aA
Šeštadienį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga surengtame minėjime Seime kaip ir kasmet skambėjo valstybės vadovų, diplomatų, kitų garbių asmenų sveikinimai Kovo 11-osios proga. Iškilmingose kalbose netrūko svarstymų apie laisvės kainą ir priminimų.
Iškilmingas Lietuvos Respublikos Seimo posėdis
Iškilmingas Lietuvos Respublikos Seimo posėdis
© DELFI / Tomas Vinickas

Minint 27-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines Seime susirinkę aukščiausi šalies vadovai, signatarai, užsienio šalių diplomatai ir kiti svečiai ne tik siuntė sveikinimus, bet ir perspėjimus apie laisvės kainą.

„Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtis amžiaus yra laisva.

Laisvės rūmas nestatomas ant smėlio, o tai daroma, mąstant tik apie pinigus ir savo įgeidžių tenkinimą. Laisvę reikia statyti ant tiesos, dorybių, ypač, meilės bei pagarbos žmogui uolos.
Laisvė yra tokia Dievo dovana, už kurią kasdien reikia mokėti didelę kainą.

Gal ne tokią, kokią mokėjo partizanai, politiniai bei sąžinės kaliniai ar pogrindžio spaudos pionieriai, bet pakankamai didelę. Nemokėdami šios kainos, rizikuojame tapti dvasios vergais“, – priminė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

„Aną Kovo 11-osios vakarą, kai šioje salėje sovietinį herbą pakeitė trispalvė, mūsų veidai taip pat švytėjo džiaugsmu ir per juos ritosi džiaugsmo ašaros.

Tai buvo džiaugsmingas istorinis momentas, įgalinęs mus eiti laisvės keliu. Pagarba tiems vyrams ir moterims, pasinaudojusiems Lietuvai palankiu politiniu momentu, ir po ilgos okupacijos padėjusiems Lietuvai žengti pirmąjį laisvės žingsnį“, – pridūrė jis.

Savo ruožtu dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis paragino pirmiausiai pagerbti tuos, kurie kovojo ir prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės ir kurių šiandien jau nebėra.

„Tikėjome daug metų prieš, tikėjome, kad tokia diena, kurią minime šiandien, ateis. Šiandien jau 2017 metų kovo 11-oji. Prasideda dvidešimt aštuntieji atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metai. Taip seniai, o gal neseniai, sekėme anų, 1990 metų, kovo dienų įvykius ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimamus sprendimus. Turime darnią nepriklausomą valstybę.

Privalome vertinti, įprasminti ir išsaugoti nueitą kelią ir atliktus darbus. Turėti laisvę, turėti nepriklausomybę – reiškia kasdieninį rūpestį. Kokią savo valstybę matome šiandien, kokią norime matyti rytoj ir dar po 27-erių metų? Kokios permainos būtinos? Kokie darnūs žingsniai yra neatidėliotini? Jau šiandien reikia atsakyti ir ruošti ateities atsakymus į šiuos klausimus.

Atėjo pavasaris, 40 paukščių diena. Tai kvietimas apsivalyti ir kvietimas dirbti. Ir tai neturi būti tik žodžiai ar šūkiai. Visi Lietuvoje laukia ir tikisi oraus gyvenimo, kai vertinamas darbas ir noras būti reikalingu visuomenei piliečiu.

Mūsų žmonės turi daug ryžto ir potencialo, yra talentingi ir darbštūs, kelia aukštus standartus ir laukia, kad jais būtų tikima ir pasitikima, jie – tai mes visi drauge – norime kurti savo valstybę.
Pavasaris – laukimas. Tėvynė laukia ir tikisi atsakomybės ir tarnavimo. Kokią Lietuvą norime matyti po 20-ies, 50-ies metų?“, – klausė Seimo vadovas.

Tuo tarpu, anot S. Tamkevičiaus net kai šiandien skaitome pesimizmu alsuojančius straipsnius, kad Lietuva yra be ateities, kai matome tūkstančius mūsų tautiečių, mąstančių tik apie geresnį savo, bet ne Lietuvos žmonių gyvenimą, darosi aišku, kad nelengva būti laisviems.

„Pirmiausia reikia išsilaisvinti savo dvasia, kad mums per maža būtų nesulaužyti kurio nors Baudžiamojo kodekso paragrafo, bet kad mūsų sąžinė visuomet liudytų, jog renkamės ne tik tai, kas mums asmeniškai naudinga, bet kas tarnauja bendram gėriui. Lietuvos gėriui. Tai pakankamai aukštai iškelta laisvės kartelė. Bet tokia yra tikros laisvės kaina“, – sakė S. Tamkevičius.

Pasak arkivyskupo, laisvės žingsnio „mes nebūtume galėję žengti, jeigu mūsų tėvai ir seneliai nebūtų išsaugoję laisvės dvasios, jei dubenį lešienės būtų branginę labiau už laisvą Lietuvą“.

„Kovo 11-sios mes nebūtume turėję be mūsų partizanų, kurie tarsi pralaimėjo nelygią kovą su okupantu, bet mūsų širdyse ir protuose paliko žinią – Dievas ir Tėvynė yra tos vertybės, dėl kurių galima mirti. Ir gūdžiais brežnevizmo metais, kai pasaulis mus buvo beveik pamiršęs, mes laisvės nepamiršome; vienas po kito – kunigai, seserys vienuolės ir pasauliečiai – ėjo per kalėjimus, lagerius ir tremtis vien už tai, kad drįso laisvai mąstyti ir kalbėti“, – pabrėžė arkivyskupas.

Jis išskyrė arkivyskupą Teofilių Matulionį, ėjusį labai skaudžiu katorgos keliu per Peterburgo, Maskvos ir Vladimiro kalėjimus, per Solovkas ir Mordoviją. Anot S. Tamkevičiaus, tuomet sovietinė valdžia gerai suprato, kiek jai yra pavojingi nepriklausomi Bažnyčios vadovai, todėl juos bandė palaužti ir padaryti kolaborantais. Tačiau arkivyskupas Teofilius ėjo labai tiesiu keliu – nepadarė net mažiausio kompromiso ir už tai sumokėjo didelę kainą. Dėl to esą yra į ką lygiuotis.

Savo ruožtu seimo pirmininkas ragino nepamiršti ir tautinių mažumų – lenkų, žydų, rusų, gudų, totorių, ukrainiečių, karaimų, latvių estų ir kitų, kurių „darbai, viltys ir troškimai yra sulydyti į vieną stiprų jausmą – Lietuvą“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.