Neseniai dviejuose tekstuose (savo romane, kurio pavadinimo neminėsiu, kad nebūtų naudojimosi tarnybine padėtimi ir prakeiktos reklamos) ir žurnale, kurio pavadinimo irgi nesakysiu, rašiau apie nepagydomai sergančią Lietuvos televiziją. Vienas tekstas buvo rimtesnis, su patarimais, kaip atitolinti TV mirtį ir ką daryti po laidotuvių, kitas – visiškai apokaliptinis, nes aprašiau nesamą TV laidą, kur daviau valią fantazijai. Prigalvojau visokių dalykų, siužetinių vingių ir veikėjų, kad skaitytojas juoktųsi ir sakytų, kad taip, žinoma, gyvenime nebūna.
Na, negali moteris iš emigracijos, atėjusi į TV laidą, pasakoti, ką ji dirba (bando ir tikrina produkciją sekso reikmenų gamykloje) ir atvirauti, kaip iš jos atėmė vaikus, nes vienam ant galvos laikė peleninę su nuorūkomis, ir, jam pargriuvus, visas turinys išsibarstė ant kilimo, sugadino turtą, o kitą mušė arbatinuku, kuris atšoko nuo vaiko galvos ir suskilo. Todėl reikėjo pirkti naują arbatinuką. Nebūna tokių laidų, sakiau aš, taip sakė ir redaktoriai, recenzentai ir skaitytojai, krizendami ir kvatodami. Seimo narė Aušra Maldeikienė sakė, kad tai buvo jai juokingiausias momentas visame knygos turinyje.
Žinote, kaip būna? Kartais naktį ką nors susapnuoji, kažką, ko labai seniai nesi sutikęs, paskui po kelių dienų – bum, ir tas žmogus į tave atsitrenkia gatvėje arba jums paskambina. Tai vadinama Kasandros sindromu, nevalingos pranašystės traukuliais ir ateities žinojimo metastaze, ir tai yra liga. Aš kuo toliau, tuo labiau suvokiau turįs šią negalią. Nekaltinkite manęs, nes juk nekaltintumėt luošio, kad jis šlubuoja, arba kosėjančio krauju, kad garsiai kvėpuoja.
Atsipeikėjęs nuo savo literatūrinių fantazijų, atsiverčiu spaudą ir, prašom, suprantu, kad man dar reikia mokytis svajoti, nes bus laida apie kalinių žmonas. Aš suprantu, kad minėdamas tą laidą šiek tiek prisidedu prie jos populiarinimo, bet tebūnie. Neprisimenu, kuris kanalas, bet, man atrodo, „Nelaisvės TV“. Arba Pravieniškių kabelinė TV.
Pradėjau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti šios laidos formatas (ekranų šis kūrinys kol kas nepasiekė, manau, vyksta kandidačių atranka). Gal tai būtų laida „Nuo skambučio iki skambučio“: šiltos gyvenimo istorijos, kur tos nuteistųjų sutuoktinės sėdi gražiame namų interjere ir jas kalbina jautri vedėja. „Kaip supratai, kad esi jam neabejinga? Kas ištirpdė širdį?“
„Na, kaip čia pasakius. Tas žmogus sėdėjo už 149 BK straipsnį, o rugsėjo keturioliktoji juk yra mano gimtadienis. 14-9. Pagalvojau, čia likimas. Be to, jis turėjo ant krumplių tatuiruotę ARAS, po raidę ant piršto, visai kaip mano tėčio. Tai ir supratau, kad čia likimas, ar ne? Be to, jis kovo aštuntosios proga man atsiuntė dovanų leopardines tympas, tai supratau, kad dar ir romantikas. Gėlių juk iš ten neatsiųsi.“
Ant sienos dailios nuotraukos iš vestuvių tardymo izoliatoriaus koplytėlėje, kur virš altoriaus vitražai su erškėčių vainikais, kraujuojančiomis rožėmis, stačiatikių cerkvių kupolais ir užrašais gotikiniu šriftu „Amžinai nematysi laisvės“ ir „Nubaustas be kaltės“. Gera pradžia, bet trūksta dinamikos.
Aš labiau įsivaizduočiau laidą su publika (galėtų į studiją atvežti lygtinai nuteistuosius arba dalyvavimą laidoje užrašyti kaip privalomus visuomenei naudingus darbus, kas be ko, nereikėtų po penkis eurus mokėti kiekvienam dalyviui už dalyvavimą) ir galbūt su tam tikrais žaidimo ir konkurso elementais.
