Panašiai, kaip kone visas Seimas buvo nubalsavęs už Civilinio kodekso pataisas, kuriomis norėta apriboti politikų kritiką žiniasklaidoje. O paskui teisinosi: vienas neskaitė, kitas pasitikėjo kolegų patarimu. Ar Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas galėjo tikėtis, jog dabar nutiks kažkaip kitaip, ir pataisos „50/50“ nenublokš jų į politikos kapinių patvorį, kur ilsisi žiniasklaidos galios neįvertinę veikėjai?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis tai jau suprato. Matydamas kaip tris mėnesius iš eilės svyra žemyn jo partijos reitingai, ilgai nelaukdamas paskelbė, kad „šis siūlymas dėl cenzūros nebuvo diskutuotas ar derintas frakcijoje, tad tai turi būti traktuojama kaip šių trijų siūliusių LR Seimo narių nuomonė, o ne visos frakcijos sprendimas“.
Politikas, kurio ryšius su dabar jau buvusia Seimo nare Greta Kildišiene užsiėmus aiškintis žiniasklaidai, galėjo labiausiai trokšti atkeršyti žurnalistams už tokią medžioklę su varovais, bet per pusdienį suprato, kad nuo pataisų „50/50“ iniciatorių reikia kuo greičiau atsiriboti. Vos tik išgirdę versiją, kad „50/50“ sugalvojo socialdemokratai Kazys Grybauskas ir Egidijus Gaidamavičius, nuo tokių iniciatyvų atsižegnojo LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius ir Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas.
O ką tuo metu veikė patys pataisų iniciatoriai? R. Šarknickas penktadienį paviešino feisbuke ant palangės sulapojusios krūmo šakos nuotrauką ir daugiau ten nesirodė. Z. Streikus visą savaitgalį linksmino savo sekėjus citatomis apie pavasario grožybes, dalyvavo Druskininkų jaunimo užimtumo centro gimtadienio šventėje ir priiminėjo gyventojus Lazdijų rajono savivaldybėje. Ir tik D. Šakalienė nesugebėjo nuslėpti susierzinimo: „Gal jau visi norintys spėjote atsižymėti? Pataisų nebus. Trojos arklys išardytas“. Tarsi būtų dar nesupratusi, kad šiomis dienomis pati išsikasė sau duobę, pasilaidojo ir dar keturnedėlį spėjo atgiedoti.
Viskas, ką spėjo nuveikti ši Seimo narė, drauge su konservatorium Mykolu Majausku inicijuodama vaikų mušimą uždraudusias įstatymų pataisas, tapo įmanoma tik dėl išskirtinio žiniasklaidos dėmesio. Sukrečiančios smurto prieš vaikus istorijos, su visomis detalėmis papasakotos naujienų portaluose ir televizijos laidose, sukūrė tokį spaudimą Seimo nariams, kad nė vienas nedrįso balsuoti prieš „beržinės košės“ draudimą.
„Lietuvos žiniasklaida, stipri, profesionali, dažnai atliekanti teisėsaugos darbą ir padedanti daugybei žmonių, daro didžiulę įtaką visuomenei, bet nenori matyti tos nepatogios savo įtakos pusės. Šiandien teisme į šulinį savo kūdikį įmetusi mama prisipažino, kad taip pasielgė paveikta nuolatinio detalaus Saviečių tragedijos narstymo“, – penktadienį teigė Seimo narė.
Be tragedijų narstymo šiandien mes neturėtumėm nei smurto artimoje aplinkoje užkardymo įstatymo, nei vaikų globos sistemos reformos. O gal net ir tiek žaliųjų valstiečių Seime, rinkėjų pasitikėjimą pelniusių pažadais išnaikinti besaikį girtavimą.
Pačioje XX a. pabaigoje, kai dar dirbau vietiniame Druskininkų savaitraštyje, kurio redakcija tada buvo įsikūrusi parapijos namų pastate, aprašiau vietinės reikšmės baudžiamąją bylą, ką tik išnagrinėtą teisme. Pagrindinis to straipsnio personažas po kelių dienų atėjo į redakciją, padėjo ant stalo keistai žybsintį laidų, lempučių ir lipnia juosta suklijuotų detalių rinkinį ir pareikalavo prisipažinti, kad parašyti straipsnį mane pasamdė jo uošvė, nes „tuoj visi išlėksim į orą“. Užuot trukdęs išminuotojus ir pasidaręs iš to įvykio nemokamą reklamą, išmečiau grasintoją lauk su visais jo žaislais.
Neabejoju, kad ir be ano uošvės visagalybe įtikėjusio bėdžiaus Lietuvoje yra asmenų, nesuvokiančių, kaip veikia žiniasklaida. Nemažai jų ir Seime, ypač dabar, kai „žalioji banga“ ten atnešė net ir tuos, kurie apie galimybę tapti įstatymų leidėjais nė nesvajojo. Tačiau žiniasklaidos turinio cenzūrą įvesti sumanė puikiai suvokiantys ką daro politikai.
Vienas iš jų – Lazdijų-Druskininkų apygardoje išrinktas psichologas Z. Streikus, pradėjęs savo politinę karjerą kaip pirmosios kadencijos Druskininkų miesto savivaldybės tarybos pirmininkas, iškeltas „Sąjūdžio“, spėjo pabūti Moterų partijos kandidatu, įstoti į LSDP ir drauge su Druskininkų meru Ričardu Malinausku iš jos išeiti, pabūti R. Malinausko vadovaujamo judėjimo „Už Druskininkus“ nariu ir prieš pat Seimo rinkimus atsiversti į žaliuosius valstiečius.
Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, įpareigojanti pusė žiniasklaidos turinio užpildyti „pozityvia“ informacija, nuo 2013 m. išbandyta Druskininkų krašte už mokesčių mokėtojų pinigus leidžiant vietinės valdžios žygdarbius šlovinantį laikraštį. Z. Streikus buvo vienu iš aktyviausių tokios leidybos gynėjų net ir tada, kai Žurnalistų etikos inspektorės tarnyba ir teismai pripažino ją prieštaraujančia Visuomenės informavimo įstatymui.
Todėl pataisos „50/50“ aiškinamajame rašte surašyti visai ne D. Šakalienės vėliau sugalvotos žiniasklaidos įtakos kūdikių mėtymo į šulinius dažnumui motyvai, o „visuomenės nusivylimas valdžios institucijomis ir nusišalinimas nuo politinio gyvenimo“. Beliko paminėti tik sumažėjusius LVŽS reitingus.
Dangstymasis vaikais ir pažeidžiamomis visuomenės grupėmis bei D. Šakalienės versija apie pataisų suradimą buvusios kadencijos stalčiuje galbūt padės išvengti trims jų autoriams apkaltos už kėsinimąsi į mūsų valstybės konstitucinę sąrangą, siekiant įvesti cenzūrą dėl savo politinių interesų. Kurį laiką pastangos varžyti žiniasklaidos laisvę bus užkardytos, bet neabejoju, kad šios ar kitų kadencijų parlamentarai dar ne kartą tikrins mūsų visuomenės budrumą.
