Nepamirškime, kad kol kas nelabai daug kas žinoma apie visą nesklandumų mastą, ypač apie kontaktus tarp D. Trumpo kampanijos pareigūnų ar patarėjų ir oficialių Rusijos atstovų. Kad kontaktai buvo, klausimų nekyla. Kai kurie iš šių kontaktų neperžengia įprastos praktikos ribų, tačiau iki šiol nėra iki galo išsiaiškinta, kokios buvo visų jų aplinkybės ir turinys. Gali būti, kad tai išsiaiškinus, bendras vaizdas nepasidarys aiškesnis. Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad paaiškės kažkas labai svarbaus.
Polemika, susijusi su generalinio prokuroro Jeffo Sessionso elgesiu, yra naujausias pavyzdys, parodantis, kad ši problema taip greit nepasitrauks.
J. Sessionsas nuslėpė tiesą apie tai, kad buvo susitikęs su Rusijos ambasadoriumi Sergejumi Kisliaku. Manoma, kad Baltuosiuose Rūmuose niekas nežinojo apie šiuos susitikimus, kol trečiadienį apie tai nepaskelbė leidinys „The Washington Post“.
Per patvirtinimo posėdį paklaustas apie susitikimus, J. Sessionsas nusuko kalbą, atsakė į visai kitą klausimą, o tai reiškia, kad nepasakė tiesos. Senatorius Alas Frankenas paklausė J. Sessionso: „Jei būtų įrodyta, kad asmuo arba asmenys, susiję su D. Trumpo kampanija, kampanijos metu komunikavo su Rusijos vyriausybe, ką jūs darytumėte?“
J. Sessionsas atsakė taip: „Nežinau apie tokią veiklą. Kampanijos metu man vieną ar du kartus skambino rusais apsimetę asmenys, tačiau su tikrais rusais aš nebendravau, todėl negaliu šito pakomentuoti.“
Visų pirma, J. Sessionsas nepateikė konkretaus atsakymo į A. Frankeno klausimą, be to, jis neatskleidė, kad buvo susitikęs su S. Kisliaku – iš pradžių pernai liepą Nacionalinėje respublikonų partijos konvencijoje, o vėliau išsamesniam pokalbiui rugsėjį savo kabinete Senate.
Tai yra, jis padarė dvigubą klaidą. Kai paaiškėjo visa tiesa, jis paskelbė, kad diskvalifikuos save iš bet kokio tyrimo, susijusio su Rusijos vaidmeniu 2016 m. rinkimuose.
Panašus dalykas įvyko ir ketvirtadienį naktį. Tuckeris Carlsonas iš „Fox News“ paklausė J. Sessionso: „Ar [D. Trumpo] kampanija mano, kad Rusijos vyriausybė, V. Putino vyriausybė labiau palaikė D. Trumpą nei H. Clinton?“ J. Sessionsas atsakė: „Man taip niekas nesakė.“ Tada T. Carlsonas paklausė: „Kaip jūs manote, ar taip buvo?“ J. Sessionsas atsakė: „Nė neįsivaizduoju, Tuckeri. Jums reikia jų pačių paklausti.“
Teisingumo departamento atstovė pareiškė, kad J. Sessionsas į klausimą atsakė tiesiogiai, pareiškęs, kad niekas D. Trumpo kampanijoje niekada jam nesakė nieko panašaus, ir kad jis nežino, ar kas nors kampanijoje mano, jog rusai labiau palaiko D. Trumpą, o ne H. Clinton.
Tačiau ką reiškia jo sakinys: „Jums reikia paklausti jų pačių“? Ar „jie“ nurodo D. Trumpo kampanijos pareigūnus (tarp jų ir jį patį), ar Rusijos atstovus? Kad ir ką jis turėjo omenyje, atsakymas bet kokiu atveju yra neadekvatus, turint omenyje situacijos pobūdį ir įtampą, kilusią dėl to, kad jis neprisipažino susitikęs su S. Kisliaku.
J. Sessionsas galėjo tiesiog pasakyti, kad nors niekas kampanijoje jam nesakė, jog rusai bando padėti D. Trumpui, bet žvalgyba padarė tokias išvadas ir jis jas priima.
Juk galiausiai FTB, kurį dabar J. Sessionsas prižiūri, kartu su CŽA ir Nacionaline saugumo agentūra sausio mėnesį pasirašė tą žvalgybos dokumentą.
Taip pat J. Sessionsas galėjo pridurti, kad jis nemano, jog Rusijos įsikišimas pakeitė rinkimų rezultatą, ir kad D. Trumpas prezidentu išrinktas teisėtai.
Toks modelis gilina administracijos problemas. D. Trumpas visą tai akivaizdžiai traktuoja kaip bandymą paneigti, kad prezidentu jis išrinktas teisėtai. Be to, prezidentas ir toliau išsisukinėja ir tiesiai neatsako į klausimą, ką jis mano apie žvalgybos bendruomenės pateiktus duomenis. Taip jis ir kiti bando apsimesti, kad nieko reikšmingo neįvyko.