Pirmiausia mums reikėtų komisijos. Laida be teisėjų komisijos – laida be ateities. Ten galėtų dalyvauti Vytautas Šustauskas (šiuo metu neturi darbo, todėl noriai sutiktų) ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas (jis galėtų būti tas piktasis ir arogantiškasis komisijos narys, kuris viskuo nepatenkintas). Kadangi teisėjų komisijai reikia moterų, tai puikiai tiktų buvusi teisėja, politikė ir kultūros veikėja Neringa Venckienė (tikiu, ji filmavimams atvyktų iš Čikagos) ir bet kuri iš būrėjų, kurias matome kitose TV laidose.
Nuteistųjų žmonos galėtų varžytis tarpusavyje: reikėtų parodyti ir fizinį pasirengimą, ir drąsą, ir išmonę, ir minimalų išsilavinimą.
Pagal jau žinomą laidos formatą „Mano vyras gali“, tą laidos segmentą pavadinčiau „Mano boba nestabdo“, ir pirmoji rungtis būtų mobiliųjų telefonų mėtymas per aštuonių metrų aukščio tvorą. Rungtį galėtų pristatyti kuris nors iš žinomų sportininkų, o paremtų bet kuris stambus mobiliojo ryšio įrangos gamintojas.
Dar vienas segmentas turėtų realybės šou elementų ir vadintųsi „Kieno vieta prie parašos?“, su subtilia užuomina, kad kalėjimo kameroje prie tualeto būna mažiausiai prestižinė teritorija. Ten penkios dalyvės galėtų būti suleidžiamos vieną patalpą, kurioje yra tik keturios kėdės, keturi veidrodžiai, į krūvą sukrautų pudrų, lūpų dažų, šešėlių, blakstienų tušo, nagų lako, ir tada jos turi per dvi valandas pasiruošti eiti į miestą (negražiausiai atrodanti lieka patalpoje ir turi karpyti nagus katei).
Kad dar būtų padidinta įtampa, visoms joms nuolatos skambinės telefonais draugės ir kas penkias minutes kaitalios susitikimo laiką ir gaišins istorijomis „klausyk, tu TURI šitą išgirsti“, be to, jos visos pasiruošimo turės paskelbti kuo daugiau naujų statusų feisbuke ir gaus papildomus taškus už kiekvieną „patinka“, o žinutės bus tokios: „Mergaitės, žinot tą jausmą, kai jums nulūžta nagas? KODĖL VISĄ LAIKĄ TAI ATSITINKA MAN?“ Be to, kiekviena turės įkelti po asmenukę, ir negavusi komentaro „kas čia ta gražuoliukė, nepažinau“ automatiškai iškrenta iš žaidimo.
Likite su mumis, nes po reklamos – karščiausia laidos dalis: „Už ką sėdi?“ Visos dalyvės paeiliui turės rodyti teisines žinias ir per tris minutes ne tik išdėstyti, už ką nuteistas jos vyras, bet ir įrodyti, kad jis sėdi nepelnytai, grynai dėl korumpuotos teisėsaugos ir politikos.
Galiausiai, vėl keliame laidos temperatūrą, nes konkurso dalyvės gaus praktinę užduotį: nieko neįtariančių senolių telefonų sąrašą, mobilųjį telefoną ir bloknotą su rašikliu. Kas daugiau išvilios pinigų, tas ir laimi. Siužetai neribojami: „Mama, papuoliau į bėdą“, „Jūsų sūnus padarė avariją“ ir „Jūsų banko sąskaita bando naudotis nusikaltėliai“ (šitas geriausias, nes visiškai teisingas, nė žodžio apgaulės). Papildomi taškai gaunami, jei kas nors sugeba išgauti dar neiškeistų litų atsargas („paimsim ir perskaičiuosim į Lietuvos valstybinį centrinį banką, kad neprapultų“). Pinigus prie lukoilo pasiima aktoriai ir laidos filmavimo grupė.
Belieka laimėjimas: nugalėtojos sutuoktinį paleidžia pagal specialią amnestiją, o į jo vietą (pageidautina, į tą pačią kamerą su jo draugais, kad jiems nebūtų liūdna) patalpina nugalėtoją – žmoną, kuri gali baigti už jį laisvės atėmimo bausmės atlikimą.
Kameroje – profesionalios filmavimo kameros ir studijos apšvietimas, o laidos gamybos laikotarpiui prižiūrėtojos–pareigūnės, aprengtos gerai priglundančiomis uniformomis, bus garsios aktorės ir laidų vedėjos. Pirmame sezone tai galėtų būti Asta Baukutė ir Rūta Janutienė. Ir vienai, ir kitai tiktų Antrojo pasaulinio karo laikų uniformos ir auliniai batai. Kalinio žmonai atvykus į įkalinimo įstaigą, tęsiamas filmavimas.
Kaip Džigildai sekasi įkalinimo įstaigoje, vienoje kameroje su šešiais recidyvistais? Sužinosite kitą pirmadienį. Likite su mūsų kanalu.
