Kelia užuojautą ir Ramūnas Karbauskis, netgi man, kurios niekaip neapkaltinsi simpatijomis šiam politikui (nors meluoja jis nepalyginamai geriau už savo dabar jau buvusią pavaduotoją). Taip ir maga pakartoti Moljerą („Skapeno klastos“, vyresniosios kartos dar nepamirštas jaunimo teatro pastatymas): „Velnias nešė jį į tą galerą...“. Galėjo sau ir toliau mėgautis mecenatui rodoma pagarba, tęsti paramą knygų leidybai, plėtoti verslą ir naudotis jo vaisiais savo ir artimųjų poreikiams, puoselėti savo Naisių rojų, nebijodamas jokių oponentų, kaip vienvaldis padėties šeimininkas savo aplinkoje. Dabar gi kažin, ar su Kildišienės istorija tie nemalonumai pasibaigs...
Vis dėlto, ko vertos kalbos, kad dabar jau tai sugriuvo Karbauskio mitai, apsukę galvas rinkėjams?
Dauguma žurnalistų ir iki rinkimų nerodė pasitikėjimo Karbauskio būriu, šturmuojančiu Seimą – tad čia nebuvo kam ir sugriūti. Ar kokie nors mitai griūva tiems, kurie už valstiečius ir žaliuosius balsavo? Neskubėčiau taip tvirtinti. Ir visiškai nenustebčiau, jeigu artimiausi visuomenės nuomonės tyrimai nerodytų kokio nors ryškesnio valstiečių ar jų lyderio reitingų smukimo. Netgi neatmesčiau sąmokslo teorijos, pagal kurią Ramūnas Karbauskis sąmoningai krito ant ambrazūros, atlikdamas damos su ruonenomis gynėjo vaidmenį, provokuodamas žiniasklaidos asų puolimą į save, visiškai ne dėl tos damos, o tam, kad atitrauktų tų pačių asų dėmesį nuo ko nors žymiai pavojingesnio.
Greta Kildišienė atsisako mandato ir traukiasi iš Seimo. Bet visiškai teisėtas klausimas lieka: ar ji tikrai pati netinkamiausia atstovauti rinkėjams iš visų didžiausios Seimo frakcijos narių? Kokie dar pikantiški delikatesai laukia kraujo ištroškusių žiniasklaidos ryklių? O būtent taip kolegas žurnalistus šiandien mato įsibaiminę politikos naujokai, atėję į Seimą su žaliąja valstiečių banga. Žinoma, politikui, turinčiam pakankamą dalykinę ir moralinę kompetenciją bijoti lyg ir nebūtų ko. Bet kiek gi naujosios daugumos atstovų tokią kompetenciją turi (ar bent suvokia, kad turėtų turėti)?
Ko gero, visiškai reali vidinė grėsmė Lietuvai yra naujosios Seimo daugumos dalykinės kompetencijos stygius. Štai ką tik iškeptas Seimo pirmininkas, visais atžvilgiais simpatiškas žmogus, Viktoras Pranskietis paslysta lygioje vietoje ir iš visų Lietuvoje akredituotų diplomatų pirmąjį priima Rusijos ambasadorių ir dar sausio 13 išvakarėse. Nuo vėlesnių jo ir jo bendraminčių pasiteisinimų turbūt pasišiaušė plaukai ne vienam Lietuvos diplomatui. Tokių dalykų sugebėjo išvengti netgi Viktoro Uspaskicho statytinė Loreta Graužinienė... Ar tokiam Seimo pirmininkui galima suteikti teisę dirbti su slapta informacija? Juk ką gali žinoti, ar dėl politinės patirties trūkumo jis nepasidalins už uždarų durų ta informacija su draugiškai besišypsančiais visiškai nedraugiškos šalies diplomatais? Net nieko bloga nemanydamas.
Gal Ramūnas Karbauskis tyčia kurstė skandalą, tempdamas laiką, neatskleisdamas visuomenei visų prabangaus automobilio nuomos detalių, taip sukurdamas bent laikiną dūmų uždangą kitiems frakcijos kolegoms Seime? Išbandyta taktika „mane puola samdyta žiniasklaida“ puikiai veikė prieš rinkimus – kodėl turėtų neveikti dabar? Turint omeny valstiečių elektorato žiniasklaidos raštingumo lygį, nėra jokio pagrindo manyti, kad neveiks.