Stiprėjant J. Sessionso puolimui ir vis daugėjant pranešimų apie D. Trumpo pareigūnų kontaktus su Rusija, ketvirtadienį JAV prezidentas pareiškė, kad raginimai toliau gilintis į galimų kontaktų su Rusija temą yra „raganų medžioklė“.
Šeštadienį JAV prezidentas, garsėjantis skandalingais pareiškimais, sukėlė dar vieną skandalą, savo paskyroje „Twitter“ svetainėje apkaltinęs B. Obamos administraciją sąmokslu – esą ji norėjusi įdiegti pasiklausymo įrangą Trumpo bokšte. Šio kaltinimo jis nepagrindė jokiais įrodymais.
Tiriant galimą Rusijos intervenciją, bandoma išsiaiškinti kelis dalykus.
Svarbiausias jų – užsienio valstybės bandymas sužlugdyti rinkimus Amerikoje ir tokiu būdu pakirsti pasitikėjimą pasaulyje pirmaujančia demokratine vyriausybe. Ne mažiau svarbu atsakyti į klausimą, ar iš tiesų D. Trumpo kampanija slapta susitarė su Rusija sužlugdyti H. Clinton kampaniją.
Įprasta, kad ambasadoriai susitinka su išrinktaisiais JAV pareigūnais. Jie stengiasi kiek įmanoma daugiau išsiaiškinti apie kandidatą, kuris gali būti išrinktas prezidentu, ir apie žmones, kurie jį supa. Tad praėjusių metų rugsėjį įvykęs J. Sessionso susitikimas su S. Kisliaku lengvai galėjo būti priskirtas šiai kategorijai.
Panašiai galėtų būti traktuojami neseniai įvykę S. Kisliako susitikimai su leitenantu generolu Michaelu Flynnu ir vyriausiuoju Baltųjų Rūmų patarėju Jaredu Kushneriu. Galų gale, šiuos susitikimus galima buvo paaiškinti kaip būtinybę pereinamuoju laikotarpiu užmegzti reikalingus kontaktus. Tačiau iki leidiniui „The Washington Post“ paskelbiant tyrimą, M. Flynas apie šiuos susitikimus nepasakojo ir buvo priverstas atsistatydinti po to, kai suklaidino JAV viceprezidentą Mike‘ą Pence‘ą.
Panašiai kaip J. Sessionsas savanoriškai nepapasakojo apie savo kontaktus su Rusijos ambasadoriumi, taip ir prezidento administracija vengia atskleisti, kas su kuo susitiko ir ką aptarė. Tai sukėlė įtarimų ir paskatino tolesnius tyrimus. Prezidentas galėtų nurodyti atlikti vidinį tyrimą, susijusį su visai šiais kontaktais, kuriam vadovautų asmuo ar asmenys, šiuo metu nepriklausantys (-ys) administracijai.
Toks tyrimas išteisintų kiekvieną jo komandos narį. Pasitikėjimas vyriausybe neabejotinai sumažėjo, nes, kaip suformulavo vienas respublikonas: „Triukšmingai viską neigdami, jie dar labiau kursto liepsnas.“
Tai reiškia, kad nors bet koks viešas tyrimas būtų vertinamas skeptiškai, jis bent jau pateiktų duomenis, kurių šiuo metu nėra, ir parodytų, kad yra noras bendradarbiauti.
Prezidento pažeidžiamumą didina jo paties vaidmuo iškeliant šį klausimą. Jo pozicija per rinkiminę kampaniją – Rusijos interesus ginančios politikos propagavimas ir teigiami atsiliepimai apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną – supriešino jį su respublikonų ortodoksija ir iškėlė klausimų apie jo motyvus ir galimus verslo ryšius su Rusija. Jis pats visa tai neigia.
Dar vieną pažeidžiamumą nulemia D. Trumpo kampanijos pobūdis – didžiąją rinkimų ciklo dalį ji buvo laisvai, netiksliai apibrėžta. Apie dalyvavimą joje arba įtaką jai skelbė daugybė įvairių žmonių. Visas D. Trumpo patarėjų ir kitų jo aplinkos žmonių kontakto su oficialiais Rusijos atstovais mastas vis dar yra paslaptis. Visi šie klausimai yra teisėti, jie užduodami norint suprasti, ar iš tiesų D. Trumpas sudarė sąmokslą su Rusija arba su ja bendradarbiavo.
Kad ir kaip D. Trumpas norėtų visa tai užglaistyti ir išsisukti, jam nepavyks. Realybė tokia, kad dabar yra ankstyvoji tyrimo stadija, Kongresas dar nepradėjo kviestis liudininkų. Gresia specialiojo prokuroro perspektyva. Tai, kartu su sveikatos apsaugos, mokesčių politika ir kitomis iniciatyvomis, dabar yra svarbiausi D. Trumpo kaip prezidento pirmųjų metų dienotvarkės klausimai.
Prezidentui reikia naujos strategijos, kurioje Rusija būtų traktuojama kaip rimta problema, kokia ji ir yra.
