios, nes Vyriausybė didžia dalimi buvo suformuota iš Prezidentės statytinių ir globotinių. Taip nutiko dėl Prezidentūros interesų bei pastangų plėsti savo galias, bet taip pat ir dėl to, kad LŽVS partinės-administracinės nomenklatūros suoliukas pasirodė esąs itin trumpas. Dėl to Lietuva šiandien yra labiau prezidentinė respublika, negu kada nors buvo nuo 1990-ųjų. Dėl to šiandien vietoj iš esmės tinklinės ir vidinės bei išorinės konkurencijos principais paremtos partinės nomenklatūros (čia kalbu ne vien apie socdemus, bet ir kitas partijas, ragavusias valdžios duonos), regime įsigalint gerokai labiau hierarchizuotą ir vienam asmeniui tiesiogiai pavaldžią prezidentinę nomenklatūrą.
Šiandien LSPD atvesti profesionalai vėl „valomi“ iš visur, vėl gaudžia „reformų“ ir „atsinaujinimų“ fanfaros. Vyriausybės kanceliarijoje siautėja su niekuo kalbos nemokantys rasti „reformatoriai“. Kovoje su korupcija ir nepotizmu krenta visi, išskyrus kai kuriuos senelius, jų anūkus su žmonomis ir pastarųjų keistoku polinkiu kurtis energetikos objektuose. Ką gi, ne už kalnų laikas, kai žmonės Lietuvoje vėl pasakys, kaip jie yra ne kartą pasakę – gana cirkų, norime stabilios, racionalios ir prognozuojamos politikos.