Visai netgi sveikintinas atrodytų bandymas šitaip laimėti laiko savo frakcijos kolegoms, kad tie bent jau bendrais bruožais susiorientuotų tapę politikais ir pamėgintų užtaisyti žiojinčias dalykinės kompetencijos spragas, ūkiškai šnekant, pasimokytų teisės, ekonomikos, diplomatijos pagrindų. Ir logiška būtų tikėtis, kad jauniesiems Seimo nariams į pagalbą būtų pakviesti geriausi šių sričių specialistai.
Vardan tokio tikslo pateisinama būtų netgi pristabdyti įstatymų priėmimo konvejerį (vien dėl to, kad broką šioje srityje taisyti būna žymiai sunkiau, negu jo išvengti). Aš visiškai neironizuoju. Ir visiškai nelinkiu valstiečiams kuo greičiau susimauti. Nuo jų sprendimų priklauso, kaip įveiks artimiausių metų iššūkius visa šalis. Todėl kaip eilinė rinkėja esu suinteresuota, kad ir tas politikas, už kurį nebalsavau, turėtų bent minimalias reikiamas dalykines ir moralines kompetencijas.
Kažkas čia pirmosiomis dienomis po rinkimų pasidžiaugė, kad su valstiečių ir žaliųjų vėliava į Seimą ateina daug labai sąžiningų žmonių. Bėda tik, kad vienas dalykas būti sąžiningu savo kaime: nenuskriausti kaimyno, paremti bėdai ištikus. Visai kas kita būti sąžiningu tapus politiku, kai tau patikėti bendrieji visuomenės reikalai. Kažin, ar gali laikyti save sąžiningu politikas, kuris net nebando įgyti dalykinės kompetencijos, reikalingos įstatymų leidėjui...
Gerai dar, kad neturėdami daug savų profesionalų valstiečiai gan apdairiai nubalsavo už prezidentės palaimintas ministrų kandidatūras. Gerai, kad Seimo dauguma kol kas neskuba per daug tampyti ministrų ar premjero už skvernų (jei neskaitysim tokių „smulkmenų“, kaip PVM lengvata šildymui ar chaotiškas „Sodros“ gelbėjimas). Vis dėlto kai kuriems Seimo nariams sunkoka keisti prieštaringą rinkiminę plokštelę. Sunkoka netgi atskirti visai visuomenei priimtinus siekius: pažaboti emigraciją, švelninti socialinę atskirtį ir mažinti su ja susijusį nesaikingą alkoholio vartojimą; nuo priemonių, kuriomis tų tikslų reikėtų siekti (o čia – ne vien nuomonių skirtumai, čia tenka įvertinti realias prognozes ir rizikas).
Mokestinės reformos, kertančios (eilinį kartą) per ir taip vos kvėpuojančią viduriniąją klasę gali tik padidinti emigraciją. Žadėta lyg stengtis ją sumažinti? Žadėta kovoti su šešėliu, bet neatsisakoma vardan alkoholio prieinamumo mažinimo suvaryti į bankrotą (arba į šešėlį) mažųjų parduotuvėlių (ne vien alkoholiu prekiaujančių) – tų ir taip jau retų nebiudžetinių mokesčių mokėtojų provincijoje. Visiškai reali prognozė, kad ūmaus apsinuodijimo alkoholiu atvejų padaugės būtent dėl atgysiančios tokiu atveju nelegalios prekybos. Kitaip tariant, užuot pažabojus nesaikingo alkoholio vartojimo papročius, gali būti grįžta prie situacijos, skatinančios pačias nesveikiausias tendencijas...
Galima patikėti, kad naujosios Seimo daugumos žodžiai ir darbai linkę šitaip išsiskirti visai be piktos valios – tik dėl paprasčiausio neišmanymo. Belieka tikėtis, kad ta automobilio ir kailinių istorija bent jau tam kartui prislopins beatodairišką lozunginį entuziazmą. Kol kas Vyriausybės startas atrodo žymiai geriau, nei Seimo, o tai, kad užsimota išskaidrinti „Lietuvos geležinkelių“, mokesčių inspekcijos, „Sodros“ veiklą teikia ir šiek tiek optimizmo. Jeigu tik tuo pat metu nebus prikurta patogių prieglaudų „saviškiams“ jau „Agrokoncerno“ įtakos sferose. Štai čia nepakenktų ir daugiau žiniasklaidos budrumo...
