Šių svarbių smulkmenų įgyvendinimas gali duoti ilgalaikės naudos visai sistemai, o ir strateginiai švietimo sistemos tikslai taptų lengviau pasiekiami.
1. Praėjus beveik trims dešimtmečiams po Nepriklausomybės atgavimo, pilietinio ugdymo programa mokyklose tebėra lėkšta. Kol visuomenininkai, biurokratai ir politikai apsišaudo planais Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimui bei tuščiais pasisakymais apie jaunimo įtraukimą į juos, kiti būdai, kurie gali jaunąją kartą padaryti patriotišką ir suvokiančią valstybės svarbą, yra beveik ignoruojami.
Štai Lietuvos Edukologijos Universitetas desperatiškai bando stiprinti savo pozicijas pilietinio ugdymo mokytojų rengimu. Bet gal pakaktų pakelti šios pamokos programinius reikalavimus, sykiu įpareigojant mokyklas priskirti pamokas ne tiems mokytojams, kuriems trūksta valandų darbo grafike, bet tiems, kuriems pats mokomasis dalykas yra svarbus. Padėtų ir pilietinio ugdymo klausimų apjungimas ne vien su mokyklinio istorijos kurso, bet ir su etikos, filosofijos, literatūros pamokų turiniu (vien ko verta būtų bent pamoką ar dvi pastudijuoti partizanų gyvenimus ir dienoraščius, nuodugniau ir autobiografiškai analizuoti Sausio 13-osios įvykius).
2. Lietuvoje turime stiprių nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurių veiklos pristatymai ar narių pasakojimai galėtų praturtinti mokymosi procesą. Deja, sėkmingos mokyklų ir NVO kooperacijos šiandien dar stinga. Specifinis tiek šį ir ankstesnį pasiūlymus apjungiantis niuansas yra požiūris į su politika susijusias NVO. Užsienyje yra įprasta, kai pristatyti vienokią ar kitokią politinę ideologiją yra pakviečiama su tuo susijusi NVO, o tuo tarpu Lietuvoje tenka išgirsti, kad merai savo valdose spaudžia mokyklų direktorius, kad šie neįsileidinėtų nepalankių NVO.
Motyvuojama tuo, kad nereikia maišyti švietimo ir politikos (mums juk girdėta ir kitur pasigirstantys „Nemaišykite kultūros ir politikos“, „Nemaišykite sporto ir politikos“...), nors to verkiant reikia, norint ugdyti pilietišką, nuovokų ir kritišką asmenį.
3. Mokinių psichologinei sveikatai yra skiriama per mažai laiko. Jo trūksta savęs ir kitų pažinimo gebėjimui ugdyti. Apie mokinių psichologinę būklę suskumbama domėtis tik po rimtesnių įvykių – žiaurių su(si)žalojimų ar mirčių. Ne sykį to išvengtume, jei būtų identifikuoti depresiją, šeimos problemas, patyčias rodantys ženklai.
Mokyklos turi psichologus, mokykloms būtina formaliai save pozicionuoti, kaip aktyviai besirūpinančias šiomis bėdomis, bet realybė yra sudėtingesnė nei būtų galima aprėpti „istorijos patikrintais“ instrumentais. XXI a. atsakingi mokyklos darbuotojai turėtų būti pilnai technologiškai raštingi ir gebėti spręsti ne vien realybėje, bet ir virtualybėje, iškylančias grėsmes, o tam pilnai pasiruošti pačios mokyklos dažnu atveju yra neįgalios. Vadinasi, kyla poreikis turėti keletą specialistų, kurie galėtų konsultuoti mokyklas ir dirbti ties naujų grėsmių paieškomis, identifikavimu ir informavimu apie jas.
4. Mokykloms yra paliekama per mažai autonomijos spręsti apie specifinius mokinių ir jų tėvų lūkesčius dėl suteikiamo išsilavinimo. Švietimo ir Mokslo ministerijos primetami rėmai nėra nepakenčiamai ankšti, bet jei didesniuose miestuose norime siekti ugdymo įvairovės, turime leisti mokykloms plėtoti save net ir išlendant už vidutinių poreikių diktato.
Aišku, čia neturima omeny radikali ugdymo liberalizacija, kuri leistų mokyklų direktoriams savo mokinius siųsti į sukarintas stovyklas Rusijoje ar kardinaliai išbalansuoti ugdymo planą. Bet galimybė turėti daugiau mokyklų, kurios suteikia išskirtinį ar specializuotą išsilavinimą, yra svarbi – nestandartinio mąstymo ir išsilavinimo žmonės gali ateities Lietuvai padovanoti dešimtis vertingų idėjų, išradimų, tarptautinį pripažinimą.
5. Istorikas E. Aleksandravičius yra pastebėjęs, kad lietuvių literatūroje yra sunku rasti teigiamą personažą, kuris būtų verslininkas. Lietuvių sąmonėje verslas iki šiandienos yra siejamas su tam tikru nemoralumo prieskoniu, o ne piliečių ir valstybės gerovės užtikrinimu.
Mokyklose yra galimybė gauti ekonomikos pagrindus, bet šie – retai siejami su praktika. Jauni žmonės nėra ruošiami gyvenimui už savo sąsiuvinio paraštės: nėra skatinami pradėti savo verslą, negauna reikalingų žinių ir tik retu atveju išgirsta paaiškinimą apie ryšį tarp sąžiningai mokamų mokesčių ir valstybės suteikiamų gėrybių.
6. Tendencija tampa prastėjantys Lietuvos mokinių gebėjimų tarptautiniai vertinimai. Būtinas gebėjimas, jungiantis visas išsilavinimo dalis nuo teksto suvokimo iki matematinio lygčių sprendimo, yra mokėjimas taikyti loginę analizę ir atsekti loginius ryšius. Šiuo metu matematikos kurse tik trumpai dirstelima į logikos pagrindus, bet mokytojai yra linkę tai praleidinėti, idant geriau paruoštų mokinius matematikos egzaminui. Be gebėjimo taikyti logikos žinias, mes neturėsime paklausių informatikų, nei kritiškai mąstančios visuomenės, anei gerų viduriniojo mokslo kokybės vertinimų. Panašu, kad dabar švietimo sektoriaus sprendimai yra grindžiami trumparegišku mąstymu, ar tai duos tiesioginės naudos.
Iki šiol iš naujosios Vyriausybės pusės girdėti tik padriki švietimo sistemos reformų pasiūlymai – nuo mokyklų lankymo pradžios amžiaus keitimo iki privalomo ikimokyklinio ugdymo. Tai įrodo, kad su strateginiu matymu turima rimtų bėdų. Toks trumparegiškumas reformoms lengvai gali privesti prie jaunimo mąstymo trumparegiškumo. Todėl, ar ne geriau būtų „reformas dėl reformų“ atidėti, o pradėti nuo smulkių ugdymo turinio pokyčių? Siūlau pradėti diskusiją.