Beje, yra dar viena priežastis, dėl kurios jau beišsisemiantis skandalas aplink prabangą mėgstančią politikos naujokę nėra labai pavojingas valstiečių lyderio populiarumui. Žiniasklaidos atstovų atakose išties truputį trūksta solidesnio požiūrio į viešąjį interesą. Puikiai suprantu, kad reitingus generuoja pikantiškos detalės. Bet jos nedaug pasako apie visumą – kaip vyšnia ant torto... Pavyzdžiui, vis dar nemaža dalis įmonių Lietuvoje naudojasi galimybe mokėti darbuotojams gerokai mažesnius atlyginimus, nei derėtų, kai tuo tarpu vadovai ir savininkai maudosi prabangoje.
Vienas iš akis badančių simptomų – prabangūs vienos ar kitos firmos vadų automobiliai. Na ir kas čia tokio, jeigu yra iš ko? Žinoma, nieko tokio, ypač jei darbuotojams mokami atlyginimai, iš kurių įmanoma bent jau lizingu įsigyti apynaujį, kad ir ne prabangų automobilį. O jeigu atlyginimai įmonėje vos perlipa per minimumą? Ar tai vis tiek atrodo normalu? Vadovybės automobilių kainos santykis su samdomų darbuotojų atlyginimo vidurkiu iš tiesų gali būti gana objektyvus išnaudojimo laipsnio rodiklis. Ko gero visai sveika būtų įsivesti gerą praktiką, kad įmonės, savanoriškai deklaruojančios savo veiklos rezultatus, deklaruotų ir šį santykį. O jei jau verslininkas taiko į politiką, toks deklaravimas turėtų būti tiesiog privalomas.
Užtat man žymiai įdomiau būtų sužinoti, koks, pavyzdžiui, „Agrokoncerno“ vadovybės automobilių kainos santykis su vidutiniu „Agrokoncerno“ darbuotojų atlyginimu. Paskelbti tokius duomenis iš Ramūno Karbauskio pusės būtų gerbtinas žingsnis – gal įsitikintume, kad kalbos apie socialinės atskirties mažinimą išties paremtos ir jo kaip verslininko socialiniu atsakingumu? O gal priešingai – tai tik krokodilo ašaros? Ir dar, įdomu būtų žinoti, kiek realiai „Agrokoncerno“ lėšų išleista „pagalbai“ valstiečių ir žaliųjų partijų kandidatams bent jau tiesioginiu rinkiminės agitacijos laikotarpiu, kai juridiniams asmenims įstatymas lyg ir draudžia finansuoti rinkiminę kampaniją. Leidybinę labdarą ir TV serialų finansavimą, tiek jau to, palikime už skliaustų, kaip paliko ir Vyriausioji rinkimų komisija... Nors gal tai irgi nėra toks jau sveikas ir nekaltas reiškinys?
Šiaip ar taip, laikas mums visiems pamatyti šiek tiek daugiau nei rinkiminis fasadas ar intriga, dėl kurios mažų miestelių pleputės pastarosiomis dienomis skubėjo įsijungti ne muilo operas, o žinias. Geras dalykas tai, kad Seimo opozicija stebėjo konkurentų krizę be piktdžiugos. Dar geriau, jei ganėtinai patyrę opozicinių frakcijų politikai sutiktų pasidalinti su žaliąja valstiečių dauguma sisteminio įstatymų bei mokesčių sureguliavimo idėjomis ir padėtų naujokams išeiti iš gynybinio sąstingio būsenos. Žinoma, jeigu šie pajėgtų nusileisti ant žemės po svaiginančios pergalės rinkimuose ir savikritiškai įvertinti situaciją. Vardan tos Lietuvos...
Taip, iš pažiūros tai atrodo nesuderinama su politine logika. O ir žiniasklaida kažin ar įvertintų tokį vienų kilniaširdiškumą ir kitų kuklumą. Bet tai iš tiesų būtų kažkas nauja. Gerąja prasme. Juk nei politika, nei žiniasklaida nėra koks nors paprastas verslas, kur galioja tik arši konkurencija.
